Lietuuinikump (II dalis)

theo-papathomas-untitled

Praeitą savaitę trumpai peržvelgiau dr. Petro Joniko Lietuvių kalbos istoriją“ iki dalies apie Sirvydo raštus. Ištraukos tik internetui gali pasirodyti per ilgos – išties tai tik keli punktai istorijos nuo jos spėjamos pradžios maždaug 1000 m. prieš Kristų iki XVII a. – Baroko epochos.

Tai būta laikų, kai prancūzai jau buvo perskaitę Gargantiua ir Pantagriuelį“, anglai jau matę Hamletą“, o italai – pažinę tokias literatūros aukštumas, kad po jų kuriam laikui teko pažinti dekadansą…

Tuo tarpu lietuvių kalba (raštas) gyvavo ir skynėsi kelią per amžius lėtai, bet užtikrintai“. Keletas įdomybių iš knygos:

  • Šių dienų bendrinės kalbos galūniniai ą, ę, į, ų XVI a. ir dar XVII a. buvo tariami kaip nosiniai balsiai arba iš dalies kaip dvibalsiai an, en, in, un, tik n juose buvo jau lyg absorbuotas balsio. Tatai patvirtina ir Kleino gramatika. Sakysime, apie galūninį ą čia pasakyta, kad jis tariamas kaip an, tik kiek „tamsiau“ (aliquanto lenius et obscurius), lyg absorbuojant n, pvz. darąs, kalbąs, tą dieną. Kiti an čia ir rašą (tan dienan, darans). Iš tikrųjų taip dvibalsiškai parašo ne vienas (Bretkūnas, Wolfenbuttelio postilė 1573…).
  • Būdinga yra kelintinių skaitvardžių daryba nuo 11. iki 19. su žodžiu liekas kas atlieka (po dešimties)“: liekas vienuoliktas“, antras liekas dvyliktas“, trečias liekas tryliktas“, devintas liekas devynioliktas“… Tačiau čia ir kiek kitokios lytys vartojamos: trečialiekas, ketvirtalikas ir t. t. Bet šiuo laikotrapiu, net ir antrosios XVI a. pusės raštuose (pvz. Bretkūno), randame jau ir šiandienines lytis vienuoliktas, keturioliktas ir t. t. Kelintiniai 20., 30…. sakyta: dvidešimtas ir antras dešimtas; trisdešimtas arba tridešimtas; penktadešimtas ir t. t.
  • Būdinga būtojo laiko lytis biti, arba sutrumpinta bit, kuri XVI a. vartojama šalia buvo. Bretkūnas rašo: Bet waikai Israelo buwa dare, kaip Moseschus kalbeiens biti. Taip pat pažįstamas ir dalyvis: bitusi buvusi“.
  • 1737 m. Vilniuje išėjo lotyniškai parašyta lietuvių kalbos gramatika (Universitas linguarum Lituaniae), kuri duoda nemaža medžiagos XVIII a. lietuvių kalbai apibūdinti. Jos autorius nėra žinomas. Gramatika parašyta vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, bet yra ir rytietiškų lyčių, pasitaiko net žemaitiškų: nusigąsdawaw, skindaw, raszant, antras, pleszk, szalu, kalbąs, lankiu lenkiu“, kalbesiunczias kalbėsiančias“, dieną, medey, didey. Šį gramatika iš visų ligšiolinių išsiskiria daugiausia tuo, kad ji pirmoji aprašo lietuvių kalbos priegaides.
  • XIX a. – Lietuviams patekus į svetimųjų (rusų, vokiečių) valdžią, suprantama, negalėjo būti nei normalių, nei palankių sąlygų pačių lietuvių kultūrai ir kalbai ugdyti. Lietuvių tautą ir kalbą slopino vienoje dalyje (didžiojoje Lietuvoje) – lenkų ir rusų, kitoje (Mažojoje Lietuvoje) – vokiečių įtaka bei priespauda.
  • Ypač sena buvo lenkų kalbos įtaka. (…) Jos židiniai buvo daugiausia bažnyčios, ponų bei bajorų dvarai ir mokykloe, ypač rytinėje Lietuvoje (daugiausia Vilniaus krašte). (…) Sulenkėjus aukštesniesiems sluoksniams, inteligentijai, ilgainiui ėmė jais sekti ir kai kurie turtingieji ūkininkai, valstiečiai.
  • Didž. Lietuvai patekus rusams (1795, o Suvalkų kraštui 1806), ilgainiui valdžios vis daugiau buvo stengiamasi lietuvius rusinti, jų kalbą slopinti. (…) 1865 m. buvo uždrausta lietuviams spauda: Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas (vadinamas Koriku) įsakė nevartoti lietuvių raštuose lotyniškųjų raštmenų, bet tik rusiškuosius (vad. graždanką).
  • Kalbamuoju metu lietuvių kalbai nykti ypač padėjo vokiečių atsikraustymas po didžiojo XVIII a. maro (1709–1711) į lietuvių gyvenamąsis vietas. (Nemaža tų ateivių vokiečių ilgainiui ir sulietuvėjo.)
  • Būrelis, daugiausia vokiečių, mokslininkų 1878 m. įkūrė tam tikrą lietuvių literatūrinę draugiją (Litauische Literarische Gesellschaft), kurios steigėjai atsišaukimuose rašė: Lietuvių kalba, viena seniausių kalbų, veikiai slenka į pražūtį“.
  • Tvirtą to priešinimosi atramą davė lietuviškasis kaimas (pirmiausia Didžiojoje Lietuvoje), savo pagrinde amžius išlikęs geriausias lietuviškojo žodžio saugotojas, kurio gyventojų absoliutinis daugumas niekada nebuvo palaužtas svetimų kalbų įtakos.
  • Jau nuo seno nevieno buvo keliamas lietuvių kalbos tobulumas, gražumas. Čia ji neužsileidžianti tobuloms graikų ir lotynų kalboms (…). Tos mintys su užsidegimu buvo ilgą laiką kartojamos lietuvių kalbos ir tautos mylėtojų. Jomis nekartą patriotai pasiremdavo prieš tuos, kurie tvirtino, kad lietuvių kalba esanti primityvi, netinkanti aukštesnio gyvenimo sąvokoms išsakyti. Pvz. Daukantas pabrėžia, jog savo Darbus senovės lietuvių ir žemaičių“ (1822), bet kitko, rašęs todėl, kad norėjęs lietuvių kalbos priešams įrodyti, jog ta kalba kiekvienas, jei tik turįs gabumo, galįs rašyti, kaip ir kiekviena kalba.
  • XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba įvedama dėstomuoju dalyku į kai kurias aukštesniąsias mokyklas (gimnazijas, seminarijas).
  • Lietuvių kalba dėl savo vertingumo lyginamajam kalbų mokslui apie XIX a. vidurį įvedama studijų dalyku ir į įvairius universitetus (Rusijos, Vokietijos…).
  • [Marijampolės gimnazija.] Šioje gimnazijoje lietuvių kalbos buvo mokoma neprivalomai 2 valandas per savaitę, po kitų pamokų arba sekmadieniais po mokinių pamaldų. Be kitų, lietuivų kalbą čia dėstė Petras Kriaučiūnas ir Petras Arminas. – Tas lietuvių kalbos mokslas, ypač iš pradžių, buvo menkas, mokinių nelabai tepatraukdavo; nevienas jas lankė tam, kad brandos atestate turėtų lietuvių kalbos pažymį, kuris paskui buvo reikalingas norintiems universitete gauti vadinamąją lietuviškąją stipendiją. Mokytojai klasėje paaiškindavo kai kuriuos nesuprantamus žodžius, lygindavo lietuvių kalbos žodžius su lotynų bei graikų kalbos žodžiais, paaiškindavo ką iš Ivinskio kalendorių, Baranausko Anykščių šilelio“, Donelaičio Metų“, liepdavo versti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, kiti padiktuodavo kai kurias gramatikos taisykles; liepdavo rašyti lentoje arba kartais ir sąsiuviniuose diktantą ir t. t.

(Tęsinys bus, bet kitu pavadinimu.)

 

Dar pagalvojau: savo kalbos vertės nejauti taip, kaip nejauti savo tėvų vertės – tol, kol jie gyvi, supranti ir priimi jų egzistavimą (gyvenimą, buvimą pasaulyje, šalia) kaip savaime suprantamą dalyką.

Pasaulyje kas dvi savaites numiršta viena kalba. 

Koks apgailėtinas man atrodo noras būti tokiam, kaip dauguma, kaip visas pasaulis“. Kaip rusas, ispanas ar anglas (Londono oro uoste girdėjau, kaip anglai komentavo vienos lietuvės mėginimą kalbėti savo vaikui angliškai su britų akcentu)…

Nesvarbu, kad tais laikais, kai kelios Vakarų tautos jau turėjo savo klasikus, mūsų tauta tik mokėsi rašyti. Nesvarbu, kad mes vėluojame (jei išvis galima sakyti, kad vėluojama). Manau, gerai yra turėti tuos faktus omenyje, gerai yra apie tai kalbėti. Lietuvių kalbos mylėtojai neturi atsipalaiduoti, manydami, jog politinė nepriklausomybė (ir – ar tikrai? ar būna tokia?) nuima naštą saugoti ir puoselėti savo kalbą (ir savo rašytojus!).

Gražus Česlovo Iškausko susirūpinimas >>> Kalbos ir tautos mirtis

Agorafobė Jelinek

2004 metais austrų rašytoja Elfrydė Jelinek (Elfriede Jelinek) gavo Nobelio premiją už nuopelnus literatūrai. Gal net tais pačiais metais jos knygą „Pianistė“ radau viename Vilniaus knygyne – nukainuotų knygų lentynoje. Trys litai. Nepadoriai banali nuotrauka puošia viršelį: ant fortepijono klaviatūros – raudona rožė. Kas galėtų pagalvoti, kad knygos puslapiai išmarginti žodžiais, nunešančiais mintis toli toli nuo melodramos? Tokios baisios knygos, kurią parašė moteris, iki šiol nebuvau skaičiusi. Patys geriausi prisiminimai!

Bet prieš tai jau buvau mačiusi pagal šią knygą sukurtą austro Michaelio Hanekės (Michael Haneke) filmą tuo pačiu pavadinimu. Tada jis man nepatiko. O šiandien (jau žinodama, kas ta Jelinek ir koks jos stilius) atradau ir pažiūrėjau vėl. Manau, jis vertas apdovanojimų, kuriuos gavo.

Verta Nobelio ir Jelinek. Ištraukos iš jos interviu:

Kaip tapote rašytoja? Kas jus įkvėpė?

Panašiai, kaip ir daugelis rašytojų: iš vienos pusės, nuo pat vaikystės tik skaičiau ir skaičiau, o be to buvau vienišė – į tai mane pastūmėjo tėvai ir jų auklėjimo būdas. Iš kitos pusės, kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau jaučiau tą visiems gerai žinomą atotrūkį, plyšį tarp savęs ir pasaulio. Jis pradėjo didėti labai anksti, o tada turbūt bandžiau kažkuo tą plyšį užpildyti, kažkuo, kas man buvo prieinama, o viskas, ką tuomet turėjau, buvo rašymas. Įkvėpimo ypatingai pasisėmiau 1950–aisiais iš Vienos grupės, kurią įkūrė rašytojas H. C. Artmanas. Pamačiau, kad norėdamas kalbėti, turi leisti pasisakyti pačiai kalbai, nes kalba dažniausiai daug iškalbingesnė už prastą turinį, kurį bandai perteikti. Tuomet mano muzikinis išsilavinimas ir kompozicijos žinios atvėrė kalbos muzikalumo procesus, kai, pavyzdžiui, dėlioji žodžius, kurių garsas turi atverti tikrąją reikšmę prieš jų pačių valią.

Kokį vaidmenį jums, kaip rašytojai, turi internetas?

Internetas man yra pavyzdinis dalykas. Nenoriu jausti, kad rašau „amžinybei“, kaip sakoma. Būtent dėl to man patinka interneto laikinumas. Vienu metu sukūriau savo interneto svetainę pavadinimu „Notizen“ arba „Užrašai“, ir joje bandau gaudyti užrašomų dalykų laikinumą. Jie panašūs į elektroninius laiškus, kurie iš vienos pusės fiksuoja dabarties įvykius, bet iš kitos pusės, jie nėra iškertami akmenyje. Tai panašiau į vedžiojimą pirštu drėgname smėlyje. Tokius raštus bet kada gali sunaikinti, tuo tarpu knyga yra „išliekantis“ objektas, ji yra tikra, kaip rankoje laikomas daiktas.

Kaip Nobelio laureatė jūs turėsite teisę ateityje nominuoti kandidatus Nobelio literatūros apdovanojimams. Kokią literatūrą norėtumėte matyti apdovanotą Nobelio premija?

Literatūrą, kuri naujais kalbos ir formos išraiškos būdais projektuoja visuomenės panoramą, kaip vieną visumą, tuo pačiu kritikuodama ją, nuplėšdama jos kaukes – man tai atrodytų verta apdovanojimo.

jelinek_main

Jelinek serga agorafobija – tai reiškia, ji bijo atvirų erdvių ir nemėgsta būti tarp žmonių, negali pakęsti, kai į ją žiūrima. Ji ramiai pripažįsta: sergu psichine liga. Išties, kiek daug ligonių yra parašę mums nuostabių knygų. Ar tokia yra rašymo (kūrybos) kaina?

Šiandien atsakyčiau: taip.

Supliuškęs balionas


zuvis

Tada dar nežinojome, kad prašydamiesi „kritikos“ iš tiesų siekiame padrąsinimo. Manėme, kad esame stiprūs, – mūšio pradžioje visada taip atrodo, – ir buvome įsitikinę pajėgsią ištverti tiesą. (…)

Ką nors parašę, perskaitydavome garsiai; baigęs skaitovas sakydavo:
„Na, o dabar pasakyk, ką apie tai manai – atvirai, kaip tikras draugas“.

Tokie būdavo žodžiai. Bet mintyse, gal nė pats nesuvokdamas, jis prašydavo ko kito:
„Bičiuli, pasakyk, kad parašiau gerai ir protingai, net jei iš tiesų taip nemanai. Pasaulis labai žiaurus tiems, kurie dar jo nenugalėjo, ir nors mes stengiamės išlaikyti ramų veidą, jaunos mūsų širdys jau randuotos. Dažnai nuvargstame ir daug ko pabūgstame. Ar ne taip, mano drauge? Niekas mumis netiki; tamsiausiomis akimirkomis nė patys netikime savimi. Tu mano bendražygis. Tu žinai, kiek daug aš įdėjau į šį rašinį, kuris visiems pasirodys tuščias pusvalandžio skaitinėlis. Pasakyk, kad jis geras, mielas bičiuli. Meldžiu, nors truputėlį padrąsink mane“.

Tačiau draugas, apimtas kritikavimo geismo, kuriuo civilizacija pakeitė žiaurumą, atsakydavo ne draugiškai, bet atvirai. Tada rašytojas piktai užsiplieksdavo, ir kildavo barnis.

Vieną vakarą draugas man perskaitė savo pjesę. Joje buvo daug gero, bet pasitaikė ir trūkumų (pjesėse taip būna); aš įsikibau į juos ir sumaliau kūrinį į miltus. Net jei būčiau profesionalus kritikas, turbūt nebūčiau sugebėjęs išlieti daugiau nereikalingo kartėlio.

Vos tik baigiau savo pasirodymą, jis pakilo, paėmė nuo stalo rankraštį, perplėšė pusiau ir sviedė į židinį, – nepamirškite, buvo dar labai jaunas, – tada visas išbalęs priėjo prie manęs ir neprašytas išklojo viską, ką galvoja apie mane ir mano kūrybą. Turbūt neverta pridurti, kad po šio dviejų veiksmų spektaklio mudu išsiskyrėme, liepsnodami pykčiu vienas kitam.

Nemačiau jo daug metų. (…)

„Kaip tau taip išėjo, seni?“ – paklausiau, dėdamas ranką jam ant peties. Jo paltas buvo nemaloniai riebaluotas; kiek galėdamas skubiau patraukiau ranką ir pamėginau vogčiomis ją nušluostyti nosine.

„Et, ilga istorija, – nerūpestingai atsiliepė jis, – ir tokia banali, kad nėra ką pasakoti. Juk žinai, vieni žmonės iškyla. Kiti nusmunka. Girdėjau, tau visai gerai sekasi.“ (…)

„Kodėl tu pasidavei, kaip paskutinis bailys? – staiga piktai sušukau. – Juk turėjai talentą. Reikėjo tik truputį pasistengti, ir viskas būtų pasisekę“.

„Galimas daiktas, – atsakė jis tuo pačiu abejingu balsu. – Turbūt pritrūko atkaklumo. Dabar manau, jei kas nors būtų manimi tikėjęs, tai būtų didelė pagalba. Bet tokio žmogaus neatsirado, ir galų gale pats lioviausi tikėjęs savimi. O kai žmogus nustoja tikėti savimi, jis tampa kaip supliuškęs balionas, iš kurio išleistos dujos“.

Apstulbęs ir pasipiktinęs klausiausi jo kalbos.

„Niekas netikėjo tavimi! – pakartojau. – Klausyk, aš juk visada tavimi tikėjau, pats žinai, kad…“

Staiga nutilau, prisiminęs mūsų „atvirą kritiką“.

„Ar tikrai? – tyliai paklausė jis. – Niekad to nesakei. Labanakt.“

Ištrauka iš Jerome K. Jerome romano „Kaip mes rašėme romaną“ (vert. Rasa Drazdauskienė)

Paskelbtaištraukos | Žymos: | Komentarai įrašui Supliuškęs balionas yra išjungti