Pratimas: laiškas

sau is 2002

Gal ne visi taip užsiėmę, kaip aš, todėl tarpušventis – visai tinkamas laikas rašymo pratimams. Pavyzdžiui, laiškų rašymui. 

Laiškas – tai pokalbis raštu. (Yra toks „literatūrinis laiškas“, bet šiandien taip giliai nekapstysiu…) Manau, laiško rašymas savo naudingumu prilygsta dienoraščio rašymui: juk taip pat ieškome adresato, objekto, į kurį kreipiamės (vėliau tai bus skaitytojas), ir taip pat atrandame savo nepakartojamą stilių – balsą.

Pratimas: LAIŠKAS

Parašykite:

  • Padėkos laišką už kvailą dovaną.
  • Laišką angelui. Galbūt savo asmeniniam Angelui Sargui.
  • Laišką debesiui. Įsivaizduokite, kad rašote gulėdamas žolėje, žiūrėdamas į jį.
  • Laišką gėlei, medžiui arba mėnuliui.
  • Keletą laiškų tarp savęs ir savo sąmonės.
  • Keletą laiškų tarp savęs ir mirusio žmogaus, kurį pažinojote.
  • Laišką sau, kurį galėsite atplėšti tik po penkerių metų.
  • Laišką sau, kurį galėsite atplėšti tik po penkiasdešimties metų.
  • Laišką Dievui.
  • Padėkos laišką tėvui(-ams). Žinodami, kad neduosite jo perskaityti, būkite labai atviri.
  • Laišką bendradarbiui ar bendramoksliui.
  • Laišką Prezidentui. Išsakykite savo nuomonę apie situaciją šalyje.
  • Laišką kokiam savo pažįstamam – papasakokite apie savo su rašymu susijusius sunkumus.

Mm, skamba, kaip gera terapija. Aš tokius laiškus kartais rašau, kai supykstu ant ko nors. Aišku, neišsiunčiu.

(Už pratimus dėkui Džonui Marsdenui (John Marsden) ir jo knygai “Everything I Know About Writing“)

Konfliktas makaronų lėkštėje

agurkelis-vs-alyvuoge

Konfliktas. Paprasta, tačiau pasiekiama anaiptol ne lengvai (bent man). Esu pastebėjusi, kad netgi aktoriai savo improvizacijose vengia konflikto (kuris yra esminis dramos elementas), kadangi yra pratę jo vengti gyvenime – ir tai yra normalu. Meno pasaulyje tenka veikti nenatūraliai, prieš prigimtį. Veržtis į karą, kai norisi taikos. Nes – be konflikto nieko nebus. Kodėl?

• Geras rašytojas naudojasi energija, kuri atsiranda susidūrus priešingoms jėgoms.

• Įdomiausi personažai yra tie, kurie priešinasi, kovoja, įsipainioja į konfliktą.

• Konfliktas gali būti vidinis ir išorinis.

• Išorinis konfliktas: sporto rungtynės, nesutarimai su tėvais, draugais, valdžia, dalyvavimas kare, kova su (kokia nors) sistema, bandymas nugalėti nusikaltėlių pasaulį.

• Vidinis konfliktas: geismas kovoja su protu, drąsa – su bailumu, seksualinis potraukis – su baime, godumas – su kaltės jausmu ir t. t.

• Vidinį konfliktą geriau atskleidžia ne personažo vidinis monologas (labai jau tiesmukiška), bet veiksmai, kurie įkūnija jo mintis.

• Konfliktas gali būti iššauktas statusų skirtumo.

• Gyvenime mus dažniausiai erzina išsišokėliai, tačiau kūriniuose – neveiklieji susitaikėliai.

• Veikėjas kūrinio eigoje turi keistis, ir konfliktas yra jo vidinių pokyčių priežastis.

• Šalutiniai personažai taip pat turi savo vidinius konfliktus.

• Veikėjų konfliktai galiausiai išsprendžiami arba paaštrinami, arba pasikeičia jų pobūdis.

• Jei veikėjas lygiai toks pat ir kūrinio pradžioje, ir pabaigoje – gal reikia rašyti iš naujo?

• Galima parašyti nuostabų romaną vien tik apie vidinį konfliktą, tačiau jei liktų tik išorinis konfliktas, būtų nuobuodu.

• Veikėjai privalo būti įsitraukę į savo vidines kovas ir taip pat gali būti įsipainioję į išorines.

Jei kūrinyje per maža įtampos, suteikite pagrindiniam veikėjui daugiau nepatogumų. Patikrinkite, ar daug jis pasiryžęs atiduoti už tai, kad pasiektų savo tikslą. Dėliokite jo kelyje sunkesnes kliūtis. Padidinkite jo tikslo kainą. Tegul bus aišku, kad nepasiekęs jo praras labai daug.

Prie ko čia makaronai?

Paskolinti žodžiai

Ištisas skyrius iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“ (yra netikslių ženklų, skliaustuose rašau nepilnas išnašas):

saule

Lietuviškieji bei baltiškieji skoliniai kitose kalbose

Lietuviai ne tik skolinosi žodžių bei lyčių iš kitų kalbų, bet savo ruožtu ir patys kitiems, savo kaimynams, yra jų skolinę.

1. Žiloje senovėje – apie 1000 m. prieš Kristų ir dar kelis amžius po Kristaus – baltai, taigi ir lietuvių protėviai, buvo suomių tautų kaimynai (suomių tautų grupei priklauso suomiai, estai, lybiai, vepsiai, votiakai ir kt.). Šiandien tik latviai tesusiduria su suomių giminės estų tauta. Anais laikais baltų ir suomių tautų santykių būta gana glaudžių, kai kur net sąmišriai gyventa.

Šita kaimynystė suomiams atsiliepė gana gausiais baltų skoliniais. V. Thomsenas jų priskaičiavo apie 250. Seniausieji jų skolinti apie 1000 m. pr. Kr., vadinasi, baltų prokalbės metu, kai lietuvių kalba dar nebuvo nuo jos atsiskyrusi. Taigi tokie skoliniai gali būti laikomi tiek lietuviškais, tiek apskritai baltiškais.

Skolintieji žodžiai liečia įvairias gyvenimo sritis (žemės ūkį, trobesius, namų gynulius, žuvis ir kt.). Jie kartu rodo ir baltų kultūrinę įtaką suomių kiltims. Štai keli pavyzdžiai: suom. pirtti (liet. pirtis, lat. pirts), s. ruhis, est. rukis, ruis, veps. rugis, (liet. rugys), est. vagu, vago (:vaga), suom. kirves (:kirvis), est. semen (:sėmenys), karelų, est. oinas (:avinas), suom. porsas (:paršas), suom., karel., vep. paimen (:piemuo, plg. piemenį), suom. ankerias, est. angerias (:ungurys), suom. heimo (:šeima), est. tagijas (:dagys) ir kt.

Baltiškieji bei lietuviškieji skoliniai suomių kalbose, be kitko, padeda nušviesti ir kai kurias žilosios senovės mūsų kalbos lytis. Pvz. toks estų tagijas, kuris yra kilęs iš *dagijas, rodo, kad estų protėviai bus skolinęsi tą žodį tada, kai lietuvių protėviai tebetarė dar lytį *dagijs (iškritus a iš –jas), pavirto lytimi dagys (tarmėse ir dagis). Šis senas skolinys rodo, kad dalis dabartinių mūsų kalbos daiktavardžių su galūne –ys (iš jos ir –is) yra kilę iš lyčių su galūne *-ijas. Pvz. senovėje tarta ne gaidys, bet *gaidijas, nes žodis, bet *žadijas ir t. t.

Iš tų skolinių mes kai ką galime patirti ir apie pirmykštę mūsų kultūrą. Pvz. iš lietuvių bei latvių protėvių suomių pasiskolintoji pirtti „gyvenamoji dūminė troba (be kamino)“ rodo, kad skolinimosi metu dabartinė pirtis yra dar buvusi dūminė, su krosnimi troba, kurioje buvo ne tik periamasi, bet ir gyvenama. Taip pat suomių taivs (karelų taivaš, estų taevas, taivas…) „dangus“ rodo, kad dabartinio sukrikščioninto Dievo „Gott“ vietoje anais laikais dar tebūta nesuasmenėjusio „dangaus“.

2. Lietuvių kalbos skolinių, nors ir nedaug, yra ir kitose kalbose. Gana daug jų Lietuvos lenkų tarmėje (rytinėje Lietuvoje ir kt.), nes ja kalba daugelis sulenkėjusių lietuvių. Bet ir šiaip lenkų kalboje randame kiek lietuviškų žodžių (pvz. więcierz iš liet. venteris, kumpie iš liet. kumpis ir kt.). Taip pat lietuviškų skolinių yra rytinių kaimynų gudų (iš dalies ir rusų) kalboje, jau nekalbant vėl apie gausius lituanizmus kalboje rytinės Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų gudų, kurių tarpe yra nemaža ir sugudėjusių lietuvių. Pvz. wiencer (tap pat ir rusų venter‘ bei viater‘) skolintas iš liet. venteris, kouš – iš liet. kaušas; toliau gud. eunia – iš liet. javinė, euja – iš jauja, nouda – iš nauda, bonda – „kepta duona, užtarnautas lauko gabalas“ – iš banda ir kt.

Lietuvių kalbos įtaka taip pat yra atsiliepusi Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių vokiečių tarmėje. Ir čia randame nemaža lietuviškų skolinių. (Be skolinių, lietuvių kalba čia yra paveikusi vokiečių tarmės fonetiką. Vokiečių kalbininkai pažymi lietuvių artikuliacijos ir akcento įtaką.)

Lietuvių kalbos skoliniai yra ir latvių, ypač pasienio, kalboje; taip pat, žinoma, randame latvybių (leticizmų) lietuvių kalboje.

Paskelbtaistorija | Žymos: | Komentarai įrašui Paskolinti žodžiai yra išjungti