Vonegutas apie apsakymus

1. Išnaudok visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad jis ar ji nejaustų, jog leidžia jį tuščiai.

2. Leisk skaitytojui susitapatinti bent su vienu veikėju.

3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai tik stiklinė vandens.

4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną-du uždavinius: atskleisti veikėjo charakterį arba pastūmėti veiksmą.

5. Pradėk kaip galima arčiau nuo pabaigos.

6. Būk sadistas.

7. Rašyk tik vieno asmens malonumui.

8. Suteik skaitytojams kaip įmanoma daugiau informacijos ir kaip galima greičiau.

Pasaulis kažkieno akimis

kazkieno-akimis

Vienas mano apsakymas, kurio nevadinu šedevru, tačiau laikau užbaigtu, susilaukė trumpo atsiliepimo iš vienos mano draugės. Ji parašė man: „Vis galvoju, ar jis ją nužudė?“

Kvaila situacija: aš irgi galvoju, ar jis ją nužudė. Gerai, kad draugė nebandė išklausti, kaip yra iš tiesų, nes autorius turėtų žinoti apie personažo poelgius… Bent jau autorius?

Vienas momentas su tuo apsakymu (beje, jis vadinasi „Bailys“ ir jį šiandien įdėjau į savo kūrybos puslapį) – ten pasakotojas yra pagrindinis personažas, „žudikas“. Ar jis sako mums tiesą? Ar sako sau tiesą? Juk tai yra jo požiūris į viską, kas įvyko!

Jei skaitote anglišką kūrybiško rašymo teoriją, turbūt susidūrėte su santrauka POV: Point Of View – išvertus būtų „požiūris“. 

Pradedantieji rašytojai dažnai daro klaidą, pasakodami ne vieno, o kelių veikėjų akimis. Šito visi prisimokė iš kino, televizijos ar XIX a. romanų. Pavyzdžiui, kine dažnai sekama ne vieno, o kelių personažų linija, tačiau retai pasakoma, ką jie galvoja (balsas už kadro, kalbėjimas į kadrą). Rašytojai kartais su džiaugsmu naudojasi prozos privalumu ne tik sekti personažą, bet ir skaityti jo mintis, užrašyti jo vidinį monologą, nerti į visus jo pojūčius, negalvodami apie tokio elgesio pasekmes. Jie tikisi, kad tai, kas veikia kine, suveiks ir prozoje. Anaiptol!

Niekas neuždraus laužyti taisykles. Tačiau pradedančiajam patartina išmokti susidoroti su vieno veikėjo požiūriu, jo išgyvenimais ir monologais, o tik paskui bandyti manipuliuoti dešimtimi.

Jei jau nusprendėte šokinėti iš vieno personažo į kitą, raskite rimtą priežastį taip daryti. Baisiausia, kai nesuvokiama, kad vyksta toks mėtymasis, kai staiga priešpaskutiniame puslapyje savo požiūrį išsako visai nebe nusivylusi namų šeimininkė, o jos trečias nuo galo meilužis… (Juokinga? O esu taip ne sykį parašiusi.)

Visažinystė (autoriaus, o ir skaitytojo) atima progą kurti pasakojimo įtampą. Kaip galima sukurti įtampą, jei skaitytojai žino, ką galvoja visi pagrindiniai personažai?

Dabar, kai žinote, kokį uždavinį buvau išsikėlusi, rašydama „Bailį“, pabandykite visgi skaitydami patirti malonumą, pažiūrėti į pasaulį to personažo akimis.

(naudotasi Brian Kiteley “The 3 A.M. Epiphany“)

Pusryčiams – puslapiai

unless it comes out of
your soul like a rocket,
unless being still would
drive you to madness or
suicide or murder,
don’t do it.
unless the sun inside you is
burning your gut,
don’t do it.

Bukovskio (Charles Bukowski) patarimas nerašyti, jei nedega viduriai, aišku, labai nuoširdus ir tikrai tinka jam pačiam. Bet retas kuris tokį bukovskišką degimą turintis gyvena ilgiau trisdešimties.

Nesu ta iš prigimties degančioji. Ir kiekvienam tinka vis kitoks kūrybos metodas.

Man yra suprantamesnė kita rašytoja – Džulija Kameron (Julia Cameron). Štai ji pataria, kaip nugalėti baisiausią kūrybos gesintoją: vidinį cenzorių. 

Jos siūlomos Esminės priemonės (The Basic Tools) pakvietė rimčiau žiūrėti į dienoraštį.

du-pauksciai

Kameron receptas – „rytiniai puslapiai“ (morning pages):

  • Kas rytą vienu prisėdimu parašyk 3 puslapius laisvo minčių srauto. 
  • Neskaityk, ką parašei. Gali sklaidyti užrašus tik po kokių dviejų mėnesių, ne anksčiau.
  • Nekritikuok to, ką rašai. Tai net nėra rašymas. Tai tik „rytiniai puslapiai“.
  • Rašyk viską, kas tik šauna į galvą. Jei galvoji apie tai, kad nežinai, ką rašyti, tai taip ir rašyk: nežinau, ką rašyti, užkniso kasdien bandyti kažką parašyti, kai galvoje tik tuštuma ir mintys apie kavą, lovą ar pan.
  • Niekam nerodyk, ką parašei.
  • Nebus skaitytojo, todėl galima rašyti ir labai purvinai, nepadoriai, šlykščiai. Sentimentaliai irgi.
  • Šie puslapiai skirti tam, kad ant popieriaus nugultų visi sąmonės rūpesčiai, kad vėliau galėtum ramiai iš tikrųjų rašyti – kad atsilaisvintų pasąmonė.
  • Rašyti rytinius puslapius reikia kasdien, net jei prasta nuotaika, net jei ranka nekyla rašyti. Tai proga išlieti blogas emocijas.

Daugiau apie Kameron http://theartistsway.com

pauksteliai1

Sykį vienas mano studentas patarė, kaip išsiugdyti naudingus įpročius. Sako, reikia tą dalyką, prie kurio nori priprasti, pvz. valyti siūlu tarpdančius, daryti kasdien ir lygiai 21 dieną. Turi skaičiuoti. Jeigu kokią 15 dieną tingulys nugalės, teks skaičiuoti iš naujo. Po 21 dienos būsi pripratęs prie tarpdančių valymo – tai taps rutina.

Naudojau šį metodą, norėdama kas rytą atlikti jogos pratimus: po kelių nutrūkusių skaičiavimų visgi pasiekiau tikslą, ir kokį pusmetį rytinė jogos dozė tapo mano rutina. Vėliau visgi radau priežasčių užsiėmimus nutraukti…

Kiekvieną metodą būtinai pritaikau sau. Pvz. žinau, kad man geriausias būdas laikytis kokios nors taisyklės (rutinos) yra leisti sau karts nuo karto ją sulaužyti.

Tai reiškia, kad būna vakarų, kai einu miegoti neišsivaliusi dantų.