Prancūzų rašytojas Fransua Moriakas (Francois Mauriac) man labiau žinomas ne iš jo knygų, o iš citatų. Man jis yra tas rašytojas, kuriame išnyko jo paties kūriniai. Kaip jis pats sako:
Beveik nesama rašytojų, išnykstančių savo kūriniuose. O priešingus atvejus matome beveik visuomet. Net garsieji romanuose išlikę personažai dabar dažniau aptinkami vadovėliuose ir literatūros istorijose bei muziejuose. Jų gyvastis susidėvėjo, ir jie nusilpo. Kartais netgi mes regime juos mirštant. Madam Bovari sveikata, man regis, prastesnė negu anksčiau… (…) Taip, ir netgi Anos Kareninos, ir Karamazovų. Tam, kad jie gyventų, jiems reikia skaitytojų, o naujosios generacijos vis mažiau aprūpina jas oru, kuris būtinas jų kvėpavimui.
Bet kai jo klausia, ar pats tebeskaito kolegų romanus, atsako:
Tik keletą. Kasdien aš pastebiu, kad dėl amžiaus mane ima dusinti jų personažai. Kadaise buvau aistringas, galima sakyti, nepasotinamas skaituolis, tačiau dabar… Kai buvau jaunas, mano paties ateitis buvo saugiai susieta su madam Bovari, Ana Karenina, Balzaco personažais, ta atmosfera, kuri sukūrė juos man kaip gyvus. Jie atskleidė man viską, apie ką aš pats svajojau. Mano likimas buvo nulemtas jų. Vėliau, praėjus tam tikram laikui, jie apsupo mane kaip konkurentai. Tos varžybos įpareigojo mane lygintis su jais, pirmiausia su Balzaco personažais. Dabar jie yra dalis to, kas yra užbaigta. Kita vertus, aš vis dar galiu paskaitinėti Bernanos ar net Hyusmano romanus, kadangi jie turi metafizinį tęsinį. Mano jaunesnieji amžininkai labiausiai domina mane savo technika.
(Kalbant apie amžininkus, reikia pastebėti, kad interviu duotas 1953 metais.) O toliau Moriakas pasako apie Kafką tai, ką pasakyčiau apie jį patį:
Nustebinsiu Jus. Aš beveik nežinau Kafkos personažų vardų ir kartu gerai jį pažįstu, nes mane žavi jis pats. Esu skaitęs jo dienoraštį, jo laiškus, viską apie jį. Betgi jo romanų negaliu skaityti.
Aš dar paauglystėje išgirdau, kad iki tam tikro amžiaus geriau nebandyti kurti prozos, išmintingiau būtų apsiriboti poezija (čia keistai atrodo „apsiriboti“). Moriakas irgi sako:
Negalima tapti tikru romanistu, kol nesi pasiekęs tam tikro amžiaus, ir štai kodėl jaunas autorius beveik neturi galimybės sėkmingai rašyti apie kurį nors savo gyvenimo periodą, išskyrus savo vaikystę ir paauglystę. Tam tikra laikinė distancija romanistui, nebent jis rašytų dienoraštį, yra būtina.
Daugelis šiandienos lietuviškų romanų (ypač „pirmoji knyga“) išplaukia, nes yra dienoraščiai. O, tokius ir rašyti lengviau – pirmasis eskizas dažniausiai yra ir paskutinis…
Ir pati kol kas daugiausiai galiu papasakoti apie vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, na, vėliausiai prieš dešimt metų įvykusius dalykus. Ne apie šiandien, nes kol kas viskas nauja, šviežia, keista, įdomu, laiko neišbandyta ir sunkiai įvertinama. Galbūt parašysiu apie tai po dešimties metų, vartydama šiandienos dienoraščius.
Nes juk skaitymas yra tam tikra bendravimo (pokalbio) forma, ir smagiausia yra pasikalbėti su protingu pažįstamuoju – savimi.
Visas interviu:
Francois Mauriacas: „Išlieka ne mūsų knygos, bet vargani mūsų gyvenimai…“
GRAFOMANIJA 