Stiprūs žodžiai

parker-lion

Žodžiai turi nevienodą emocinį krūvį, svorį, jėgą. Sugrūsti į sakinį jie dūsta, pykstasi, ir rašinys virsta kratiniu, kurio nesinori nei skaityti, nei girdėti skaitant.

Labai daug rašančiųjų persistengia. Bandymas rašyti „kuo vaizdingiau“ palieka įspūdį, kad buvo rašyta „kuo įmantriau“. Vaizdingai bus tada, kai bus tiek, kiek reikia, saikingai.

Kas stipriau, ar:

Mano širdis sudrebėjo ir iš akių pasipylė karčios ašaros.

Ar:

Pravirkau.

Verksmas jau pats savaime yra stiprus veiksmas. Pabandykite apsiverkti nei iš šio, nei iš to (net prisiversti iš tikrųjų juoktis nėra lengva!). Ir mus retai graudina verkiantys žmonės. Skaitydami verkiame ne tada, kai verkia veikėjas, o kai susijaudiname patys.

Antonas Čechovas rašė: „Jei nori pasiekti skaitytojo širdį, stenkis būti kuo abejingesnis“. 

Stiprūs žodžiai gerai suskamba, kai jiems duodama erdvės. Viena žinomiausių Džorždo Orvelo (George Orwell) frazių: „Jei tik gali išbraukti žodį – išbrauk.“

Aišku, rašyme negalioja viena taisyklė. Jeigu įmantri, perkrauta kalba yra stilinga arba reikalinga – kodėl gi ne? Manau, kad svarbiausia yra pajusti žodį kaip medžiagą. Kaip molį, kurį minkydamas gali išgauti įvairiausias formas, išreikšti idėją, jausmą, mintį.

Ta proga padarysiu eksperimentą – viešai paredaguosiu savo rašytą pastraipą:

Pagaliau sukrebžda durų užraktas, įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – jis sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs žmogus. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (69 ž.)

Tvarkau įvardžius:

Pagaliau sukrebžda durų užraktas, jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (68 ž.)

Tvarkau logiką:

Pagaliau krebžda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, persisotinęs mano svetingumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (63 ž.)

Aiškinuosi, ką reiškia žodis „persisotinęs“ (persotinti: padaryti be saiko ko turintį, iki atsibodimo galintį tenkinti poreikius). Tikrinu „krebžda“ sinonimus, nes krebžda dažniausiai pelės.

Pagaliau brazda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, be saiko persirijęs mano gerumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (65 ž.)

Trumpinu, kur tik įmanoma, ir dar tvarkau logiką:

Skimbteli durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas!“, bet nebėgu sveikintis kaip katė – tai mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į lentyną arba į kampą – skalbimui. Jis stovi tarpduryje. Žvilgteliu – sulysęs. O buvome išsiskyrę tik dešimčiai dienų. Seniau tuko, be saiko misdamas mano gerumu, bet daugiau to nebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kraujo. (56 ž.)

Čia ir paliksiu (bet tai nereiškia, kad rytoj nerasiu klaidų).

(teoriją apie stiprius žodžius rašiau pagal John Marsden „Everything I Know About Writing“)

Skaitytojo (s)pjūvis

Rašai sau knygą, prakaituoji, lieji dūšią, demonstruoji talentą, o paskui šurst! tavo knyga jau lentynoje, ir ką tu jai – gyvena savo gyvenimą, keliauja iš rankų į rankas. Savo būsimos knygos žanrą gali pasirinkti, bet skaitytojo – nepasirinksi.

Paskaitinėjusi vieną neseniai darytą apklausą, galvoju: kiek mažai iki šiol žinojau apie Lietuvos skaitytoją…

uzupio-skaitytojos

Populiariausi knygų žanrai

Renkantis knygas pagal žanrą, vyrauja lengvesnio turinio knygos – romantinė literatūra, detektyvai – jas renkasi įvairų išsimokslinimą turintys skaitytojai, tiek miestų, tiek kaimo vietovių gyventojai.

Praktinio pobūdžio knygos labiau domina moteris, asmenis nuo 46 m., šeimas sukūrusius/ neregistruotoje santuokoje gyvenančius, lenkų tautybės asmenis, kaimo vietovių gyventojus. Pastebima, jog pagal užsiėmimą šio pobūdžio literatūra itin domisi ūkininkai.

Akademinio jaunimo atstovai išsiskiria kalbant apie profesinio pobūdžio literatūrą – studentai ir moksleiviai sudaro net 66,7 proc. ją besirenkančiųjų (jos neskaitantys dažniausiai teigė 56 m. ir vyresni respondentai, pensininkai, bedarbiai).

Savišvietai, asmenybės ugdymui skirtos knygos populiarios tarp akademinio jaunimo atstovų, aukštas pajamas (virš 1500 Lt vienam namų ūkio asmeniui) gaunančiųjų,  lenkų ir rusų tautybės asmenų, kaimo vietovių gyventojų.

Fantastinę literatūrą dažniau renkasi vyrai, 26–35 m. asmenys, aukštas pajamas gaunantieji.

Šiuolaikinę prozą – moterys, žemesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas gaunantys asmenys (šie literatūros žanrai populiariausi tarp rajonų centrų, rajoninių miestų gyventojų).

Klasikinę prozą – moterys, aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, žemas pajamas turintieji, vadovaujančias pareigas užimantys asmenys, kaimo vietovių gyventojai.

Biografinė/autobiografinė literatūra populiari aukštas pajamas gaunančių, vadovaujančias pareigas užimančių asmenų, pagal amžių – tiek tarp jaunimo iki 25 m., tiek tarp asmenų nuo 46 m. – jaunimo susidomėjimą šiuo literatūros žanru veikiausiai derėtų sieti su mokslais/ studijomis.

Dokumentinė literatūra labiau domina vyrus, 46–55 m. asmenis, o ypač – aukštas pajamas gaunančiuosius ir lenkų tautybės asmenis.

Poezija – moteris, 56 m. ir vyresnius, žemesnio išsilavinimo respondentus, mažesnes pajamas gaunančiuosius, namų šeimininkes, lietuvių tautybės asmenis, ypač gyvenančiuosius kaimo vietovėse.

Mažiausiai populiarią literatūrą – publicistiką ir knygas apie meną – dažniausiai renkasi aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai, gaunantieji aukštas pajamas (virš 1500 Lt vienam namų ūkio nariui), didžiųjų miestų gyventojai. 

Apskritai įvairesnių žanrų knygas renkasi moterys – mažiau nei vyrai jos skaito tik detektyvus (vyrai – 36,2 proc., moterys – 30,6 proc.), fantastinę (20,8 proc. ir 17,8 proc.) ir dokumentinę (14,3 proc. ir 8,9 proc.) literatūrą.

(Ištrauka iš Lietuvos vartotojų instituto užsakymu 2007 m. lapkričio mėnesį atlikto visuomenės nuomonės tyrimo „Suaugusiųjų skaitymo įpročiai“. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti suaugusiųjų požiūrį į skaitymą, nustatyti skaitymo įpročius, literatūros pasirinkimą apsprendžiančias priežastis, kt.) 

Pusiaukelėje leidžiama dairytis

benjamin-degen-roost

Viena kolegė prisipažino, kad rašant visuomet panaudoja 20% tiesos, o visa kita sukuria, užpildo savo vaizduote, ir tuomet visas kūrinys virsta tikresne už tiesą tiesa. 

Atsidavusi grafomanijai, užsibrėžusi parašyti 200 psl. ir kasdien parašydama po 2–7 psl., susidūriau su problemomis ir uždaviniais, kokių iki šiol nežinojau. Kad ir tas 20% tiesos, su kuriuo turėjau skaitytis. Nors rašau remdamasi autobiografiniais faktais, su džiaugsmu matau, kaip kūrinio realybė ima viršų – kaip gimsta tie 80%, kaip personažai imasi iniciatyvos, kalba, kelia klausimus, ieško atsakymų. Labiausiai bijojau pasinerti į savi-psicho-terapijos kursą, nerti į miglotus atsiminimus, nuodėmių vardinimą, atgailą ar panašiai. Taip nėra.

Šiuo metu esu pusiaukelėje. Turiu kiek daugiau nei tris lankus (vienas lankas – 40 tūkst. ženklų, o Rašytojų sąjunga kasmetinio konkurso pirmajai knygai sąlygose pažymi, kad priimami 2–4 lankai). Bandyti rašyti didelės apimties darbą yra naudinga vien jau tam, kad pajustum, kas tie lankai… 

Parašiusi ir antrąją pusę, ketinu atidėti darbą į šoną ir užsiimti kitu projektu, kurį šiuo metu esu atidėjusi. Pastebėjau, kad toks atsitraukimas ir pasinėrimas į visiškai skirtingą temą, leidžia vėliau šviežia akimi skaityti ir matyti klaidas, jausti rimtą, fiktyvų laiką. Dabar suprantu, kad tokių dalykų nejaučiu. (Tačiau šiame etape neimu į galvą.)

O dar neįsivaizduoju, kaip valdau skaitytojo pojūčius. Bet tai galėsiu patirti tik davusi kam nors perskaityti galutinį variantą ir sulaukusi pastabų. Tikiuosi, toks patikimas skaitytojas atsiras.

Vis dažniau rašydama laikau atsivertusi internetinį Lietuvių kalbos žodyną. Kartais paliečiu temas, apie kurias iki šiol nesu rašiusi, o gal net kalbėjusi. Visus įtartinus žodžius tikrinu ir taip kartais atrandu gražių sinonimų, išsireiškimų. Jaučiu, kaip turtėja mano kalba.

Beveik esu įsitikinusi, kad visą kūrinį perrašysiu. Kai kurias scenas rašau „aklai“ – nežinodama, kas bus toliau, nesuprasdama, koks yra pagrindinis jų įvykis, ką tuo noriu pasakyti. Tai ketinu geriau pamatyti ir kritiškai įvertinti iš laiko atstumo. 

Neveltui rašytojai kuria romaną ne metus, ne du. Štai šiandien baigiau angliškai skaityti Orhano Pamuko „Mano vardas – Raudonas“ („Benim Adım Kırmızı“) ir paskutiniame puslapyje sužinojau, kad rašyta dviem etapais: 1990–1992 m. ir 1994–1998 m. Aišku, ne vien už proceso ilgumą suteikta Nobelio premija. Bet apie Pamuką – kitą kartą.