Pipirai ir detalės

eggleston-los_alamos

Detalės, detalės, detalės. Tai ne šiaip sau kruopos ar trupiniai pagražinimui, tai yra tie pipirai, kurie skiria šiaip sau rašytojus nuo labai gerų rašytojų (man patiko vieno graiko atsakymas į klausimą, kas skiria peles nuo žmonių? – pelės nevalgo pipirų).

Šiaip sau rašytojai naudoja mažai detalių arba naudoja… ne pagal paskirtį. O rašinėtojai galbūt išvis nežino, kas ta detalė ir su kuo ji valgoma.

PERSONAŽO DETALĖS

Jų reikia tuomet, kai skaitytojams pristatomas naujas veikėjas. Pvz. jeigu rašote apie pagrindinį veikėją, kuris yra „aukštas tamsiaplaukis vyriškis mėlynomis akimis“, tai esate pernelyg šykštus informacijos: juk tokį aprašymą atitinka trečdalis vyrijos. Norėdami, kad herojus skaitytojų būtų sutiktas ypatingai, suteikite jam ypatingų savybių:

  • gal jis nešioja akinius storais stiklais? auksiniais rėmais?
  • turi neįprastą tatuiruotę? randą? apgamą?
  • gal jis (ji?) barzdotas ar ūsuotas?
  • jei tai moteris, koks jos makiažas (jei išvis yra)?
  • kokie dantys?
  • kokius papuošalus nešioja?
  • laikrodis? du laikrodžiai ant vienos rankos?
  • gal rankinėje visuomet nešiojasi atsargines pėdkelnes?
  • gal turi kažkokių įpročių? (pvz. visada pauostyti prieš ką suvalgant)
  • gal turi kažkokių baimių? (pvz. labai bijo tamsos, šunų, dantistų)
  • gal jį persekioja kokia nors mintis? (pvz. kad rudaakiai meluoja)
  • gal turi kokių nervinių tikų? (pvz. trūkčioja dešinė akis, mikčioja, nerviškai kosti)
  • gal jis (ji) niekada nekalba, kai vairuoja?
  • gerdama(s) arbatą siurbčioja?
  • eidamas stipriai kerta kulnais?
  • susinervinęs(-usi) visuomet niūniuoja vieną ir tą pačią melodiją?

Ir taip toliau. Fizinės savybės, įpročiai, elgsena. Detalių gali užtekti ir vienos-dviejų-trijų, jei tik jos tikslios ir atgaivina iki tol buvusį plokščią piešinuką, tesakantį: „vyras“ arba „moteris“. (Tokius geriau kabinti ant tualeto durų.)

Čia reikia pridurti, kad veikėjų charakteriai labiausiai atsiskleis per jų veiksmus, mintis, požiūrius, veiksmus, jausmus ir panašiai. Bet keletas detalių apie jų išorę niekada nepamaišys.

APLINKOS DETALĖS

Iš mokyklos laikų prisimenu kankinančius bandymus perskaityti Balzako (Honoré de Balzac) romaną: puslapių puslapiai su kambarių ir drabužių aprašymais… Man tai kraštutinumas.

Nenorėdami kristi į kitą kraštutinumą ir pakabinti savo veikėjų skausmus bei džiaugsmus beorėje erdvėje, taupiai, bet tiksliai aprašome aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

  • gal tai yra namas, paprasčiausias namas su sienomis, lubomis, stogu, durimis ir langais, bet – gal kažko jame trūksta? gal jis senas? naujas ir dar kvepia dažais? turi įtrūkimą sienoje? 
  • kas suteikia atmosferai išskirtinumo? šviesa? garsai? kvapai? spalvos?
  • gal kokie augalai? gyvūnai?
  • kas čia svarbiausia?
  • jeigu tai būtų nuotrauka – kaip viskas joje atrodytų, kokia būtų kompozicija?

Manau, dar yra neprošal žinoti, kodėl personažus pastatėte būtent į tokias aplinkybes, ką jos duoda veiksmui, charakteriams, o gal net pagrindinei kūrinio minčiai?

DETALĖS, KURIANČIOS ĮTAMPĄ

Tiesą pasakius, detalės ir kuria įtampą. Kas gi daugiau, jei ne detalės?

Tik čia jau kalbame apie detales veikėjų žodžiuose, veiksmuose, daiktuose, kuriuos jie liečia, ima, duoda, laužo ar yra tiesiog jų apsuptas, kai tuo tarpu vyksta koks nors veiksmas. Čia tiktų koks nors pavyzdys:

Jie pasirodė naktį iš liepos dvidešimtosios į dvidešimt pirmąją, pusė valandos po vidurnakčio. Jų negalėjo būti labai daug – gal kokie penki, daugiausia šeši. Aš tik girdėjau balsus ir triukšmą. Greičiausiai jie net nepastebėjo, kad namelyje dega šviesa. Miegamasis įrengtas namelio gale, o ir užuolaidos buvo užtrauktos. Buvo pirma tvanki naktis po ilgos pertraukos, paskutinės mūsų atostogų savaitės pradžia. Aš dar nemiegojau, skaičiau Štifterį, „Mano prosenelio knygų krepšį“.

Ingo Šulce (Ingo Schulze) galėjo pradėti savo apsakymą „Mobilusis telefonas“ kaip nors paprasčiau ir trumpiau: „Praeitą naktį mūsų sodo namelį užpuolė chuliganai.“ Betgi tuomet neliktų „jų“ ir įtampos…

Detalės nėra lengvas prieskonis, bet juo būtinai reikia išmokti naudotis, ir aš mokiausi, mokausi ir mokysiuos, nes Nabokovas sako: „Dievink dievišką detalę“. Nagi, dievinu, kai atrandu tokią skaitomoje knygoje, dievinu, kai atrandu tokią savo kūrinyje. Deja, kol kas retai, bet…

(man vėl padėjo: John Marsden “Everything I Know About Writing“)

Pradžia – kalba – pabaiga

degas-le-tub

Herodotas rašo apie tai, kaip Egipte apsilankę graikai pamatė rankomis suręstus kalkakmenio kalnus ir pavadino juos piramidėmis, nes statiniai priminė mažus kviečių pyragėlius, kurie buvo pardavinėjami jų miesto gatvėse. Jis mini, kad vietinių gyventojų atmintyje išlikę piramidžių statybos laikai tebekėlė jiems siaubą, todėl jie negalėjo garsiai įvardinti statytojų – Cheopsas ir Chefrenas – bevelydami juos vadinti „Filitis“: vardu piemens, kažkada jų papėdėje ganiusio bandą. (iš Briuso Čatvino (Bruce Chatwin) „The Songlines“)

Istoriškai kuriamosios galios tautos kalba turi todėl, kad jos pasisavinimas vyksta visiškai kitu, tiesiog priešingu, būdu, negu mokymasis svetimos kalbos. (…) Trumpai tariant, gimtoji kalba perteikia vaikui anaiptol ne žodžius, bet daiktus, norus, jausmus, veiksmus ir santykius žodžio lytimi. Gimtojoje kalboje žodis iš tikro tampa „kūnu“ ir tik kaip „kūnas“ jis esti suvokiamas bei išmokstamas. Vaiko amžiuje išmokstame ne kalbos, bet mes išmokstame pažinti kalba nusakytą pasaulį, kuriame buvojame. Pasaulis ateina į mūsų sąmonę kalbiškai apipavidalintas. Todėl negalima apie vaiką tarti, esą jis „išmoksta“ kalbėti. Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda – lygiai taip, kaip jis pradeda vaikščioti. Kaip vaikščioti išmoksta tik suparalyžuotieji, taip ir kalbėti išmoksta tik tie, kurie vaikystėje sava kalba nekalbėjo arba vėliau ją sugadino. (iš Antano Maceinos „Asmuo ir istorija“, skyriuje „Asmens buvojimas istorijoje“)

…grafomanija, videomanija, audiomanija, teomanija, kreaciomanija –– tai tik pamatinės Niekio Sūnaus nihilizmo išraiškos, Tikrovę naikinančių T mašinų kriokimas. Kurti –– neesminga. Esminga nekurti ir šitaip: nevartoti. Kalbėti neesminga. Esminga –– tylėti. Tačiau kaip pasiekti esmingąją tylą, kaip išjungti T mašinas? Mirtingajam tai neįmanoma. Įmanomas tik oportunistiškas ir falsimuliuojantis buvimas melancholijoje. Tačiau ir melancholijos akimirkos retos. Šiaip ar taip, melancholija yra esmingiausia Niekio Sūnaus būsena, kadangi ji maksimaliai naikina kalbą ir kūrybą. Neviltis – taip pat. Tiesą sakant, melancholija tėra nevilties tembras, bekalbis Transcendencijos pažadas, kuris niekada neištariamas todėl, kad niekada n e i š t e s i m a s. Niekio testis neišvengiama; Esmo testis neįmanoma… (iš Arvydo Šliogerio knygos „Niekis ir Esmės“)

Aš nesibaigiu ten, kur baigiasi mano rankos, ir aš neprasidėjau ten, kur gimiau. (vokiečių teologė ir germanistė D. Solle)

Ir Getė liko senti vienas, kaip žirnis prie kelio. (iš labai seno Visuotinės literatūros vadovėlio)

Paskelbtaištraukos | Komentarai įrašui Pradžia – kalba – pabaiga yra išjungti