Girta realybė

frida-clein

Magiškasis realizmas. Uždedi etiketę ir nereikia pasiaiškinimo, jei nusprendi seneliukui priauginti dideliausius sparnus, prikelti visą kaimą iš numirusiųjų, leisti kunigui levituoti nuo šokolado, vaikams mokytis skaityti iš tirščių, senmergėms deklamuoti nuojautas… Gali meluoti akivaizdžiai ir be jokio pasiaiškinimo, o skaitytojai trokš to melo dar ir dar, kol galiausiai, visiškai apspangę, nebeskirs magiškojo melo nuo blaivios realybės.

Bet man pabėgimas, pasiteisinus magiškuoju realizmu, nepatinka.

Borcheso (Jorge Luis Borges) neskaitau todėl, kad esu pasakiusi: geriausia, ką galiu padaryti savo pačios labui, tai neskaityti knygų, kurių nesuprantu. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) dozę esu gavusi nemažą, bet didžiausią įspūdį jis man paliko tuomet, kai perskaičiau „Šimtą metų vienatvės“ (magiškojo realizmo etiketės etiketė), kuri mane aplankė antrame kurse, per žiemos atostogas. Kai publikavo ir kitas Markeso knygas, visas gaudžiau ir skaičiau. Kadangi aplink taip pat buvo daug magijos ir mistikos (pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai), tai knygų turinys sutapo su mano poreikiais. Reikėjo patvirtinimo, kad pasaulis yra išprotėjęs ir jame viskas įmanoma, ir jį gavau. Stebiuosi, kaip stogas nenuvažiavo…

Paskui gyvenimas pakoregavo knygų pasirinkimą. Sužinojau, kad kūrinių žanras viso labo tik žanras, o realybė yra realybė, vadink ją kaip nori: siurrealistine, fantastiškąja, magiškąją, socialine, poetine… Visos knygos yra parašytos žmonių ir viskas, kas yra užrašyta, tučtuojau virsta melu, na, vadinkime gražiau – pramanu. Arba fikcija.

Šiandien visą rytą prasiknaisiojusi internete po mokslinius straipsnius, kuriuose ginčijamasi, kas gi tas magiškasis realizmas ir kam ant kaktos derėtų užklijuoti tą madingąją etiketę, surikiuosiu kai kurias man įdomias mintis:

  • apie jį dažnai sakoma „barokiškas“ (prašmatnumas, įmantrumas, pagražinimai, vingrybės);
  • magiškajame realizme faktai pateikiami pasakos (fantastikos) forma;
  • kodėl buvo duotas toks sudurtinis pavadinimas? – magija buvo turinyje, o realizmas – stiliuje;
  • kas gali nuspręsti, kada fantazija yra fantazija, o realizmas – tik stilius?
  • magiškojo realizmo rašytojai yra blaivūs, tuo tarpu jų aprašoma realybė – girta;
  • tai realizmo ir fantastikos miksas, kuriame realizmas visgi dominuoja;
  • magiškasis realizmas – nuo postkolonializmo neatsiejamas reiškinys;
  • juo, kaip priemone parodyti pasauliui savo vietinio folkloro turtus, naudojasi ne viena „trečiojo pasaulio“ šalis;
  • magiškojo realizmo rašytojai (ir skaitytojai) bėga nuo realybės į fantazijų pasaulį;
  • įvyksta susidūrimas, pereinant iš „nueinančios praeities“ (nostalgiškasis primityvizmas) į „neišvengiamą ateitį“;
  • magiškojo realizmo realybė – prisodrinta magijos elementų?
  • o gal išplėstos realybės suvokimo ribos? t. y. realybėje matome daugiau nei tikėjomės? – nuostabioji realybė;
  • magiškasis realizmas – tai politinis įrankis, mirštančių kultūrų balsas (tinka lietuviams?).

Kai kurie prie magiškojo realizmo prikišę nagus rašytojai (be dviejų jau minėtųjų):

  • Salman Rushdie
  • Isabel Allende
  • Haruki Murakami
  • Franz Kafka
  • Ben Okri
  • Toni Morrison
  • Alejo Carpentier
  • Günter Grass
  • Carlos Fuentes
  • Patrick Süskind
  • Julio Cortazar

Kaip veikia magiškasis realizmas? Mechanizmas yra toks:

  • magiškus reiškinius ir nutikimus veikėjai priima nesistebėdami, jiems tai natūralu;
  • magija pasireiškia bendruomenėje (kaime, šeimoje) arba asmenyje; magiją sukelia konkreti vieta arba asmuo, jo poelgiai ar jausmai;
  • istorija, siužetas paliekami atviri, nepaaiškinti, neišteisinti; niekas nekelia klausimų;
  • realybė ir magija sugyvena viename (kūrinyje, pasakojime, pastraipoje, įvykyje); kelia nuostabą skaitytojui, bet ne veikėjams;
  • veikėjai arba pasakotojas siužeto varomąja jėga dažnai pasirenka liaudies pasakas, šeimos istorijas, kuriose dažnai yra stebuklo elementų;
  • pagrindiniai istorijos veikėjai yra tie, kurie paprastai būna šalutiniai (maži žmonės); kartais jie bejėgiai, bet kartais organizuotai pasipriešina išorinėms jėgoms: valdžiai, laikui, mirčiai, ligai ar pan.

Ar gali būti taip, kad esi gimęs kurti magiškąjį realizmą? Gal. Bet svarbiausia, ko reiktų nepamiršti: tai neturėtų būti pabėgimas nuo realybės. Magiškasis realizmas kalba apie realybę savomis priemonėmis. Toks kalbėjimas turi būti išteisintas. Antraip tai bus ne literatūra, o magiškasis alkoholizmas.

Atspirties taškas – tamsa

leibovitz-merylstreep

MD: „Moteriškoji literatūra“, mano nuomone, tai organiški, verstiniai tekstai… verčiami iš juodumos, iš tamsos. Moterys daug amžių gyveno tamsoje. Jos savęs nepažįsta. Arba pažįsta mažai. Rašančios moterys yra tamsos vertėjos.

SHK: Labiau nei vyrai?

MD: Vyrai neverčia. Jų kūrybos pagrindas yra jau egzistuojanti, išpuoselėta teorinė platforma. Rašančios moterys verčia nežinomybę, jų rašymas – ne seniai susiformavusi kalba, o naujas bendravimo būdas. Tam, kad jį sukurtume, turime liautis plagijavusios. Daugelis moterų rašo taip, kaip žino, kad reikia rašyti: imituoja vyrus ir išsikovoja vietą literatūroje. Koletė [Colette] rašė kaip maža mergaitė – nervinga, siaubinga, žavinga mažylė. Jos „moteriškoji literatūra“ yra tokia, kokios norėjo vyrai. Iš tikrųjų tai nėra moteriškoji literatūra. Tai moteriškoji literatūra vyrų akimis, vyrų pripažintoji kaipo tokia. Tai vyrams malonu ją skaityti. Manau, kad moteriškoji literatūra yra negailestinga, atvira literatūra ir kad ją vertindami neprivalome – ir būtent tai noriu pabrėžti – neprivalome pradėti visko iš naujo, neprivalome atsitraukti nuo teorinės platformos. Anądien sakėte: „Taip, bet moterys gali būti ir ideologės, filosofės, poetės ir t. t., ir t. t.“ Be abejo. Žinoma. Bet kam tai sakyti? Turėtų būti savaime aišku. O jei paklausime atvirkščiai: ar gali vyrai viską pamiršti ir prisidėti prie moterų?

SHK: Galėtų pabandyti.

MD: Čia ir problema. Žinote, juodaodis poetas Aimė Sezaras [Aime Cesaire] savo „Discourse on Politics“ sako, kad, matydami tamsiaodį, žmonės visuomet domisi, ar tik jis (ji) neturi juodųjų kraujo, bet niekuomet nesidomi, ar jis (ji) neturi baltųjų kraujo. Taip pat ir matydami vyriškį galėtume paklausti: ar jis turi savyje moteriška? Ir tai galėtų būti atspirties taškas. Būtent: išversti viską, taip pat ir analizę bei kritiką… Viską atvirkščiai. Moterį pasirinkti atspirties tašku vertinant. Tamsybę pasirinkti atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina šviesa, neaiškumą – atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina aiškumu.

Ištrauka iš interviu su Margerita Diura (Marguerite Duras).

Iš „Paris Review“ (1975 m. žiema)

[vertimas mano]

Bandymas rašyti

Anglų žodyje essay telpa:
1) apybraiža, esė, nedidelis literatūrinis kūrinys
2) (mokyklinis) rašinys
Veiksmažodis (to essay) reiškia: (iš)bandyti, (iš)mėginti.
Prancūziškas žodis essayer: bandymas. (Wikipedia)

Man neseniai toptelėjo, kad angliškoji essay nepriskiriama prie grožinės literatūros (fiction), kuri yra pramanas. Galbūt tai reiškia, kad esė yra tikri, nepramanyti apmąstymai apie kokį nors dalyką? Kažkas panašaus į dokumentiką? Kas yra esė lietuviškai?

Manau, išsamiausią atsakymą iš vienos lietuvių eseistės išpešė šiauliečiai, kai toji 2005 m. svečiavosi Šiaulių galerijoje „Laiptai“.

fraser-glassbig

Giedra Radvilavičiūtė:
nenoriu būti populiari Siemens arenoj

apie žanro „solidumą“

Buvo čia visokių diskusijų dėl esė suklestėjimo 2002–2003 metais. Viename interviu tokia kritikė teigia: esė yra apsakymo ir novelės podukra. Vanda Juknaitė sako: vis dėlto tai yra palengvintas žanras. Tame pačiame interviu amžinatilsį Kubilius sako: esė reikalauja kur kas daugiau susitelkimo negu romano ar apsakymo rašymas. Žodžiu visą laiką – nežinau kodėl – buvo bandoma tą esė žanrą „reabilituoti“. Vieni bandė jį nužeminti iki publicistikos, kiti bandė nuo publicistikos pritraukti prie literatūros. Buvo suplakama daugelis dalykų į vieną vietą. Galbūt Baranova pirmoji šiemet per „Santarą – šviesą“ bandė suklasifikuoti eseistiką į personalinę ir kt. Nes vis dėlto ne kiekvienas eseistas kuria pasakotoją, ne kiekvienas kuria kulminacijas ir atomazgas – tai galbūt daugiau novelės ingredientai – aš taip manau.

Gal aš čia kai kam nepatiksiu – bet aš esu laisvas žmogus ir net mėgstu kai kam nepatikti – yra mados ir rinkos dalykai. Ir aš turiu tokią kuklią savo nuomonę, kad eseistikos bumą paskatino (nesakau, kad sukūrė) kelių labai ryškų stilių turinčių asmenybių raiška, o romano žanrą, mano manymu, dabar skatina daugiau rinka, ne asmenybės. Ir, mano manymu, tai yra blogai.

Dabar dėl žanro solidumo. Žanro solidumas manęs nejaudino niekada. Ir niekada nejaudins. Todėl, kad atsitiko toks dalykas: žmonės pradėjo domėtis esė todėl, kad jiems patiko autoriaus tekstas, ir tik po to jie pradėjo galvoti, kas ta esė.

apie kriterijus

Man atrodo, gali įtilpti į eseistikos rėmus, į romano, į novelės rėmus – nesvarbu, kokiam žanrui priklauso tas tekstas. Vienintelis kriterijus man asmeniškai yra teksto sugestija – kiek tai veikia žmogų? O kad mano knyga nebus perkama Europos Sąjungoje arba, kaip aš neseniai rašiau vienai filosofei, kuri dabar laikinai yra Amerikoj, – man nesvarbu būt populiariai Siemens arenoj. Čia gal yra mano asmeninis bankrotas materialine prasme, bet aš turiu kreditų iš kitur…

Dar yra toks dalykas – šiais rinkos diktato laikais rašytojai, nors, atrodo, tapo absoliučiai laisvi (taip, teoriškai taip yra), bet iš tikrųjų jie pradėjo paklusti rinkos dėsniams. Jiems yra mokamos stipendijos, užsakomi kūriniai, jie per tam tikrą laiką parašo tam tikrą „produktą“. Tokia yra realybė. Bet man norisi tam priešintis. Bet kokiai taisyklei man visada norėjosi priešintis – tai kelia azartą, laisvės pojūtį, ir tada, kai pavyzdžiui, romanuose atsiranda ryškių eseizmo požymių, man norisi rašyt esė su romano intarpu…

apie įtaigą

Dabar dėl pasakotojo. Mane iš tikrųjų tapatina su pasakotoja. Buvo net anekdotinių situacijų. Man apskritai labai brangios paprastų žmonių nuomonės – ne kritikų, ne literatų. Aš manau, kad literatūrinis tekstas – jeigu tai yra geras tekstas – turi patikti ne tik kritikui, bet ir paprastam žmogui, nieko bendra su literatūra neturinčiam – tiesiog jie iš to teksto pasiima kitus sluoksnius.

Ir buvo toks atvejis: vienos mano pažįstamos pažįstamos vyras, perskaitęs mano eseistikos knygą, pasakė jai, kad perduotų man: „Tai yra antroji knyga, kurią aš perskaičiau po „Grafo Montekristo“ (aišku, geresnio komplimento negali laukti), ir ten yra tokia detalė: ta moteris turi „Zepter“ puodą, kuriame laiko savo raktus. Tai tu perduok jai, kad aš nupirksiu kitą puodą, tegul tame aname verda.“ Iš tikrųjų tai aš neturiu „Zepter“ puodo… Bet aš galvoju, jeigu sukuri iliuziją kaip tikrovę, tai visų pirma yra labai didelis malonumas pačiam rašančiam, taip sakant, galimybės labai išsiplečia: aš galiu vaizduoti tą, kitą, trečią, tik, be abejo, su viena sąlyga – jeigu tas tekstas yra įtaigus. Be abejo, pasakotojas yra labai arti autoriaus, kitaip būti negali. Jeigu jis yra tik konstruktas arba neveikia skaitytojo emociškai, tai gali apsimesti kuo nori, vis tiek nemokėsi padaryti to teksto paveikaus. Vis tiek jame turi būti dalis mano patirties. Todėl pasakotojas yra turbūt aštuoniasdešimt procentų autoriaus. Pirmą kartą mane pamatęs Rastauskas (vienas iš puikiausių eseistų lietuvių literatūroje, aš jo tekstus labai mėgstu) pasakė: žinai, aš tavim labai nusivyliau, iš tų tavo tekstų įsivaizdavau tave be dantų ir vos paeinančią. Tada jam pasakiau, kad nereikia susitikti su rašytojais kūnais, nes tada visi visais nusivilia. Jau geriau skaityti tekstus…

apie skaitytoją

Aš visada įsivaizduoju savo skaitytoją. Kai parašau savo eilinį „gabaliuką“, visada jį perskaitau visų pirma trijų žmonių žvilgsniu. Tie žmonės yra (čia galbūt kai kas ir nustebs) Alfonsas Andriuškevičius, Danutė Malinauskaitė, kita rašytoja, mano gera draugė, ir mano mama, bet ne dėl to, kad ji yra mano mama, o dėl to, kad ji atstovauja tam tikram sluoksniui moterų – tokių, o ne kitokių, ir tas sluoksnis man yra labai brangus. Kartais vardan šitų įsivaizduojamų „perskaitytojų“ (gal jie ir neperskaito kai kada tų mano esė – mama tai jau tikrai neperskaito) aš keičiu kai kurių sakinių struktūrą, jungtukus, asociacijas. Pavyzdžiui, man atrodo, kad Andriuškevičiui gal patiktų ta asociacija, bet mano mamai – ne. Ir aš tada ieškau kito varianto, kuris būtų platesnis, plačiau suvokiamas. Kaip jau sakiau, geras tekstas turi tikti, patikti, banaliau tariant, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Tai yra vienas pagrindinių gero teksto vertinimo kriterijų. Bet tai pavyksta labai retai.

apie triukus

Dėl humoro. Viena kritikė pasakė: „dabar taip madinga ironija“. Aš manau, kad ironija ir humoras negali būti madingas ar nemadingas – tu arba turi jį arba neturi. Nesutikčiau, kad eseistui humoras būtinas. Yra puikių eseistikos tekstų be ypatingo humoro, tarkim, kai kurie Tomo Venclovos esė – puikus, žaižaruojantis, aistringas, pilietinis tekstas, bet humoro ten nėra.

Nežinau, kaip čia ekspromtu suformuluoti mintį – eseistika yra įvairiataškis kalbėjimas. Tai reikalauja požiūrio iš šalies į save, į savo pasakotoją, į tą pasakojimą, kurį tu pasakoji.

Jeigu paskaitytume lietuvių literatūros enciklopediją, tai ten yra tokių labai juokingų eseistikos apibrėžimų: „fantazijos žaismas“, „lygios erudicijos ir fantazijos teisės“ ir t. t. – visokie dalykai, bet jie puikiausiai tinka ir romanui, žodžiu, visiškai neprieštarauja ir kitiems žanrams. Bet kuo man patinka eseistika? Man patinka atsiriboti nuo teksto. Aš tai darau specialiai. Pavyzdžiui, paskutinėje esė: „galbūt šitoj vietoj būtų labiau tikęs būdvardis trapūs, o ne švelnūs.“ Eseistika leidžia suardyti tą fikcijos iliuziją, parodyti, kad viso labo tai yra tiktai tekstas, tai nevyksta realybėj, bet tai daryti nesumenkinant teksto – tai labai svarbu. Vėlgi – jei literatūroj iškosim pavyzdžių – tai puikiai savo romanuose darė Nabokovas. Ir netgi dabar galėčiau porą pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, jis rašo: „Tai buvo labai atšiauri žiema, kokia gali būti tiktai romane.“ Arba atsiverti puslapį – ir staiga prasideda toks klaikus publicistinis, vos ne ekonominis eiliuotas tekstas. Galvoji, kas čia dabar darosi, ir po to Nabokovo pastaba: „Čia aš sueiliavau Karlo Markso „Šventąją šeimą“ tiesiog todėl, kad jums būtų įdomiau.“

Tai yra, sakyčiau, visiškai eseistinis triukas, kuris man yra labai „prie širdies“ todėl, kad man „prie širdies“ yra tai, kad gyvenimas yra daug svarbiau negu kūryba.

(Užrašė Sigita Inčiūrienė)
publikuota iš www.su.lt