Kalbantys sodai

david donovan-sharing-mystery

Ką tik nulijo lietus. Su žaibais, griaustiniu. Dabar vėl saulėta, medžiuose įkyriai (betgi džiaugsmingai) čirpauja žvirbliai. Aštuntame aukšte esantys svetainės (mano rašomasis) langai – tiesiai priešais medžių viršūnes. Keturi lapuočiai auga betoniniuose vazonuose milžiniškoje ketvirtojo aukšto terasoje. Kabantys sodai su pieva šunims. Lotynų amerikietis ką tik užvedė žoliapjovę.

(Dr. Javtokai, aš vis dar Amerikoje – sintetiniame rojuje.)

Vakar skaitinėjau Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut) įžanginį straipsnį senų jo apsakymų rinkiniui. Ten buvo patarimų rašytojams punktai, kuriuos jau skelbiau. Ko nežinojau, tai kad po patarimais buvo prierašas apie Voneguto mėgiamą rašytoją, kuri nesilaikė nė vienos taisyklės, išskyrus pirmąją: sudomink, įtrauk nepažįstamą skaitytoją. Na, ir gal septintąją: rašyk vienam žmogui, o ne visam pasauliui. Vonegutas prisipažįsta, kad pats visuomet rašo savo (dabar jau mirusiai) sesutei. Kai nepažįstamasis skaito vienam žmogui skirtą kūrinį, jam atrodo, tarsi skaitytų dialogą. Su kuo kalbuosi aš? Seniau rašydavau vienam draugui, kuris man dabar kaip miręs. Pašnekovo netektis sukrėtė mane labiau nei būtų sukrėtusi tikra mirtis (kurios jam tikrai nelinkiu, ilgai tegul gyvena). Nors turiu artimų draugų, bet ta svarbiausioji, pašnekovo vieta, kol kas neužimta. Nėra lengva (manau, kad tai bus moteris) rasti. Tenka kalbėtis pačiai su savimi.

Kartais – su gyvaisiais rašytojais. Gyvais dėl savo pasakojimo gyvumo. Prieš keletą dienų bibliotekoje radau į anglų (tiksliau, į amerikiečių) išverstą norvego Pero Petersono knygą (Per Petterson „In The Wake“). Skaitydama atpažįstu jį tokį, kokį sutikau knygoje „Vogti arklius“. Atleidžiu ir temos pasikartojimą, ir kalbos vos ne primityvumą, kad tik kalbėtų. O jis kalba ir prikalbina mane pačią sėsti ir pasakoti. Vakar ryte net negalėjau skaityti – vos atsiverčiau knygą, kai pradėjo plūsti mintys ir atradimai. Puoliau prie savo darbų ir redagavau iki pusiaudienio. (Vis dar gyvenu pagal tokią dienotvarkę, kurioje prausimasis duše – po rytinio rašymo, kai gerai suprakaituoju.)

Dar vienas padaras plonu viršeliu vakarais laukia manęs prie lovos, ant naktinio stalelio. Pagriebiau jį skyriuje „Paperback“ – bibliotekos kartotekoje net nėra autoriaus vardo. Nerašysiu ir aš. Bet pavadinimas mane užkabino: „Absurdistan“. Knygos viršelis ir pirmi trys lapai prirašyti liaupsių: Niujorko geriausia metų knyga! Gerai, ką laiko gera knyga Niujorkas? Žydų tautybės, gimęs Rusijoje, užaugęs Niujorke amerikietis intelektualiai ir ciniškai juokauja apie… viską. Ameriką, žydiją, ruskyną. Su rusiškais intarpais: khui, pierogie, batyushka, mamochka, babushka ir t. t. Šypt vypt, bet – nuobodu. Įjungiau aukščiausią skaitymo bėgį nuo kokio penkiolikto puslapio, o 140-ajame jau nieko nebesuprantu ir turbūt nebesuprasiu (o liko dar 150 psl.).

Parsivedžiau namo vakar Vudį Aleną (Woody Allen) – jo knygą „Merely Anarchy“. Atseit turėtų būti juokinga, bet kai nesi iš tos pačios terpės, kaip ir autorius, tai ne ir ne. Turbūt ne tik man nejuokinga, nes knyga atrodo visai neliesta, o išleista tai 2007 m.

Vienas labiausiai nustebinusių nuobodulių buvo Margareta Atvud (Margaret Atwood) – neperskaičiusi gražinau bibliotekai jos bestselerį „Blind Assasin“ ir dvi apsakymų knygas. Vieną iš jų įveikiau iki priešpaskutinio apsakymo. Meistriška, vaizdinga, nuobodu. Nors Atvud yra ne amerikietė, o kanadietė, bet galvoju, gal čia tas nusibodęs tobulas (Dr. Javtokai!) amerikoniškas stilius? Kodėl man vis labiau patinka norvegai, vokiečiai, estai, čekai, lietuviai?

Čia vėl grįšiu prie Voneguto taisyklių ir jų laužymo. Taip, amerikonai išrado kūrybiško rašymo kursus, meistriškumo laboratorijas, seminarus, čia gali gauti rašymo Bakalaurą ir Magistrą, ir Daktarą. Tai daug duoda ir… nieko nereiškia. Taisykles naudinga žinoti tam, kad jas laužytum, perkurtum, žaistum su jomis, o ne aklai laikytumeis. Man to įrodymas yra tai, ką mėgstu skaityti, tie rašytojai, autoriai, kurie kalba ir pataiko tiesiai į širdį. Dauguma jų nėra baigę rašymo kursų, neturi filologijos mokslų laipsnio. Jie mokėsi iš kitų žmonių. Neakivaizdiniu būdu.

Nenoriu pasakyti, kad ponas Absurdistanas, Vudis Alenas ar Atvud aklai laikosi taisyklių. Ne, jie jas gražiai varto, bet to irgi negana. Velnias! Tai ko dar reikia?

Dar reikia žmogaus už viso to. Ne tik šiaip sau asmenybės, bet ir tokios, kuri (pa)tiktų man, niekingai skaitytojai. Tiesą pasakius, bandyti įtikti neapsimoka. It’s complicated.

Ką dabar skaitai?

Beta skaitytoja(s)

padejejas

Kalbėsiu ne apie tetą Betą, jei tokią prisimenate, o apie beta, kuri eina po alfa. Beta skaitytojas – tai asmuo, kuris su kūriniu susipažįsta antrasis po rašytojo (autoriaus). Nepainioti su pirmuoju skaitytoju – juo gali būti tiesiog labiausiai mylintis, sergantis už jus žmogus.

Beta skaitytojas:

  • skaito nebaigtą kūrinį (pvz. pirmąjį ar antrąjį eskizą);
  • sutikrina rašybos, skyrybos, stiliaus, korektūros klaidas;
  • nurodo siužeto netikslumus, nelogiškumus;
  • nurodo faktų netikslumus;
  • geriausia, jei nepažįsta autoriaus asmeniškai (neturi išankstinio nusistatymo);
  • pats yra rašytojas ir jo bei autoriaus rašymo etika iš esmės sutampa;
  • paprastai dirba nemokamai arba už tai, kad autorius bus jo beta skaitytojas.

Pavyzdžiui man tokio padėjėjo šiuo metu verkiant reikia. Giminės, artimieji ir nerašantieji negali būti nebaigto darbo kritikai – bandžiau, pasimokiau.

Rasti anglišką betą nėra sunku. Kai kurie skelbiasi tinklaraščiuose (galima net pasirinkti kritikos stiprumą: pvz. brutally honest), keičiasi kūriniais, bendrauja. Apie lietuvišką betą nesu girdėjusi. Tos rašytojų bendruomenės, kurių dalimi buvau tapusi (rašykai, žaliažolės), yra švelnūs ir jautrūs kaip ėriukai (su neprognozuojamais vampyriškumo priepuoliais). Beveik niekas neanalizuoja kūrinių techniškai (nekalbu apie rašybą, skyrybą – juk be jų dar technikos dalykų begalės).

Man pačiai yra tekę komentuoti kolegų darbus – tais atvejais, kai mane susirasdavo ir paprašydavo. Galbūt juos stebina mano išsamumas, tačiau prisipažinsiu: gaištu dėl egoistinių paskatų. Skaityti kito darbą ir mąstyti apie tai, ką pakeistum jame – didžiulė nauda.

Taigi kol ieškau beta skaitytojo, paprašysiu alfa rašytojų: jeigu skaitote „Grafomaniją“ ir iš esmės pritariate demistifikuotam kūrybos procesui, jeigu turite nebaigtą (neskelbtą) kūrinį ir jums yra svarbi kito rašytojo nuomonė, atsiųskite man ir bendradarbiaukime. Bent pabandykime!

sandrabern [#] yahoo com

Šešėlinė proza

PRATIMAS: Tarp eilučių

Iš kokio nors žymaus (gero, stipraus) prozos kūrinio išimkite 20 nuoseklių sakinių (vientisą ištrauką) ir po kiekvieno sakinio parašykite savo pratęsimą. Pasistenkite, kad jūsų sakiniai nesuardytų kūrinio vientisumo, nors galite įrašyti naujus personažus.

Tuomet išimkite originalo sakinius ir perskaitykite naują tekstą. Galbūt tai bus rišli istorija (ar jos užuomazga), galbūt jūsų tekstas sukurs šešėlio įspūdį. Šiaip ar taip, reiškinys įdomus. O tokią kūrimo „tarp eilučių“ priemonę jau seniai naudoja poetai (turbūt ne lietuvių).

hiroshi watanabe-matsuo kabuki

Pasirinkau ištrauką iš Njabulo S. Ndebele novelės „Sūnaus mirtis“:

(1)

Aš suvokiau. Iki tol mes neturėjome kada susimąstyti apie mūsų pirmojo ir vienturčio sūnaus mirtį, nes viską užgožė pastangos atgauti jo kūną. Net ir tuos baisius įvykius, tapusius jo mirties priežastimi; apie juos net neturėjome kada galvoti. Visas mūsų mintis buvo užvaldžiusi ištisa virtinė bukinančių reikalų: prašymai ir laiškai, kuriuos reikėjo parašyti, telefonai, kuriais reikėjo paskambinti, telegramos, kurias reikėjo išsiųsti, advokatai, su kuriais reikėjo susitikti, „įtakingi“ žmonės, su kuriais reikėjo „susisiekti“, laidojimo biurų agentai, su kuriais reikėjo pasimatyti. Nesibaigiantis bėgimas ir važiavimas. Kaip tik tai staiga tapo svarbiausia – varginančios smulkmenos, užgožiančios tikrąjį tikslą (kad ir koks jis baisus). Kiekviena smulkmena tapdavo durimis, kurias atrakinus pasirodydavo dar vienos durys. Patys to nesuvokdami, mes sutelkėme dėmesį į skunko kvapą, o ne į tai, ką jis padarė.

            Per dvi savaites trukusius žygius sūnaus kūnui atsiimti mes su Buntu supratome ir dar kai ką – kad esame nutolę vienas nuo kito. Pirmą kartą per visus vedybinio gyvenimo metus supratome, kad mūsų buvimas šalia vienas kito tėra įprotis. Jis buvo šalia. Jis visą laiką bus šalia. Ir aš būsiu šalia. Bet kai Buntu paklausė: „Ar suvoki, kad mūsų sūnus miręs?“ – jo išsakyta mintis staiga mus vėlei sujungė. Sakytum, sūnaus kūno sugrįžimas mus suartino. Nes tik nuo tos akimirkos mes pradėjome liūdėti; mūsų plaučiai ėmė gaudyti orą kaip tik tada, kai jau buvome pradėję dusti. Kažkas pradėjo aiškėti. 

            Mes suvokėme. Mes suvokėme, kad, be tų baisių įvykių, dar kažkas vyksta su mumis. Taip, mes atitolome.

O štai, kas man gavosi, išėmus originalius sakinius:

(2)

Iki tol net neleisdavau sau bandyti suvokti, atverti protą tokiems klausimams, plūduriavau palaimingoje, bet pavojingai melagingoje ramybėje, ir ne tik aš, bet ir jis, mes abu. Atgauti tai, kas liko, tai, kame gyveno mūsų sūnus, visa kita nustūmėme. Sykį mano motina užsiminė, tai tebuvo vienas nekaltas, netyčia užduotas klausimas: „O kaip jūs?“ – kaip mes? Ar kažkam kyla noras klausti, ne, net leisti sau pagalvoti apie mus – kai praradome vaiką? Ar mes gyvi, ar dar čia, klausti neverta. Svarbiausia – negalvoti apie tai, kas ir kaip, ir kodėl. Slinkome koridoriumi, kuris panašėjo į dvokiantį labirintą. A, metaforos, metamorfozės.

            Nesimatėme velniaižin kiek laiko ir net nepasiilgome. Ryte prausti veidą šaltu vandeniu, valgyti, persimesti keliais žodžiais, pastebėjimais apie kitus, išsiskirti dienos darbams, susitikti, visai apie tai negalvojant, mylėtis, miegoti. Net nebejaučiu jo nemigų. Jis nebeklausinėja, ar noriu mylėtis – tiesiog užgula, pasitenkina, nusirita, užknarkia, žinodamas, kad dėl to neįsižeisiu. Tarsi būčiau nesikeičianti, ramiai senstanti, tačiau nemirtinga, sukurta tiktai jam… Nebe mūsų kūnus, o sakytum gilesnes mūsų dalis, virš-organus. Trečiojo kūno, gimusiojo iš mūsų, o dabar, nors ir mirusio, pasiruošio suirti, bet visgi kūno – liudininko – sugrįžimas. Mes išnirome vienas iš kito kaip susipainiojusios megztinio rankovės. Mes prabudome.

            Pažvelgėme vienas į kitą virš gailiai mirgančios žvakės liepsnos. Mes dar nemirę. Ir šiandien netgi gerai, kad esame du atskiri – du įvaryti į kampą žmonės, pasiruošę nepasiduoti, kovoti visomis laisvomis rankomis, keturiais kardais.

Kas toliau? Pratimas reikalauja taisyti, prikurti ir galiausiai sudėlioti savarankišką, originalią istoriją.  Bet labiausiai man patiko teksto preparavimas, šventvagiškas elgesys su svetimu, vientisu, užbaigtu tekstu. Norisi pabandyti sukurti daugiau šešėlių.