Knygos apie rašymą

knygos apie rasyma

Tokias knygas rašo tie, kurie nesugeba rašyti. Ne? Prisipažinsiu, kažkada taip pagalvojau (tik dar niekam nesakiau). Panašiai manoma apie visus kūrybiškų profesijų mokytojus: kai nesugebi vaidinti, dėstai vaidybą, kai nesugebi dainuoti, dėstai dainavimą, kai nesugebi rašyti… Bet savo studentų klausiau: kokia nauda iš dėstytojo, kuris yra genialus artistas, visiškai nesugebantis mokyti? Jokia. Tai ir užteks apie tai.

Neseniai nusipirkau dar dvi knygas apie rašymą, ir jau susidėjo graži krūvelė, kurią aptarsiu ir patarsiu:

  • Steven King “On Writing (A Memoir of the Craft)“

Panašu (knygą tebeskaitau), kad tai ir memuarai, ir apie meistrystę. Žanrinės literatūros rašytojo niekada neklausia apie kalbos dalykus, tarsi jis būtų antrarūšis meistras, tačiau siaubo karalius žino, kur dėti kablelį, kad skaitytoją išpiltų šaltas prakaitas…

  • Roy Peter Clark “Writing Tools (50 Essential Strategies for Every Writer)“

Knygą dar tik vartinėju, bet aiškus yra autoriaus gilinimasis į techninius rašymo dalykus. Jo paskaitos (su praktinėmis užduotimis) lengvos, žaismingos, su daug pavyzdžių. Nežinau, ar lietuvių kalboje veikia tos pačios stiliaus taisyklės, bet skaitydama lyginu ir, tikiuos, greit sužinosiu. Autorius sako, kad rašytojui svarbiau yra ne taisyklės, o įrankiai: „I prefer tools, not rules.“

  • Brian Kiteley “The 3 A. M. Epiphany (Uncommon Writing Exercises That Transform Your Fiction)“

Tai pratimų rinkinys (viso 200). Komentarai paprasti ir suprantami, gundo mestis į bandymus ir tučtuojau matyti rezultatus. Autorius gilinasi į istorijos (pasakojimo, siužeto, intrigos) sudedamąsias dalis, veikimo principus. Pavyzdžiui: labai atvirai aprašykite sekso sceną, o vėliau pakeiskite visus su seksu susijusius žodžius virtuvės padargais, maisto produktais ir pan. Po panašių eksperimentų pradedi kitaip žiūrėti tiek į savo, tiek į kitų kūrinius. Įvyksta nušvitimas.

  • Peter Elbow “Writing With Power (Techniques for Mastering the Writing Process)“

Stulbinanti knyga. Visgi kai kurie rašymo dėstytojai iš tiesų visiškai nesugeba rašyti! Lengva skaityti tik cituojamus studentų tekstus. Autoriaus griebtasi mistinės temos: kas yra ta tekstų energija? Kaip ją matuoja, kaip iššaukia, valdo? Visgi juodžiausiomis dienomis tinka ir tokia knyga. Bent supranti, kad ne vien dievai knygas apie rašymą lipdo.

  • John Marsden “Everything I Know About Writing“

Australas literatūros mokytojas, kuriantis paaugliams (vieną jo knygą skaičiau – nuostabi!), dalinasi patirtimi su mokiniais. Tačiau ir suaugusiam „amžinam studentui“ knygos tonas labai tinka. Ją skaitydama garsiai juokiausi, o ir naudos daug gavau.

  • John Mullan “How Novels Work“

Autorius (britas) ilgai rašė recenzijas, kol vieną dieną pasijuto žinąs apie romano struktūrą tiek daug, kad galėtų parašyti apie tai atskirą knygą. Žmogui, nestudijavusiam filologijos, ji yra lobis: sužinai, kad didieji meistrai seniai neišradinėja dviračio, o mokosi vieni iš kitų. Gidas meistrystėn (su kritikos prieskoniu) ir daug geros grožinės literatūros pavyzdžių.

  • Paul Mills “Writing in Action“

Man tai buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga. Pasisekė – į rankas pateko geras elementorius. Rašymas pagal autorių tėra profesija: esė, grožinė literatūra (fiction), poezija, dramaturgija – viskas turi savus dėsnius, telpančius į 212 psl. Iš visų mano knygų apie rašymą ši turi daugiausia žymeklių ir pabraukymų. Kokio dar komplimento reikia?

Jeigu susigraudinot, kad nė vienos iš jų nerasite knygyne, tai susiraskite www.amazon.com – kainuos šiek tiek daugiau nei prasti batai… Arba skaitykite toliau „Grafomaniją“, apšviesiu.

Gal žinote knygą apie rašymą, kurią vertėtų perskaityti?

Koliažas be pykčio

Jacques Prevert-Le Fort Carre

Dailininkai šią techniką naudoja nuo senų laikų. Iškerpa ir priklijuoja pieštą ar fotografuotą detalę, užtapo, jeigu reikia, prideda ir 3D objektų: vinių, servetėlių, tinklų, skardinių ir ko tik ne. Koliaže viskas tinka ir nebūtinai siejasi. Svarbiausia, kad galutinis rezultatas būtų paveikus.

Rašytojai daro tą patį, tik naudodami kitokius elementus. Koliažas sulipdomas iš ištraukų:

  • atsiminimų
  • dialogų
  • monologų
  • sapnų
  • svajonių (daydreaming)
  • aplinkos aprašymų
  • detalių
  • citatų
  • sentencijų
  • eilėraščių
  • veikėjų portretų
  • pamąstymų
  • dienoraščių
  • horoskopų
  • receptų
  • e-mailų
  • sms-ų
  • laiškų
  • ?

Šiuolaikiniai autoriai įterpia ir fotografijas, piešinius, grafikus… Vienžo, įprasto blogo stilistika, tik šita teisėtai literatūrinė. Visos dalys gali būti atskiros, nesusietos vienu siužetu. Svarbu, kad būtų stiprios ir tarpusavyje sąveikautų jausmų lygmenyje.

Pastaruoju metu labai susidomėjau koliažo technika: juk tai elementaru, nuo to juk galima pradėti rašyti. Kas svarbiausia – rašymo (komponavimo) malonumą pajauti tučtuojau ir visai nereikia išgalvoti intarpų, kurie viską bandytų paaiškinti. Tik būtina sąlyga – gabaliukai turi būti tikrai geri…

Šiandien radau nuostabų receptą ištiso rišlaus kūrinio (pvz. romano) rašymui. Vėlgi koliažas! Pirmiausia reikia pažaisti dailininką:

  1. Susiraskite nuotraukas su aplinka, kurioje vyks veiksmas. Galite naudoti kelionių agentūros brošiūrėles, iškarpas iš žurnalų, laikraščių, nekilnojamo turto reklamos. Aišku, dar yra internetas.
  2. Parinkite nuotraukas žmonių, labiausiai primenančių jūsų personažus. Tai gali būti aktoriai, modeliai, įžymūs ar nežinomi žmonės. Padės įvairūs žurnalai, internetas.
  3. Tuose pačiuose šaltiniuose ieškokite žodžių, frazių, kurie nusakytų aplinką, personažus ir istoriją (siužetą).
  4. Peržiūrėkite surinktą medžiagą ir iškirpkite tinkamas aplinkos detales, vaizdus, personažų paveikslus, žodžius ir frazes.
  5. Ant didelio, geriau storesnio, popieriaus (plakato) lapo sudėliokite iš visų šių detalių kompoziciją.
  6. Priklijuokite visas detales prie pagrindo.
  7. Pasidėkite koliažą taip, kad rašydami galėtumėte jį matyti.
  8. Rašykite, karts nuo karto užmesdami akį – semkitės įkvėpimo.
  9. Pastaba – nepersistenkite su koliažo kūrimu, nes visgi ne jis, o būsimas rašinys svarbiausias ;)

Na, įkvėpimo vienam kartui gal ir užteks.

Paskelbtapraktika | Žymos: | Komentarai įrašui Koliažas be pykčio yra išjungti

Grožinė, negrožinė ir kt.

Lietuvių kalboje fiction ir non-fiction atitinkamai: grožinė literatūra ir negrožinė literatūra (dėl pastarosios netgi atsiklausiau profesionalų iš VLKK). Ką reiškia žodis grožinė geriau jūs man pasakykite, nes aš tik jaučiu jo ryšį su grožiu, o grožis yra baisiai miglotas reikalas, nes – skonio reikalas. Tuo tarpu žodis fiction, kuris siejasi su fikcija, o dar ir išmone, pramanu, melu, man atrodo aiškus. Non-fiction – nepramanytas, dokumentinis, bandymas užrašyti tiesą.

Kadangi šis straipsnis yra angliškojo santrauka, naudosiu ir nelietuviškus terminus, kad būtų mažiau (daugiau?) sumaišties. Šiaip ar taip, lietuvių filologai turbūt turi savo teoriją ir paaiškintų geriau. Tik man iš jų paaiškinimų kol kas neaišku.

Apie grožinės literatūros (fiction) istorijas dažniausiai sakoma, kad jos yra melas, kuris yra tiesa. Jos yra išgalvotos, tačiau atspindi tiesą. Užrašytos taip tikroviškai, kad skaitytojas jomis patiki.

Pagrindinės grožinės literatūros (fiction) formos yra: romanas (novel), apysaka (novella) ir novelė arba apsakymas (short story). Toliau termino apsakymas nenaudosiu, nes lietuviai jį apibrėžia maždaug taip:

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo. (…) Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės. (Vikipedija)

Mano manymu, skirti dvi trumposios literatūros formas pagal turinį yra labai painu. Turbūt taip galvoja ir daugiau žmonių, nes pamažu ima dominuoti tiesiog novelė.

Romanas (novel) ir apysaka (novella) –

Romane paprastai veikia daug personažų, yra daug įvykių, aplinkybių, nuotaikų ir t.t. Parodomas visas pasaulis. Jo publikacijos apimtis – apie 150–300 psl., nors kartais siekia ir 1000 psl. Kompiuterinis skaičiavimas būtų toks: apie 80 000 žodžių (320 psl., double spacing, 12 point font).

Apysaka yra trumpesnioji romano forma. (Amerikiečių leidyklos nelabai žino, kaip tokios apimties knygas parduoti, todėl geriau apsispręsti – rašyti plačiau (romaną) arba daug siauriau (novelę).)

Novelė (short story) –

Novelės esmė – susitelkimas į vieną dalyką:

–       vieną įvykį

–       vieną laikotarpį

–       vieną vietovę (aplinkybes)

–       vieną nuotaiką

Novelės publikacijos (knygoje ar žurnale) apimtis – 10–25 psl. Bet gali būti tik 1–2 psl. (flash fiction) arba net iki 50 psl. Kompiuteryje: ne daugiau 15 000 žodžių (60 psl., double spacing, 12 point font).

Kadaise novelės buvo labai populiarios, nes jų laukdavo beveik visi žurnalai (čia, aišku, ne Lietuvoje, o Amerikoje). Dabar jas dažniausiai skaito rinkiniuose, literatūros žurnaluose.

Pradedančiam rašytojui patariama išbandyti novelę – ne todėl, kad ji lengvesnė (trumpą kūrinį daug sunkiau sudėlioti paveikiai), bet dėl to, kad jos eskizą lengviau perrašyti, redaguoti, galima greičiau pajusti rašymo proceso visumą. Be to, labai norint, novelę galima išplėsti iki apysakos ar romano.

Aukštoji literatūra (literary fiction) ir žanrinė literatūra (genre fiction) –

Žanrinė literatūra apima: mistiką (mystery), detektyvą (?) (suspence), mokslinę fantastiką (science fiction), fantastiką (fantasy), siaubą (horror), vesterną (western), meilės romaną (romance)*. Yra toks išankstinis nusistatymas, kad žanrinė literatūra yra prasto lygio, tačiau kai kurie rašytojai yra tikri savo srities meistrai: Reimondas Čandleris (Raymond Chandler), Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien), Stivenas Kingas (Steven King), Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Aukštąją literatūrą apibrėžti sunkiau, bet trumpai tariant – tai vadinama menu, o jos kūrėjai – didžiaisiais, nes parašė tikrus literatūrinius šedevrus. Tarpe jų: Antonas Čechovas (Anton Chekhov), F. Skotas Fitdžeraldas (F. Scott Fitzgerald), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), Levas Tolstojus (Lev Tolstoy), Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), (ir vėl) Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Komercinė literatūra (commercial fiction) – tai kažkas tarp: kai žanro rėmuose kuriami aukštajai literatūrai būdingi stiprūs charakteriai, situacijos. Į tokią kategoriją patenka žymusis Elenos Fylding (Helena Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tarpžanrinės komercinės literatūros chick-lit (mergaičių lyga?) pavyzdys).

Metus visus išankstinius nusistatymus, galima teigti, kad gerai arba prastai rašyti galima bet kurį tipą ar žanrą, bet visada naudinga lygiuotis į meistrišką Literatūrą (iš didžiosios raidės).

Šioje santraukoje neišvardinti negrožinei literatūrai (non-fiction) priklausantys žanrai: memuarai, autobiografija, biografija, esė, istorinis romanas. Taip pat nekalbėta apie literatūrą vaikams, paaugliams, jaunimui. To nebuvo paskaitoje, kurią čia sukonspektavau, bet jie egzistuoja :)

(konspektavau iš „Gotham Writers‘ Workshop“)

P. S.: Kai kurių angliškų terminų vertimai gali būti neteisingi – jei galite, pataisykite mane.

———————

*Šiuos vertimus dabar (2012-06) norėčiau patikslinti: mystery – detektyvas, suspense – trileris, fantasy – fentezi arba maginė fantastika.

Paskelbtateorija | Žymos: | Komentarai įrašui Grožinė, negrožinė ir kt. yra išjungti