Flirtas su literatūra

„Aš nustojau flirtuoti su literatūra,“ – pareiškė vienas virtualus pažįstamas, kai jo paklausiau, kokias knygas skaito. Po tokio atsakymo norėjau patikinti, kad su literatūra nereikia flirtuoti. Ją reikia skaityti arba rašyti. Kai kas literatūrą laiko lentynose – estetai – irgi išeitis. Bet keista įsivaizduoti žmogų flirtuojant su literatūra.

O gal santykiai su knygomis tikrai primena erotinius? Nebūtinai tai erotinė literatūra, beje. (Priminė Anais Nin rinkinuką „Delta of Venus“, laikau lentynoje virš lovos ir skaitau saikingai, kad aistra nepadegčiau patalynės…) Įsivaizduoju tokį dialogą:

– Kokios tau patinka? Man tai storos.
– Mane pastaruoju metu traukia mažos ir plonytės… minkštais viršeliais…
– Kuo storesnė, tuo geriau – iškart atakuoju!
– Negaliu pakęsti storų: pakilnoju ir padedu, kaip psichinės ligos įrodymą.

Prieš mėnesį parsitempiau iš bibliotekos amerikiečio Deivido Fosterio Voleso (David Foster Wallace) „Infinite Zest“ – virš tūkstančio puslapių! Autoriaus asmeninė – ir ligos, prišaukusios savižudybę – istorija man pasirodė įspūdingesnė už knygą. Netgi už jos apimtį. Bet pavartyti tokį opusą buvo smalsu. Kodėl tūkstantis? Kodėl ne trijuose tomuose? Kodėl nesutrumpinus bent jau iki penkių šimtų? (Redaktorius bandė kupiūruoti, bet autorius įrodė kiekvieno žodžio reikalingumą.)

Išgalvotame dialoge apie knygas mano balsas būtų prisipažįstantis, kad mėgsta mažas ir plonytes – tik nebūtinai minkštais viršeliais.

Milano Kunderos (Milan Kundera) „Identity“. Antano Škėmos „Balta drobulė“. Ingvar Ambjornsen „Karalienė miega“. Netgi Bukovskio (Bukowski) „Paštas“ – pusantro šimto puslapių. Tokia pat liekna ir Elfrydės Jelinek (Elfriede Jelinek) „Pianistė“, kaip ir jos „Women In Love“. Dar pasidėjau į eilę garsaus amerikiečių fantasto Algio Budrio (!) „Who?“.

Plona knyga tinka literatūros pasiilgusiam, trokštančiam žaibiškos pradžios ir greitos pabaigos. Ne savaites, ne mėnesius gyvensi ta istorija – vieną, dvi, tris dienas.

„Karalienė miega“ pradėjau skaityti vakare lovoje, bet po penkiolikos puslapių padėjau į šalį – per daug juokinga, blaško miegus. Ryte prie kavos suskaičiau iki galo. Per valandą. Kai pasigyriau vyrui, kad perskaičiau knygą, gavau pastabą: „Jūs išprotėjot.“ Cha, mes neišprotėjom, mes pasirinkom trumpą ir stiprų kūrinį. Atsitiktinai.

Bet ne visada atsitiktinai sekasi.

Iš Lietuvos užsiprašiau parskraidinti dvi esė knygas – du eseistinių metų įvykius? – Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“ ir Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Įtikinėjau save, kad viskas bus gerai, bus įdomu, net jeigu nuojauta sako kitaip. Juk aš visuomet tikiuosi geros knygos – esu iš tų hedonistų, kurie ieško malonumų viskame, pesimistinėm pranašystėm nesimėgauja.

Knygos savo apimtimi visai ne liesos, tokios vidutiniškos. Puoliau skaityti abi iškart ir mečiau abi iškart. Dabar žinau, kad kunstkamera tai muziejus, bet nežinau, kodėl negalima buvo taip ir užvadinti: daiktų muziejus? Ir vis dar nežinau, ar Radvilavičiūtės knyga kada nors miegos prie mano sienos. Ten, kur šiuo metu (jau antrą mėnesį gėdingai) knarkia Stigo Larsono (Stieg Larsson) tarptautinis bestseleris „Girl With A Dragon Tattoo“.

Vienas rašytojas pasakė: jei knygą skaitai ilgiau nei tris savaites, tai vadinasi jos nebeskaitai. O ką tada darai? Nepasakė.

Mąstau taip: jeigu knyga paleidžia mane, tai aš jos irgi nelaikau. Kaip meilėje. Abi pusės turi norėti to paties.

Tuomet skaityti toliau kurį laiką (dirbtinai palaikyti artimus santykius) galiu tiktai aš, profesionali skaitytoja, savo valios pastangomis, tik dėl to, kad turėsiu straipsnį „Grafomanijoje“. Bet rašyti straipsnius apie nuobodžias knygas nei malonu, nei naudinga.

Rašyti mane įkvepia kompaktiškos, stipriai sukaltos knygutės. Išplerę literatūros putėsiai manęs neįkvepia. Nejaudina. Erzina tik.

Ir dar supratau galutinai – mane erzina lietuviški esė. Ir pats reiškinys, ir reiškinio aiškinimas. O gal aš tik taip jaučiu: lyg ir bandoma teisintis tuo, kad esė yra negrožinė (non-fiction) literatūra, o tai jau ne išgalvota, ne pramanas, ne melas, tai – tiesa, pagautas gyvenimas.

Esė yra tik dar vienas literatūros žanras. Literatūra yra žaidimas – iš pradžių rašytojo galvoje, paskui popieriuje, paskui skaitytojo galvoje. Bandymas aprašyti save ir savo pasaulį objektyviai baigiasi subjektyviu tekstu.

Tad kodėl ne romanu, ne novele, ne eilėraščiu? Kodėl ne fantastiniu, erotiniu, siaubo, kriminaliniu, nuotykiniu romanu, kodėl ne trileriu? Tiesos jausmui ten lygiai tiek pat aukštai keliami reikalavimai.

Na, kadangi literatūrinę tiesą nuo literatūrinio pramano teskiria „tikėjimas“ – bent man taip atrodo – tai galiu pasakyti, kad tų „gyvenimiškų“ esė tiesa ir autorių bandymu ta tiesa pasiteisinti – aš netikiu.

Lietuviškasis esė yra irgi pramanas. Daugiau – melas. Tai savęs demonstravimas pro mažytę rakto skylutę. Taip, aš matau tą vietą, į kurią man autorius leidžia (ak, kaip drąsiai čia išdykaujam!) žiūrėti. Bet ir nujaučiu visą kūną už tos skylutės. Deja, įsivaizduoju ne taip, kaip autorius norėtų kad įsivaizduočiau… Iš kur žinau? Tokį kūną savanoriškai rodyti – kvailystė!

Stop, kritikuoti autorius yra žema. Galima kritikuoti tik jų kūrinius. Kaip bus tuo atveju, jeigu kūriniai pretenduoja į kūrėjo dienoraščius? Tuomet nevalia jų kritikuoti, nes taip kritikuosi patį juos rašiusį žmogų. Galiausiai, aš tų knygų net nebaigiau skaityti.

Nemėgstu flirtų su literatūra. Sunku matyti mylinčius save literatūroje, o ne literatūrą savyje.

Nelietuvišką esė aš kažkodėl mėgstu. Pvz. dabar skaitinėju Umberto Eko (Umberto Eco) „How to Travel With A Salmon“. Gal irgi spoksau pro rakto skylutę? Kad ne… Už kiekvieno Eko žodžio jaučiu visą Eko. Ir man graži literatūra jame. Ir dar – aš jį/ją suprantu.

Vieno dalyko bijau: kad vieną dieną pradėsiu nevertinti to supratimo. Ir kad pradėsiu suprasti liet. lit. putėsius… Tada palaidokit mane su muzika (galima ir liet. pop, man tas pats).

Gražių daiktų kūrėjas

Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“ pratarmė, prie kurios grįžtu karts nuo karto, kad pasitikrinčiau, ar vis dar suprantu ir pritariu:

Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas.

Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.

Kritikas yra tas, kuris grožio sukeltus įspūdžius sugeba išreikšti kitu būdu ar nauja forma.

Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma – savotiška autobiografija.

Tie, kurie gražiuose dalykuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda.

Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių.

Išrinktieji yra tie, kuriems gražūs daiktai reiškia tiktai Grožį.

Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.

Devynioliktojo amžiaus neapykanta Realizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje matančio savo atvaizdą.

Devynioliktojo amžiaus neapykanta Romantizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje nematančio savo atvaizdo.

Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas.

Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas.

Joks menininkas neturi etinių simpatijų. Etinės menininko simpatijos – nedovanotinas stiliaus manieringumas.

Joks menininkas nėra liguistas. Menininkas gali vaizduoti viską.

Mintis ir kalba menininkui yra priemonės jo menui.

Yda ir dorybė – menininkui medžiaga jo menui.

Formos požiūriu, visų menų modelis yra muziko menas. Jausmų požiūriu – aktoriaus kūryba.

Kiekvienas menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.

Nuomonių skirtumas, vertinant meno kūrinį, rodo, jog kūrinys naujas, sudėtingas ir gyvybingas.

Kai kritikai nesutaria – menininko sieloje sandermė.

Galima atleisti žmogui, kai jis daro naudingą daiktą, jei pats tuo daiktu nesižavi. Vienintelis pateisinimas padariusiam nenaudingą daiktą – begalinis juo žavėjimasis.

Kiekvienas menas visiškai nenaudingas.

O, taip, taip, taip, Oskarai!

Paskelbtadienoraštis | Komentarai įrašui Gražių daiktų kūrėjas yra išjungti