Ritmas prozoje

Kas yra ritmas?

Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis. (ualgiman)

Skaitydami (mintyse ar balsu), kreipiame dėmesį į žodžių kirčiuotus skiemenis, klausomės skirtingo jų ilgumo. Taip pat svarbios ir didesni žodžių junginiai – sakiniai, pastraipos. Ieškome ir pasikartojimų: ne tiek skiemens (nes tai jau būtų rimas – poezijos instrumentas), kiek žodžio, kelių žodžių junginio, prasmės.

Jei mane pažadintumėt naktį ir paklaustumėt, kas yra ritmas, atsakyčiau vienu žodžiu: pasikartojimai! Ir tai galioja bet kuriai meno šakai: dailei, šokiui, teatrui, muzikai…

Vincas Krėvė – jo žymūs banguotieji sakiniai – yra vienas ryškiausių ritmo pavyzdžių, štai ištrauka iš jo „Gilšės“:

Gal jau nusibodo jums, berneliai, gal jau įkyrėjo jums, vyručiai, mano pasakėlė. Gal ji negražiai sudėta, neįdomiai sakyta, bet jūs pakentėkit, man senam dovanokit, kad seni mano pirštai silpnai liečia kanklių stygas, kad senatvės pakirstas mano balsas neskamba, kaip skambėti turėtų.

Išdarkysiu originalą, atimsiu iš jo kelias bangeles:

Jums gal jau, berneliai, nusibodo, įkyrėjo mano pasakėlė. Negražiai sudėta, neįdomi. Bet pakentėkit, dovanokit seniui, kad seni jo pirštai silpnai liečia kanklių stygas, o senatvės pakirstas balsas neskamba, kaip turėtų.

Svarbu nepamesti loginio kirčio. Loginis kirtis, tai sakinio vinis: minties aiškumui svarbiausias žodis arba žodžių grupė. Pvz. Kirčiuotas vienas žodis: „Kur tu išsiruošei?“ (gali būti ir: „Kur tu išsiruošei?“ – ir: „Kur tu išsiruošei?“) Kirčiuota žodžių grupė: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“ (gali būti: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“) Loginį kirtį atpažįstame kontekste. Loginiu kirčiu galime ir šiek tiek keisti kontekstą, suteikti kitokį atspalvį…

Laipsniavimas

Žodžio arba žodžių junginio (sąvokos) kartojimas gimdo laipsniavimą. T. y. skaitydami pasikartojančias dalis, „įsikarščiuojame“. Pvz. (dar išskyriau ir formatą):

Gaudyk, gaudyk, gaudyk – laikyk, laikyk, laikyk!

Pastebėkime, kad tai netgi dvigubas pasikartojimas, todėl po brūkšnio aukštyn laipsniuojame nuo ten, kur baigėme paskutiniu (pajuodintu) „gaudyk“. Jei taip ir toliau, galima iki isteriško klyksmo nusilaipsniuoti…

Sakinių ilgis

Sakinių ilgiu kontroliuojame tempą. Ilgieji linkę banguoti, juose būtinai kuriame vietą pauzei, atsikvėpimui (mintyse skaitant, irgi galima dusti!):

Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. (ualgiman)

Trumpi sakiniai neleidžia įsibėgėti, sukaupia, kelia įtampą. Štai iš Škėmos „Baltos drobulės“:

Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešiinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt, rėkčiau pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

Trumpos pastraipos irgi stabdo tempą ir išskiria mintį, sukaupia į ją dėmesį. Man atskira pastraipa su vienu sakiniu – kaip ir poezijos eilutė – tampa ryški it reklaminis šūkis. Pvz. Gintarė Adomaitytė labai mėgsta tokius šūkius, jos toks stilius (iš „Upeivės“):

Jau gana.
Jau užtenka man tos ne mano upės.
Ne mano miesto.
Nepažįstamų žmonių.

Įsivaizduokim kitą kraštutinumą:

Jau gana, jau užtenka man tos ne mano upės, ne mano miesto, nepažįstamų žmonių…

Pauzė

Ne tik sakinio išmetimas į atskirą pastraipą stabdo: galima sustabdyti tarp pastraipų įterpus didelį tarpą – kelias eilutes tuštumos.

Skirtingo ilgio pauzes išgauname sintaksės dėka. Pvz. aktoriai skaito skyrybos ženklus, kaip natas (panašiai skaito mintyse ir ne tokie profesionalūs skaitytojai):

Kablelis – jis dedamas sakinio viduryje, įvairiais atvejais gali turėti skirtingas intonacijas. Kablelis – trumpas stabtelėjimas.

Kabliataškis – tai atskyrimo ženklas, kuris užima tarpinę dalį tarp taško ir kablelio, kartais padeda nustatyti skirtumą tarp pasakojimo ir aprašymo detalių. Ilgesnis už kablelį, trumpesnis už tašką sustojimas.

Dvitaškis – kai jis dedamas prieš vardinimą, aiškinimą, tai stabtelėjimas, toks – hop! – šuoliukas į paaiškinimą.

Brūkšnys – juo nurodomos pauzės paprastai turi didelį psichologinį krūvį (praleistas žodis, minties šuolis), pauzė trunka tiek, kiek numanomai yra praleista.

Taškas – juo žymima sakinio (minties) pabaiga, kuriai būdingas balso nuleidimas, po jo – ilgesnė pauzė, išnaudojama atsikvėpimui.

Daugtaškis – perspėja apie ilgą pauzę, taip pat gali žymėti perėjimą į vidinį monologą (nebaigta mintis).

Įterpti žodžiai

Reiktų paminėti ir sakinio dalis, kurios ypatingai išskirtos – apgaubtos skliaustais, brūkšniais. Jos nukreipia mintį į šalį, paaiškina, pateikia skolintą mintį. Pati rašydama jaučiu, kad jų emocinis krūvis yra mažesnis, nei prieš ir po einančių sakinio dalių, todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti. Turiu išlaikyti skaitytojo dėmesį – po įterptos informacijos jis grįžta į tiesų taką, iššoka ant kranto, išlipa iš baseino, į kurį trupam buvo įkritęs… Pvz. ištrauka iš mano „Kaštonų“ – dažnai mėgstu įterpti visą sakinį:

Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

Aktoriai tokią ištrauką skaitytų taip, kad dalis skliaustuose būtų nuslopinta, tarsi panirusi po vandeniu – nes išnėrus iš to sakinio reikia atsidurti ant kito baseino kranto, tame pačiame aukštyje, tęsti lyg niekur nieko.

Skaitymas garsiai

Tam, kad pagerėtų ritmo suvokimas, klausa (sąsajos su muzikalumu – ne iš tuščio (matote, ir vėl skliaustai!)), skaitykime garsiai: poeziją, prozą, būtinai kartais ir savo tekstus. Jei sunku jausti ritmą, tarkite, su kiekvienu žodžio kirčiu trinksėdami stalą. Arba tyčia nutęskite balses, arba pabrėžkite vien tik priebalses. Pradžiai – bent jau atsiras dėmesys žodžio garsui.

Ritmas rašant yra svarbus rūpestis, bet tikrai ne pirmajame eskize. Štai paskutinis pavyzdys, iš mano apsakymo „Žuvis“. Pirmajame eskize tik dėliojau istoriją, o antrajame jau atsirado muzikalumas (šiaip kūrinyje netgi išdrįsau vieną sakinį palikti surimuotą). Galite palyginti, kas skamba geriau:

Eskizas nr. X:

Autobusas numeris penki išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto iš stotelės, į kurią nuo namų reikia eiti dešimt minučių. Rytais pažadina mama. Abi išgeriam kmynų arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį su rūkytu sūriu. Mama mane visada palydi, nes dar visai tamsu ir šalta. Paskui grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui, pažadina jį ir pati išeina į darbą. Ji dirba valytoja. Autobusas kartais beveik nesustoja – vos tik atsidaro durys, reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelis keleivis. Visada labai noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Žiede palaukčiau, kol vairuotojas parūkys, ir važiuotume atgal, namo. Skaityčiau knygas. Bet stotelė jau čia, išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Iš tolo ūžia ventiliatoriai. Reikia pereiti erdvų, prisnigtą kiemą. Prieš aušrą beprotiškai šalta.

Paskutinis variantas:

žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

Tiek žinau apie ritmą šiandien (nepamirškite, kad nesu filologė, lituanistė, esu aktorė, scenos kalbos dėstytoja ir grafomanė). Jei su kuo nors nesutinkate arba žinote dar daugiau – prašau pastabų, patarimų ir nuorodų.

_______________________________

Toliau skaityti:

mokytojo Algimanto straipsnelis „Skambumas

ten pat straipsnelis „Laipsniavimas ir kartojimas

Pavartinėti gal būtų įdomu Stefanijos Nosevičiūtės knygą aktoriams „Scenos kalba“ (turbūt rasite tik bibliotekoje).

Murakamis džiazuoja

(…) Kai man sukako 29-eri, staiga lyg iš niekur atsirado toks jausmas, kad noriu rašyti romaną – kad galiu. Žinoma, negalėjau rašyti taip gerai, kaip Dostojevskis ar Balzakas, bet tariau sau, kad tai nesvarbu. Neprivalau tapti literatūros milžinu. Visgi neįsivaizdavau, kaip reikia rašyti romaną ir apie ką rašyti. Pagaliau visiškai neturėjau patirties, nebuvau įvaldęs jokio išbaigto stiliaus. Nežinojau, kas galėtų išmokyti mane, kaip tai padaryti, neturėjau netgi draugų, su kuriais būčiau galėjęs pasikalbėti apie literatūrą. Tuo metu galvojau tik viena: kaip būtų puiku, jei galėčiau rašyti taip, kaip grojama instrumentu.

Vaikystėje mokiausi skambinti pianinu ir galėjau skaityti natas tik tiek, kad atsirinkčiau nesudėtingą melodiją, tačiau neįvaldžiau tokios technikos, kuri būtina profesionaliam muzikui. Nors mintyse dažnai jausdavau besisukant stiprų, turtingą mano paties muzikos srautą. Svarsčiau, ar neįmanyčiau tos muzikos perkelti į rašymą. Taip pradėjau kurti savo stilių.

Pagrindinis dalykas tiek muzikoje, tiek grožinėje literatūroje, yra ritmas. Stilius turi turėti gerą, natūralų, pastovų ritmą, antraip žmonės neskaitys. Apie ritmo svarbą sužinojau iš muzikos – ir labiausiai iš džiazo. Toliau svarbi melodija, kuri literatūroje – ritmingas tinkamų žodžių išdėstymas. Jeigu kalbos ritmas tolygus ir gražus, negali norėti daugiau. Toliau dermė – žodžius praturtinantis vidinis melodingumas. Po to mano mėgstamiausia dalis: laisvoji improvizacija. Viduje atsiveria šaltinis, iš kurio liejasi pasakojimas. Reikia tik užčiuopti tą srovę. Galiausiai galbūt svarbiausias dalykas: tas pakylėjimas, kurį patiri įvykdęs darbą – baigęs „pasirodymą“ ir jausdamasis sėkmingai palietęs naują, reikšmingą dalyką. Ir jei viskas gerai, gauni pasidalinti tuo pakylėjimo jausmu su savo skaitytojais (auditorija). Tai yra nuostabi, jokiu kitu būdu nepasiekiama viršūnė.

Taigi viską, ką žinau apie rašymą, išmokau per muziką. (…)

visas “The New York Times“ straipsnis “Jazz Messanger“

o čia kažkas Japonijoje ieškojo džiazo klubo, kuriame dirbo Murakamis

Megzti ir ardyti romaną

Maniau, kad ta diena, kai baigsiu rašyti pirmą romano eskizą, bus šventinė. Bet štai praėjo beveik dvi savaitės, kai baigiau, o skausmo manyje daugiau nei džiaugsmo. Jokio pasitenkinimo, jokio pasididžiavimo. Ir tai sakau aš, optimistė, prisiskaičiusi teorijų apie rašymą ir netgi sukurpusi straipsnį apie eskizus: Ką niekino Keruakas?

Kadangi rašiau pusmetį ir su pertraukomis, po kurių tekdavo perskaityti viską, kad prisiminčiau (atmintis – kaip katės…), tai dabar esu įsiminusi per daug. Tam, kad pamirščiau kūrinį ir skaityčiau viską lyg ne savo, tektų laukti turbūt metus. Tačiau esu sau pasakiusi, kad su šituo tekstu terliosiuos būtent šiais metais. Tai yra mano pratybų laukas. Kol kas įspūdis toks: viskas, ką parašiau yra kaka!

Kas vyko iki tol, kai 200-ajame psl. parašiau: pabaiga?

Rašyti pradėjau savaime. Mano galvoje pradėjo kalbėti moteris (kur šitame sakinyje dėti kabutes, kad neatrodytų kaip beprotės prisipažinimas?). Pradėjo pasakoti apie savo kasdienybę. Pasakojo labai lyriškai, sentimentaliai, bet leidau jai išsikalbėti. Elementarusis įkvėpimas – nereikia savęs versti rašyti, žodžiai patys dėliojasi galvoje, o tu tik bėgi prie kompiuterio, kad spėtum juos rašyti. Lengva ir malonu.

Po dviejų savaičių liejimasis liovėsi. Tarsi kas kraną būtų užsukęs. Apsakymui ar novelei to laiko būtų užtekę, tačiau romanui – nė per kur. O užsimezgusi istorija atrodė dar toli nuo pabaigos, taigi supratau, kad turėsiu rašyti toliau.

Rašiau be įkvėpimo. Man tai ne naujiena, bet nėra labai malonu.

Staiga nusprendžiau siųsti paraišką pirmosios knygos konkursui ir kelioms savaitėms atsidėjau vien novelių užbaigimui ir komplektavimui…

Po to vėl grįžau prie to romano ir vėl jį kankinau. Tam, kad pajėgčiau stumtis pirmyn, leidau sau rašyti bet ką, kad tik susidominčiau. Taip atsirado kelios erotinės scenos, keli puslapiai vientiso dialogo, pagrindinės veikėjos pasąmonės strautai, ištraukos iš religinių straipsnių, padažnėjo flešbekai – atsiminimai iš veikėjos vaikystės… Paraleliai sukurpiau visą veikėjos priešistorę! Nežinia, kuriam velniui!

Ir viskas tik vienam tikslui – pribaigti istoriją iki galo, pasiekti finišą. Žodį: pabaiga.

Kas vyko po to?

Supratau, kad siužeto tai nėra… Teksto daug, sunku aprėpti visą. Pagrindinės veikėjos gyvenimo faktai nesutampa, logikos jos veiksmuose maža. Už ją daug įdomesnis man tapo šalutinis veikėjas, kuris atsirado maždaug istorijos viduryje. Daug žadantis atrodo ir veikėjas, atsiradęs istorijos finale… Nesuvokiami ryšiai tarp personažų – kodėl jie draugauja, jei tarp jų nieko bendro? Vyrauja veikėjos vidiniai monologai (nes rašyta pirmuoju asmeniu). Keliose vietose pakakota po sapną – visiškai be ryšio.

Veiksmas tai vientisas laike (tik tas paralelinis praeities atpasakojimas, kuris irgi eina nuosekliai – nuo veikėjos vaikystės iki to momento, kai mes ją sutinkame pirmame puslapyje), tačiau galima ginčytis, ar tai naudingiausias scenų išdėstymas. Vos pamąsčius apie tai, kad scenos galėtų būti sudėtos atbulai, kilo naujų idėjų apie patį siužetą…

Mane netgi erzina tai, kad pasakojimo kalba vietomis yra graži, turtinga. Tokią galima būtų netgi prastumti kokiam kultūros savaitraščiui su antrašte „Iš kuriamo romano“. Tokių eskizų jau esu skaičiusi publikuotų… Tačiau pačiai taip elgtis – gėda. Vien tik graži kalba be esmės, be idėjos ir turinio – beletristika, kuri žodyne turi ir neigiamą reikšmę – plepalai.

Gražiausia, kad baigus rašyti mano namie atsirado katinas. Gyvas juodas katinas. Gyvens su mumis du australiškos žiemos mėnesius, kol jo šeimininkai atostogaus Lietuvoje (taigi katinas – lietuvis). Žiūriu aš į tą gyvulėlį ir suprantu, koks lėkštas netgi katės personažas. Bet gerai, pakaks – išvados padarytos!

Kas bus toliau?

Ką tik gavau kolegos laišką, jis man siūlo mažiau galvoti. Sako, bepročiai daug galvoja. Sako, reikia atsitraukti nuo galvojimo – bėgioti, grybauti, žiūrėti televizorių, užsiimti joga, žaisti kompiuterinius žaidimus… Teisingai sako!

Vėl pradėjau daryti jogą. Tuoj eisiu pasivaikščioti. Vakare, kaip visada, žiūrėsiu televizorių (tikiuos, šįvakar bus lengvesnė programa, ne kaip vakar – dokumentinis filmas apie Plutono planetą arba „Schindlers List“). Kompiuterinį žaidimą man atstoja sudoku, kurį šiandien jau žaidžiau (atjungia nuo pašalinių minčių, sukaupia ties skaičiukais).

Visgi neištvėriau ir kirpk-klijuok būdu išėmiau į atskirą dokumentą vien tik istorijos liniją, atsisakiau visų veikėjos atsiminimų. Taipogi jau susidariau scenų žemėlapį.

Dar šiek tiek pagalvosiu, bet ne taip skaudžiai, tik atspalaidavusi, glostydama juodą katiną ir skaitydama gerą knygą. Tegul mano sąmonė pati susitvarko su medžiaga. Tada – galbūt jau nuo kitos savaitės, taip sau leidžiu – sėsiu ir rašysiu nuo pradžių, naudodamasi pirmuoju eskizu, kaip planu.

Mano antrojo eskizo užduotis: ne tik istorijos tėkmė, bet ir sklandesni veikėjų charakteriai, tarpusavio ryšiai.

Bus toliau :)