Dešimt minučių

Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

Tuomet – stop.

Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

__________________________

*Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY

Magiškasis Gavelis

Neseniai rankose laikiau anglišką Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Kaip tik perskaičiau jo pirmąjį lietuvišką leidimą – tokį, koks mane pasiekė prieš du dešimtmečius – niūrios viršelio spalvos, tamsus popierius. Tarsi ekonominės blokados metu spausdintas. Angliška knyga – oranžinė. Stora ir smagi. Nors recenzentas nežada linksmų įspūdžių: „it is a masterwork of bitterness and sarcasm“ – „šedevras iš kartėlio ir sarkazmo“ (Paulas Doyle’is, “The Quaterly Conversation“).

„Ultimately, Vilnius Poker is not a nihilistic book from a futureless Europe; it is rather a book from a continent that has seen too much and has no answer.“ – „Galiausiai „Vilniaus pokeris“ nėra nihilistinė knyga iš beviltiškos Europos. Greičiau tai knyga iš žemyno, kuris tiek daug matė, bet neranda paaiškinimų.“ (ten pat)

Sužinojau, koks knygos žanras: magiškasis realizmas. Magiškasis realizmas?! Anuomet, dar vis tarybiniais laikais, fantasmagoriški knygos vaizdiniai rodėsi realistiški! Gal taip buvo todėl, kad visas pasaulis dužo kaip kreivas veidrodis? Parkų estradose „koncertavo“ magai, TV transliavo hipnozės seansus, mergaitės iššaukdavo dvasias adatos ir siūlo pagalba, žmonių veidai neįskaitomi, neaiškaus politinio atspalvio, nuo atominio karo grėsmės – ant rusų tankų realybės. Vienas žurnalas publikuoja „Drakulą“, kitas – akivaizdininko pranešimą apie tai, ką matė pagrobtas ateivių… Lietuva buvo magiškojo realizmo apdumta, todėl Gavelio „Vilniaus pokeris“, man rodės, tiesiog rašo tiesą – pagaliau kažkas drįso užrašyti visus ir visa apėmusią beprotybę.

Skaityti Gavelį dabar ir toli nuo Lietuvos – naujas išgyvenimas. Ir magiškasis realizmas – ta girtoji realybė – atrodo kitaip. Atrakina kitų šio žanro rašytojų, pvz. Marqueso kūrybos reikšmes – tai, kas iki šiol man atrodė tik smagi pasaka, dabar kvepia mirtimi. Ką slepia Marquesas po savo realybės magija? Ar panašų košmarą, kaip ir Gavelis?

Artėjam prie upės, jaučiu liūdno vandens dvelksmą. Slapta siena tebestūkso tarp mudviejų, klastingo lietaus siena. Nuo vandens kyla šalta migla, kito kranto beveik nematyti. Migla gaubia Lolitos kojas, pamaži kyla aukštyn prie liemens, glosto ją drėgnais pirštais. Aš pavydžiu net šiai miglai. Lolita mano, niekam nevalia jos glostyti. Galiu sunaikinti net tą miglą, net vėją, įsisiautusį jai tarp krūtų. Maga sudeginti knygas, kurios jai patinka, apie kurias ji galvoja ir šneka. Maga sunaikinti muziką, kurios ji klausosi viena. Pavydžiu jos visa kam. Mudviejų meilė tikrai yra beprotybė. Vis prisimenu, kaip prie lagerio tvoros dėl vilkės baltu kaklu susipjovė du vilkai. Jie viską pamiršo, netgi žmogaus baimę. Draskėsi ir kandžiojosi, lyg būtų vienudu visam pasauly. Nugalėjo senasis, pretendentas gėdingai nušlubčiojo į šalį, tačiau dangus nepagailėjo ir laimėtojo. Pusė lagerio stebėjo jo pražūtį. Senasis pilkis susipyko su visu pasauliu. Jis zujo paskui baltakaklę vilkę ir gynė ją nuo visko. Šiepė iltis ir urzgė ant mūsų. Puldinėjo sausas šakas ir milžiniškus Sibiro uodus. Kartais, kaukšėdamas dantimis, graibstė tuštumą, niekam neregimus fantomus, kaudavosi su lietaus lašais. Galbūt aš esu tasai vilkas. (psl. 194)*

Graži kalba. Pirmoji romano dalis ištęsta, prie jos kažkaip prilipintos kitos trys – galėtų būti, galėtų nebūti… Vis tiek jau po 200 psl. mesčiau knygą į šalį. Šįkart nemečiau vien todėl, kad norėjau pasitikrinti, susilyginti su savimi aštuoniolikmete. Kaip Vilniaus šizofrenišką pokerį matau dabar?

Ogi niekaip. Įspūdžio nedaranti migla. Graudulį kelia suicidinė autoriaus pozicija: viskas yra ir liks blogai. Kai buvau žingeidi mergaitė, dar tikėjau(si), kad vyresnieji yra labiau patyrę, daugiau žino apie gyvenimą, leidau jiems nuodyti save tokiais narkotikais. Dabar matau, kad juos sovietai sulaužė negrįžtamai. Sutrupėję stuburai, fragmentinės žinios, neapykanta kitiems ir sau, žemiausių aistrų dirginimas seksualiniais iškrypimais, purvas, kraujas, išmatos, kastracija, sado-mazochistinis mėgavamasis visu tuo. Jiems (ironiška – Jiems) tikrai reikėjo išsišikti ir išsivemti. Mums reikia gyventi toliau. Rasti būdų, kaip gyventi, turint tokius gimdytojus ir tokią praeitį.

Beje, Elizabeth Novickas vertimas į anglų – prastas. Taip man sakė žmogus, kurio anglų kalbos žinojimu pasitikiu. Taigi nesistebiu, kad vertimas nelaimėjo konkurse, apie kurį taip miglotai praneša „Bernardinai“ (nuoroda)… Visgi, ką būtų negėda pasiūlyti užsieniečiams, besidomintiems lietuvių literatūra?

Susijęs straipsnis: „Girta realybė“

____________________________

* Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“, Vilnius, Vaga 1989 (beje, tiražas 50 000 egz.!)