30% dėsnis

– Ryte kūrinys taip gerai nebeatrodo, kaip vakar vakare, kai rašiau…

Kiek kartų esate taip pasakę ar pagalvoję? Kiek kartų susikrimtote ir nebenorėjote žiūrėti į nevykusį tekstą? Kiek kartų niekada daugiau nesugrįžote prie jo ir neištaisėte? Kiek nebaigtų šedevrų pūva skyrelyje ESKIZAI?

30% dėsnis

Šį dėsnį atradome su bendramoksliais aktoriais. Jis mus išlaisvino nuo bereikalingos savigraužos. Atvėrė užverktas akis. Išmokė dirbti su savimi profesionaliai.

Jei nežinojote, aktoriai bestudijuodami savo profesiją kuria etiudus – tai tokios trumpos ištraukėlės pasirinkta tema arba pagal prozos, pjesės ištraukas. Atsitinka panašiai kaip su rašymu: vakare sudėlioji puikiausią vaizdelį, vaidini kaip dievas, eini miegoti lengva širdimi, o ryte (kartais tai jau etiudo rodymo diena), prabundi sunkia galva – vien prisiminęs išvakares verkti nori. Nieko gero vakar nesukūrei. Šūdų šūdas! Ir taip beveik visada.

Tik vienas bet: ne taip jau viskas šūdas, bent 30% etiudo atrodo visai gerai sugalvota. Tik reiktų pergalvoti, pakeisti visus kitus 70%… Taip, tai nemažas rūpestėlis. Visgi.

Su šio dėsnio atradimu mano gyvenime baigėsi badymas pirštu Dievui į langus ir prasidėjo kūrybinis darbas.

Nuo tol kas vakarą einu miegoti nebe svajodama rytoj atrasti, kokia esu geniali, kaip pataikiau, o žinodama: rytoj pamatysiu, kurios dalys buvo geros, ir ką reikės perdaryti, tobulinti.

Beje, neprisimenu tiksliai, ar taip jau patys atradome dėsnį, ar kuris iš vyresniųjų kolegų pasidalino… Daug nerašytų formulių plevena teatro užkulisiuose. Tačiau iki šiol, kur tik susiduriu su kūrybos procesu, įsijungia ta ramybė, žinojimas: ne iš karto gimsta šedevrai.

Maždaug po 30% kas kartą… Geriausiu atveju.

P. S.: Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Tiesa! Vakare išsibudinę emocijos, o ryte aštriausias protas, vadovauja logika. Todėl visai nebloga mintis vakare ieškoti naujų idėjų, o ryte jas įvertinti.

Struktūra: užuomazga

Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

  • Ekspozicija

Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

  • Šešėlinis prologas

Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

  • Balansas

Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

  • Praeities įvykis

Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

  • Užuominos

Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

  • Pagalbininkas

Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

  • Esminis dramos klausimas

Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

_________________

Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

Būk tu magnolija

„Mūsų gatvėje apsivalymo dienos. Žmonės išnešė ir sudėjo ant pievelių daiktus…“

Taip prasideda pirmoji novelė iš rinkinio „Gaisras“. Taip yra dabar mūsų gatvėje. Tik praėjo dveji metai ir kita gatvė. Vėl pavasaris, žydi medžiai, kvepia oras, žmonės valosi namus ir kiemus, kai kas jau deginasi ir maudosi – taip yra Australijoje. Lietuvoje – ruduo, ir knygynuose pasirodė mano pirmoji knyga. Deja, negaliu užsukti ir pamatyti, kur ją padėjo, kaip ji atrodo šalia kitų knygų? (Jeigu kas nors tai padarysite už mane ir pranešite komentaruose – būsiu labai dėkinga!)

Knyga išėjo į pasaulį – gyvens savarankiškai. Labai keistas jausmas. Kai koks laikraštis paskelbia mano novelę, kelias dienas karščiuoju ir virpu, nes tiesiog fiziškai jaučiu, kad tekstas jau pasirodė, kad žmonės skaito. O dabar ne viena novelė – rinkinys. Virpesys daug stipresnis. Negaliu nurimti visą savaitę. Ir tai dar jokių recenzijų, jokių komentarų iš „tikrų“ skaitytojų – paprastų žmonių, kuriems ši knyga skirta.

Mano mama niekada neskaitė knygų, nors kalbos vaizdingumą „paveldėjau“ tik iš jos. Nuo šiol ji ketina skaityti savo dukros kūrinius. Įsivaizduojate, kaip ji viską supranta? Teko skambinti ir aiškinti jai, kad esu vis dar geniali melagė – taip pat, kaip ir aktorystės laikais. Aktoriai, kaip ir rašytojai, meluoja taip, kad atrodo lyg gryniausia tiesa. Toks tas menas. (Toks tas amatas.)

Mano tėvas knygas kartais skaito, bet nesu girdėjusi, kad kuri jam patiktų. Manau, nepatiks ir maniškė. Išvis būtų geriausia, jei jis neskaitytų. Štai jums situacija: rašytojai turi tėvus, kuriems reikia aiškinti savo darbo etiką. Ne visi tėvai mėgsta, pateisina, supranta vaikų užsiėmimą…

Kuo dabar gyvenu? Rašau dar daugiau. Beveik prieš metus pradėtas romanas juda toliau. Antrasis jo eskizas. Teisingai sakoma, kad užbaigus knygą, baigiasi gyvenimo etapas. Tikiuosi daug sužinoti apie šiame etape mane jaudinančias problemas. Kas įdomiausia – jau pradėjau pastebėti tas problemas, įvardinti jas. Šiuo metu esu parašiusi pirmą iš keturių romano dalių.

Pavasarį Melburnas – tikras šuršalas. Vienu metu vyksta keli menų festivaliai. Turiu bilietus į kelis tarptautinio Melbourne Arts festivalio spektaklius (Heineris Goebbelsas!), lankausi mažųjų teatrų Fringe pasirodymuose (gėjų cirkas!). Savaitgalį važiavau į viešą diskusiją su australe rašytoja Kate Holden (pirmą kartą gyvenime gavau autografą!). Vakar per TV mačiau tūkstantinį (!) susitikimą Stephenu Fry (aktorius, suvaidinęs Oscarą Wilde’ą!) jo autobiografijos pasirodymo Australijoje proga.

Pastaruoju metu scenoje rodosi nuogos merginos ir moterys, manęs klausia, kaip rinkčiausi numirti – liepsnoje ar vandenyje (vandenyje!), gėjai cirkininkai juokina iki ašarų ir demonstruoja įspūdingas tatuiruotes, rašytojai stebina savo balso neatitikimu rašytojiškam „balsui“, kurį „girdi“ skaitydamas jų knygas… O Stephenas Fry pacitavo Wilde’ą ir man įstrigo:

Tie, kurie gyvenime siekia tapti pardavėjais, siuvėjais, gydytojais, būtinai kada nors ir taps pardavėjais, siuvėjais, gydytojais – ir tai jiems bausmė. O tie, kurie gyvenime nesieks tapti niekuo, niekada ir netaps niekuo – ir tai yra apdovanojimas.

Iš to supratau: būk savimi.