Knygų likimas surašytas žvaigždėse

Suaugusieji dažnai klausia, ką reikės daryti su knygomis, kai vaikai nustos jas skaityti. Atsakymas, ko gero, galėtų būti tik vienas – sukrauti jas į milžinišką kosminį laivą ir išsiųsti į žvaigždes.

Oho…

Knygos – tai tarsi žvaigždės nakties danguje. Jų tokia daugybė ir jos taip nuo mūsų nutolusios, kad nė nedrįstame jų siekti. Nors įsivaizduokite, kaip būtų tamsu, jei vieną dieną visos knygos, visos mūsų proto kosmoso kometos, užgestų ir nustotų spinduliuoti tą galingą pažinimo ir fantazijos energiją…

Ojojoj!

Sakote, vaikai tokiomis išmonėmis netiki?! Gerai, tuomet leidžiuosi ant žemės ir pabandysiu prisiminti savo vaikystės knygas. O juk ši mintis man šovė į galvą pažvelgus į Didžiuosius Grįžulo Ratus – šias vežimą primenančias žvaigždes, nes pačios mėgstamiausios knygos atkeliavo pas mane vežimu… Tiksliau, pirmiausia ne pas mane, o pas mano mamą. Ir buvo tai dar Pasaulinio karo metais.

Kartą stovėjo ji prie kelio, kuriuo dardėjo arklių traukiamas vežimas, pilnas prikrautas knygų. Žmogus, kuris vadeliojo arklius, pasakė mamai vežąs tas knygas iš miesto bibliotekos į saugią vietą, kad jos nebūtų sunaikintos. Mano mamai, tuomet dar mažai, skaityti trokštančiai mergaitei, pamačius šitiek knygų, akys suspindo kaip žvaigždės. Iki tol ji matė tik vežimus, prikrautus šieno, šiaudų ar mėšlo. Pilnutėlis knygų vežimas jai buvo tikras stebuklas. Mergaitė įsidrąsino ir paklausė:

– Ar negalėtumėte man bent vieną iš tų knygų padovanoti?

Žmogus nusišypsojo, linktelėjo galva, nušoko žemėn ir atlaisvino vieną šoninę vežimo lentelę:

– Kiek knygų nukris ant žemės, tiek ir bus tavo!

Knygos dundėdamos pažiro ant dulkėto kelio, ir po akimirkos keistasis vežimas dingo už posūkio. Mama spurdančia širdele susirinko knygas. Nupurčiusi nuo jų dulkes, šūsnyje išvydo ir visą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinkinį. Penkiuose įvairių spalvų tomuose nebuvo nė vieno paveikslėlio, bet tos knygos mano mamai stebuklingai praskaidrino naktis, kurių ji taip bijodavo. Mat tada, karo metais, ji neteko savo mamos. Kiekviena iš tų vakarais skaitomų pasakų suteikdavo mergaitei mažą spindulėlį vilties, ir ji galėdavo su ramiu, šviesiomis spalvomis savo širdelėje nupieštu paveikslu bent trumpam ramiai užmigti…

Ėjo metai, ir tos knygos atiteko man. Visada nešiojuosi jas su savimi dulkėtais gyvenimo keliais. Klausiate, apie kokias dulkes kalbu?

Ak!

Tikriausiai mąsčiau apie žvaigždžių dulkes, kurios krinta mums į akis, kai tamsią naktį sėdime krėsle ir skaitome. Taip, žinoma, skaitome knygą. O juk galima skaityti daug ką. Iš žmogaus veido, iš delno linijų, iš žvaigždžių…

Žvaigždės – tai naktinio dangaus knygos, nušviečiančios tamsą. Visada, kai tik imu abejoti, ar verta rašyti naują knygą, pažvelgiu į dangų ir įsitikinu, kad kosmosas toks beribis, jog jame tilps ir maža mano žvaigždutė.

Ján Uličiansky

Iš slovakų k. vertė Gražina Bikulčiūtė

Rašytojai be mamulių

Tu galbūt bijai nesėkmės, bijai, kad tai, ką rašai nėra gerai arba nebus priimta gerai? Arba gal bijai sėkmės. Kaip taip gali būti? Dėl dievo meilės, kas gali bijoti sėkmės, sakai? Na, pagalvok: su sėkme ateina atsakomybė. O daugybei žmonių atsakomybė nepakeliama. Bandydami išvengti atsakomybės, jie pasiryžę bet kam. Jie nori visuomet išlikti priklausomi, likti silpnojo pozicijoje, tad jei viskas pasisuks bloga linkme, niekas negalės jų apkaltinti. Tarp savęs ir grėsmės jie linkę pastatyti mamą. Tikri rašytojai neturi mamų. Tikri rašytojai žino, kad kūrinys gali pavykti ir nepavykti, bet jie pasiruošę priimti atsakomybę už savo sėkmę ir nesėkmę. Taigi jie dirba. Priima ledinį balto lapo iššūkį ir rašo.

Iš Carmel Bird knygos apie rašymą “Not Now Jack – I’m Writing a Novel“

Internete yra kitos jos knygos apie rašymą “Dear Writer“ trys pirmi skyriai-laiškai:

Pirmas laiškas: So You Wanted to be Agatha Christie

Antras laiškas: ‘A’ for Alive; ‘D’ for Dead

Trečias laiškas: Top and Tail

Carmel Bird puslapis: www.carmelbird.com

Paskelbtaištraukos | Komentarai įrašui Rašytojai be mamulių yra išjungti

Lapų krūvos pamoka

„Ponas, nusipirkęs dienraštį ir pasikišęs jį po pažastim, įlipa į tramvajų. Po pusvalandžio išlipa su tuo pačiu dienraščiu po ta pačia pažastim. Bet tai jau ne tas pats dienraštis – dabar tai krūva spausdintų lapų, kuriuos tas ponas palieka ant suolo parke.

Vos likusi viena ant suolo, krūva spausdintų lapų vėl virsta dienraščiu, kol kažkoks vaikinas jį pamato, paskaito ir palieka vėl virtusį krūva spausdintų lapų.

Vos likusi viena ant suolo, krūva spausdintų lapų vėl virsta dienraščiu, kol jį randa kokia nors senutė, perskaito ir vėl paverčia krūva spausdintų lapų. Paskui nešasi juos namo ir pakeliui įvynioja į juos pusę kilogramo runkelių – tam laikraščiai ir skirti po tokių jaudinančių metamorfozių“.

J. Cortazar „Dienraštis kasdien“

Tekstas virsta Tekstu nuo tos akimirkos, kai atsiduria Skaitytojo rankose.

Tekstas prieš mūsų akis išbūna kelias minutes ar valandas. Jo paliktas įspūdis, nuotrupa, žodis – ilgai. Ir tuo atveju, jei nebeatsimename, iš kur konkrečiai kažkokia citata galvoje skamba.

„Kiekvienas skaitymas perrašo tekstą“. J. L. Borges

Straipsnį dovanoja:
Miglė Simanavičiūtė