Tiesiai ir tiesiogiai

Tiesioginę kalbą galima rašyti įvairiai: sakinį pradedant vis iš naujos eilutės ar mažąja raide, su taškais tarp sakinių ar visai be jokių taškų, rašant be jokių brūkšnių ar kabučių; dar kaip nors kitoniškai. Juk kalbėdami nedėliojame smegenyse jokių taškų, brūkšnių ar kabučių, tampame laisvi nuo mokyklinės sintaksės ar net gramatikos. Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.

Rašytojas Alfonsas Bieliauskas pasakė tai, ką ir aš norėjau, bet nespėjau, todėl šį straipsnį pradėjo citata iš jo interviu „Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl? Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas“; klausinėjo Jolanta Sereikaitė (nuoroda).

Tai gerbiamas autorius nori pasakyti… velniop taisykles? Rašau taip, kaip noriu? Juk išties mintyse lyg ir nedėliojame taškų, brūkšnių ar kabučių… Na, ne visai taip. Gerbiamas autorius, reikia turėti tai omenyje, kuria sąmonės srauto technika. Be abejo, srautas teka srauniai ir nestabdomas jokių kelio ženklų. Tačiau ne visiems tekstams tai tinka.

Man skyryba primena muzikos natų ženklus. Nors esu be muzikinio išsilavinimo, bet vis tiek kai kuriuos dėsnius pastebėjau: be ženklų, nurodančių melodiją, esti ženklai, nurodantys ritmą, pauzę, greitį etc. Tekste atitinkamai – be žodžių, suteikiančių mums pagrindinę informaciją, esti greitį, tempą, pauzes, nutylėjimus signalizuojantys ženklai. Apie tai pasisakiau įraše „Ritmas prozoje“ (nuoroda).

Šiame įraše klausiu savęs, kas yra tiesioginė kalba ir kokie jos tipai?

Tradicinė tiesioginė kalba

Tai žodis žodin pakartota, tiksliai užrašyta kieno nors kalba. (ualgiman) Šalia jos dažniausiai įsikuria autoriaus žodžiai, pastabos – kas ir kaip kalba, ką turi omenyje, ką veikia kalbėdamas.

Taip jau sutarta, kad lietuvių tekstuose tiesioginė kalba išskiriama brūkšniais iš abiejų pusių. Po veikėjo kalbos, priešais autoriaus žodžius dedamas kablelis (arba klaustukas, šauktukas, daugtaškis) ir bet kuriuo atveju autoriaus žodis – iš mažosios raidės. Pvz.:

– Skyryba primena muzikos natų ženklus, – tarė Sandra.

– Skyryba primena muzikos natų ženklus! – trenkė kumščiu į stalą Sandra.

– Skyryba primena muzikos natų ženklus? – juokėsi Sandra.

Jei teksto autorius nuspręs, kad skaitytojui ir taip aišku, kas kalba, kaip kalba ir nebūtina žinoti, ką veikia kalbėdamas, tai:

– Skyryba primena muzikos natų ženklus.

Jei autoriaus žodžiai įsiterpę į veikėjo pasisakymą, tuomet:

– Skyryba man primena, – pradėjo Sandra, – muzikos natų ženklus.

Jeigu po pirmosios dalies šauktukas (ar klaustukas, ar daugtaškis), tai:

– Skyryba kai ką primena, tikrai! – tarė Sandra. – Bet ne tai, ką tu galvoji. Ne skyrybas primena, o natas!

Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių:

Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą:

– Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.

Dar būna toks aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių arba priežasties ir pasekmės santykiavimo tarp sakinių skyrimas:

– Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.

– Įsivaizduok, jei nebūtum tingėjusi parašyti straipsnį apie skyrybą, – skaitytojas atsiduso, žiūrėdamas pro langą: – ar nebūtų viskas tapę aišku ir anksčiau?

Jei sakinys po autoriaus žodžių nesusijęs stipriais ryšiais su pirmuoju, tačiau autorius nori pakomentuoti antrojo sakinio intonaciją:

– Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra ir tyliai pridūrė: – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

Jei nebūtų to intonacijos aiškinimo, galėtų atrodyti taip:

– Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra. – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

Beje, yra dar vienas tradicinės tiesioginės kalbos išskyrimas – kabutėmis:

Pamenu, Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą: „Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.“

Jei teisingai suprantu, kabutėmis geriau išskirti tiesioginę kalbą kurio nors veikėjo pasakojime arba (pasakotojo, veikėjo) prisiminime. Neseniai sužinojau, kad autoriaus (pasakotojo) žodžiams įsiterpus į tiesioginę kalbą, viduje kabutės nededamos. Man tai buvo naujovė:

„Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.“

Visa kita – tas pat, kaip ir „brūkšninėje“ skyryboje.

Nesu girdėjusi, kad kas lieptų po tiesioginės kalbos einančius autoriaus žodžius pradėti iš didžiosios raidės (bet tokių atvejų vis matau rašykuose), taigi neteisingai:

– Skyryba yra skyryba. – Burbtelėjo Sandra.

Tiesioginė menamoji kalba

Veikėjo ar autoriaus mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo, vadinami tiesiogine menamąja kalba. (ualgiman) Šitą mes mėgstam:

Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau parašysianti apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgsta taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

Gali būti šiek tiek kitaip:

Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau: parašysiu apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgstu taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

Menamosios tiesioginės kalba padėjo Kristinai Sabaliauskaitei išvengti tradicinių dialogų romane „Silva rerum“, o skaitytojas jų nepasigedo – meistriška. Ko gero lengviau yra skirti tradiciškai – skaitytojai lengviau skaito ir supranta, mažiau painiavos, ne tokia komplikuota skyryba.

Netradicinė tiesioginė kalba

Va čia jau ualgiman tinklapis nepadės. Bet padės sveikas protas ir logika.

Jei drįstate savo tekstus vadinti neaiškiu, bet gan įspūdingu postmodernizmo vardu, tai neišsigąsite ir tokios skyrybos:

Kol mokytojai pluša, kaldami mokiniams į galvas pasenusias sintaksės taisykles, pradėjo Sandra, bet ją pertraukė jos pačios vidinis balsas:

Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta?

Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, vidinis balse. Siūlau galvoti savo galva.

Ak, tu visada prisidengi tokiomis nuvalkiotomis frazėmis, tyčiojosi vidinis balsas, – vieną dieną tave demaskuos.

Kas?

Tavo mokiniai.

Arba tokios:

Stadione bėgant antrą ratą, vidinis balsas suįžūlėjo: Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta? – šaukė jis. Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, siūlau galvoti savo galva, – jau garsiai kalbėjo su savimi Sandra… Dar liko trys ratai.

Iš pavyzdžių sprendžiant, nėra tai lengvas kelias, tokia savotiška skyryba. Turbūt yra ir keli skyrybos būdai, kurių dar niekas nesugalvojo. Galbūt juos atrasite jūs.

Manau, netradicinės skyrybos atveju, verta galvoti apie tai, ką minėjo ir Alfonsas Bieliauskas: „Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.“ Svarbiausia, kad skaitytojo galvoje kalbos srautas lietųsi taip, kaip sumanyta, be trukdžių, be pašalinių klausimų. Kad skaitytojas suprastų (arba aiškiai jaustų), jog buvo priežastis, dėl kurios rašydamas laužėte visas sintaksės taisykles iš karto. Tuomet – pavyko, sveikinu.

Hermanno brolija

Rašydami pirmiausia siekite tiesos, o ne grožio, tada jis atsiras savaime.

Poetas turi mylėti ne publiką, o žmoniją, kurios geriausia dalis neskaito jo raštų ir kuriai jų vis dėlto reikia.

Kai poetas iškyla viešumon ir net tampa įžymybe, santykį tarp jo ir pasaulio tesudaro beveik vien tik nesusipratimai.

Nobelio premija tau ant galvos gali nukristi taip pat šauniai, kaip ir stogo čerpė; pastarasis atvejis pasitaiko netgi dažniau.*

Poetas yra tai, kuo leidžiama tik būti, bet ne tapti.

Noras nutapyti savo portretą panašus į savo gyvenimo filosofijos išdėstymą ar į anekdoto pasakojimą.

Kai tikro poetinio kūrinio autoriaus klausia: „Ar nevertėjo tau pasirinkti kitos medžiagos?“ – tai tas pat, jei gydytojas pacientui, sergančiam plaučių uždegimu, norėtų pasakyti: „Ak, būtumėt verčiau nusprendęs susirgti sloga!“

Netrūksta autorių, kurių nusivylimas mūsų laiku ir chaoso baimė yra tikri. Bet trūksta tokių, kuriems pakanka tikėjimo ir meilės patiems išsilaikyti virš chaoso.

Literatas privalo tikėti šviesa, jis privalo apie ją žinoti iš nenuginčijamo patyrimo ir kiek įmanoma dažniau ir plačiau jai atsiverti, tačiau jis neturi savęs laikyti šviesos skleidėju ar net pačia šviesa, kitaip langelis užsidarys, ir šviesa, kuri anaiptol nėra nukreipta į mus, sklis jau kitais keliais.

Kad ir kokia technika būtų atliktas tikras kūrinys, juo galiausiai ieškoma harmonijos, ir tebūnie jos ieškoma tik tarp to, ką išgyveno poetas, ir jo panaudotų išraiškos priemonių. Kur ši harmonija nugali, ir virš eskizų bei pastabų užgimsta darbas, poetinis kūrinys, kuriuo iš tiesų pamatytas ir paaiškintas gyvenimo fragmentas, ten mes šypsomės ir dėkingi linksime, mažai beklausiame apie techniką bei laikiną apdarą ir džiaugiamės, kad pasaulyje atsirado šiek tiek daugiau gėrio.

Net ir prasčiausių eilėraščių rašymas džiugina labiau negu gražiausių skaitymas.

Bohema pavojingesnė visiems jauniems žmonėms, kurių talentas stipresnis už charakterį, tik ne tiems, kurie apdovanoti vidutinišku skoniu ir siela. Nors šiandien bohema yra viliojanti, bet tai – atsilikusi ir viduje nebeįmanoma tapusi pasiklydusio meniškumo apraiška, ir kas joje įklimpsta, tas nėra genijus ar revoliucionierius, o paprasčiausias vargšelis, kuris nėra pakankamai protingas ir stiprus, kad suformuotų savą, vertingą gyvenimą.

Cirko artistai pranašesni už menininkus tuo, kad jie būtinai turi ką nors mokėti, kitaip nusisuka sprandą.

Iš Hermanno Hesse „Skaitymai minutėms“

________________

*parašyta 1946 m., kai H. Hesse gavo Nobelio premiją.

STRANDBEEST