Kas bijo Virgos?

Pavasarėja Australijoje. Vėl žydi magnolijos. Katinas Petriukas, kuris šią žiemą man visai netrukdė rašyti (bet rašyti trukdė kiti dalykai, kylantys iš manęs pačios), išvyko namo, susirinkęs žaisliukus. Tikrąja prasme žaisliukus. Nes pernai pasiuvome jam tokią kailinę pelę, su kuria jis nebesiskiria dieną ir naktį. O šiemet į jo „venzliuką“ (sen. liet. k. žodyne tokio ž. nėra, bet mano vyras taip gražiai vadina kelionės ryšulėlį) įdėjau ir baltą kamuoliuką, nes mūsų namie katinėlis mėgo jį spardyti…

Darbo dienomis esu viena su savo neurozėmis, psichozėmis ir prognozėmis.

Kol mano romanas apie Virgą ir jos katę klaidžioja po kelių Lietuvos leidyklų labirintus (galbūt tebesėdi pašto dėžutėse; galbūt jau guli sekretorių stalčiuose; galbūt nukrito nuo stalo ir prisiglaudė prie rozetės), aš tebetaisinėju šį bei tą, nes keisti yra ką, tik nėra įkvėpimo.

Ir jau seniai nėra įkvėpimo! Kas galėjo pasakyti, kad taip būna, kad šit kokie yra romanų kūrimo etapai! O, kaip viliuosi, kad romanai, kaip ir novelės, gimsta labai įvairiai. Juk kai kurios novelės užgriūdavo mane ir „pasirašydavo“ iškart puikiai, o kai kurias rašiau taip, tarsi švitriniu popierium lyginčiau lentą – ilgai, nuobodžiai ir be didelio estetinio pasitenkinimo. Tik galutinis rezultatas yra svarbus. O jis atsiranda bet kuriuo atveju… Tas ir guodžia. Kartais.

Vakar iš elektroninio segtuvo užvadinto „Šiukšliadėžė“ išsitraukiau vienos beviltiškos novelės eskizą ir supratau, kad kūrinys beveik baigtas, tereikia ištaisyti kelias klaidas ir – pirmyn vienam australų literatūriniam žurnalui!

Kas, kada ją sukūrė? Aš? Juokinga.

Man atrodo, kad jau seniai nerašau. Bet pastebiu, kad daugėja eilėraščių. Kartais jie susigula į rinkinuką, gaunasi koks nors dvyliktukas, kaip pvz. šitas: Jei sugebėjau gimti.

Į savo poeziją žiūriu labai savikritiškai, gal net per daug. Niekada niekas jos nespausdino (sykį vos ne – „Šiaurės Atėnai“, bet reikalas nesusiklostė), niekas nekritikavo. Idant turėčiau objektyvesnę nuomonę apie tuos savo bandymus, ėmiau studijuoti (pasaulio) poeziją. Retkarčiais pirmadieniais ar penktadieniais Melburno centre prie bibliotekos susitinkanti grupė iš trijų žmonių (du vyrai ir viena moteris – aš) kol kas vienintelis mano „source of inteligence“, jeigu taip sakoma.

A, aš visgi puikiai išlaikiau anglų kalbos IELTS egzaminą. Puikiai, tai nereiškia, kad gavau aukščiausią balą, ne. Bet gavau tiek, kad prieš save negėda. Žemiausia balo dalis kliuvo už kalbėjimą. Suprantama, juk mažiausiai turiu progų pasisakyti. Tik klausausi ir skaitau.

Beje, neseniai perskaičiau Virginijos Woolf (kuri lietuvių skaitytojams, manau, per prastai žinoma, t.y. jos vertimai tokie neverti dėmesio, kad…) pasisakymą „Professions for women“ („Moterų profesijos“), kurį 1931-aisiais gyvai išklausė „moterų profesionalių“ bendrija (nuoroda į visą straipsnį anglų kalba). Nors nuo to laiko daug kas pasikeitė ir dabar į moterį, nenorinčią įgyti profesijos, o tik geidaujančią auginti vaikus ir prižiūrėti vyrą, žiūrima su nuostaba, visgi kažkas šiame straipsnyje jaudina. Kažką atpažįstu?

Mano puslapį uždengė jos sparno šešėlis; kambaryje išgirdau jos sijonų šiugždėjimą. Tučtuojau, taip sakant, ranka čiupo parkerį ir ėmė rašyti recenziją apie žymaus vyriškio romaną, o ji užlindo man už nugaros ir sušnabždėjo: „Mano brangioji, esi jauna moteris. Rašai apie knygą, kurią parašė vyras. Būk supratinga; būk švelni; pagirk; apgauk; naudok visus mūsų lyties menus ir gudrybes. Niekada neleisk kitiems įspėti, kad turi savo nuomonę. Virš visko – būk tyra.“ Ir ji ėmėsi vedžioti mano parkerį. (…) Aš atsigręžiau į ją ir pagavau už gerklės. Kaip galėdama pasistengiau užmušti ją. Mano pasiteisinimas, jei mane pričiuptų teismo salėje, būtų, kad puoliau savigynos tikslais. Jei nebūčiau nužudžiusi jos, ji būtų nužudžiusi mane. Ji būtų išrovusi mano rašymo širdį. (…) Namų Angelo nužudymas buvo dalis moters rašytojos užsiėmimo.

Pagaliau aš pati, apsispręsdama likti namie ir rašyti, padariau kažką, kas prieštarauja visuomenės priimtoms normoms. Tas rašymas, už kurį galiu nesitikėti atlygio, tie neprognozuojami nuopelnai, netgi neįsivaizduojama auditorija, kartais varo iš proto. „Įsigyk profesiją, normalią, žemišką, būk rami, nesuk sau galvos dalykais, kurie pritinka tik bepročiams – vyrams,“ – šnabžda man Kitas Angelas (irgi ji).

Prieš sėsdama rašyti, privalau ją nužudyti baisiausiu būdu. Antraip ji nužudys mane!

_____________

Fotografijos istorija: šią čekų fotografo Jano Saudeko nuotrauką neseniai išėmė iš vienos australų parodos kaip nekorektišką. Ir vėl nuogas vaikų ar paauglių kūnas susilaukia per daug dėmesio. Nuotrauka graži, reakcija į ją – iškrypėliška.

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Amerikietis rašytojas Trumanas Capote save vadino horizontaliuoju. Kurdavo prigulęs ant sofos su cigarete rankoje ir kavos puodeliu po ranka. Į popietę kavą keisdavo mėtų arbata su cherry arba martini. Pirmąjį eskizą rašydavo ranka ir dargi pieštuku. Antrąjį eskizą – irgi ranka. Lygiai taip pat pusiaugulomis užsikeldavo ant kelių rašomąją mašinėlę ir atspausdindavo trečiąjį eskizą ant ypatingo gelsvo popieriaus. Tuomet atidėdavo kūrinį savaitei, mėnesiui. Grįžęs prie jo, perskaitydavo kiek įmanoma nešališkai, duodavo paskaityti bičiuliams. Išklausęs pastabas apie kūrinį, apsispręsdavo ar rengti jį publikacijai. Jeigu taip, tai galutinis eskizas – ant balto popieriaus. Taip kūrė žymusis stilistas, kuris į gyvenimo pabaigą, beje, smarkiai kentėjo nuo alkoholizmo ir priklausomybės narkotikams…

Mano įpročiai ne tokie stilingi (ir žalingi). Be to, aš dar tik ieškau, kas man labiausiai tinka. Skaitau apie kitų rašytojų įpročius ir bandau. Štai rašydama trečiąjį romano eskizą kambaryje vis uždegdavau smilkalą. Bandžiau rašyti be savaitgalio pertraukų. Beje, abu metodai man patiko ir padėjo.

Prieš keletą metų, kai gyvenau netoli Niujorko, įraše „Kalbantys sodai“ prisipažinau, jog rašydama labai prakaituoju (nuoroda). Į tuščią skrandį įpildavau kavos, šalia kompiuterio pasidėdavau stiklinę vandens, gerdavau ir rašydavau (ar bandydavau rašyti) iki vidudienio, nusiplaudavau prakaitą, persivilkdavau drabužius, užkąsdavau ir likusią dienos dalį skaitydavau, žiūrėdavau filmus, eidavau pasivaikščioti po urbanistinį Stamfordą… Taip buvo gimdomas „Gaisras“ (tik tuomet dar nežinojau, kas gims).

Dabar kai kas pasikeitė. Kasdien stengiuosi sportiškai pasivaikščioti ar pabėgioti. Nebegeriu tiek daug vandens ir nebeprakaituoju. Bet vis dar pilu kavą į (beveik) tuščią skrandį. Neseniai sužinojau (vis pamirštu, vis sužinau), kad kava įrašyta į dalykų, kuriems išsivysto priklausomybė, sąrašą. Cha, taip išeina, kad kol kas neatsisakiau tik kavos, nes narkotikų nevartoju, tabako nerūkau, alkoholio negeriu…

„Panelė Stein kas rytą keliasi apie dešimtą ir prisiverčia išgerti kavos. Ji visada nervinasi dėl to, kad taps nervinga, ir ji mano, kad kava padidins jos nervingumą, bet kavą gerti jai liepė gydytojas.“ Taip 1934 metais rašė The New Yorker, taip su kava draugavo „užsiciklinimų“ meistrė, storoji ir homoseksualioji „panelė“ Gertrude Stein.

Tikėkimės, kad neišgrauš kava man skrandžio. Kai būna visai blogai, geriu arbatą, bet tuomet kraujas į smegenis nesuteka ir rašymui pritrūksta nervo! Bijau, kad visai be priklausomybių rašyti nepajėgčiau.

J. M. Coetzee yra atsisakęs visko, ko tik įmanoma – netgi mėsos, netgi šypsenos, netgi užstalės pokalbių. Kaip koks australas, palaiko fizinę formą mindamas dviratį, rašo be išeiginių, rašo ne trumpiau kaip valandą per dieną. Na, ne tiek jau ir daug. Nes Haruki Murakami, jei jau įsijungia į romano rašymo režimą, tai dūksta kaip manjakas: keliasi ketvirtą ryto, dirba penkias šešias valandas, nubėga 10 km ir/arba nuplaukia 1,5 km. Miegoti eina devintą. Rašo be savaitgalių. Romaną parašyti jam užtrunka pusę metų arba metus…

Išties sutinku su Murakamio pastebėjimu, kad rašytojo darbas yra ne tik protinis, bet ir fizinis, jam reikia ištvermės. Ir valios! Valios ugdymui, kaip pastebėjau, ypatingai padeda kasdieninė rutina.

Vladimiras Nabokovas (dar vienas stilistas) mokėjo susikurti rutiną. Keldavosi šeštą ar septintą ryto, rašydavo, darydavo pusryčių pertrauką aštuntą trisdešimt, paskui vėl rašymas iki pusė vienuoliktos, tada karšta vonia ir kempinė ant galvos (ir nirvana galvoje), tada pasivaikščiojimas su žmona palei ežerėlį (tipiškas vaizdelis iš filmų apie rašytojus), tada pietūs ir dviejų valandų nusnūdimas, tada vėl darbas iki septintos vakaro…

Apie nusnūdimą. Šitą irgi išbandžiau, tiksliau, teko išmokti, nes miegoti pietų nesugebėdavau nuo darželio laikų. Padėjo, kaip visada, savęs apgaudinėjimas: kai guluosi snausti, pažadu sau, kad neprivalau užmigti. Nusistatau žadintuvą penkiolikai ar dvidešimčiai minučių (jei miegu ilgiau, man bloga), o tada užsimerkusi guliu ir leidžiu mintims laisvai lakioti. Į pogulio pabaigą, žiūrėk, ir atsipalaiduoja raumenys, išteka (atsiprašau) seilė. Valio, tikslas pasiektas! Smegenys „perkrautos“. Tik po to aš retai ką nors itin kūrybingo rašau. Dažniausiai kažką tokio, kaip dabar.

Teisus, manau, Orhanas Pamukas, sakydamas, kad rašymo erdvę būtina atskirti nuo vietos miegojimui ar poilsiui su savo sugyventiniu(-iais) (taip taip, juodas katine, šiuo metu knarkiantis man už nugaros, – tu man trukdai susikaupti!). Buitiniai ritualai, sako jis, kažkodėl žudo vaizduotę. Išvaiko rašytojo demonus. Pamukas rašo netgi ne namuose, o atskirame išnuomotame bute. Sykį jam kurį laiką teko gyventi ir kurti tame pačiame kambaryje, tai jis net sugalvojo išeitį: ryte išeidavo iš namų, pasivaikščiodavo ir grįždavo atgal į namus, įsivaizduodamas, kad „atėjo į darbą“.

Arthuras Milleris prisipažino, kad jo vienintelė rutina yra prirašytų lapų plėšymas, o apie rašymo procesą jis sakė: „Vienintelis vaizdinys, kuris dabar ateina į galvą tai – žaibai ir žmogus, vaikštantis po audrą su geležiniu strypu rankoje.“

Kai kas negali sau leisti „gaudyti žaibus“ ryte, nes turi derinti rašymą su darbu, iš kurio pragyvena. Mano laimė, kad šiuo metu nedirbu nieko kito, tik rašau. Bet štai Franzas Kafka savo laiku kas rytą ėjo į darbą (jis buvo klerkas „Darbininkų draudimo nuo nelaimingų atvejų institute“), iš darbo grįždavo pusė trijų popiet, pavalgęs ir pamiegojęs, pasimankštinęs ir pavakarieniavęs, rašyti jis sėsdavo tik apie vienuoliktą vakaro… Kažkur skaičiau, kad jis labai ant visų (ypač ant žmonos) pyko, kad negali rašyti produktyviau. Buvo nuolat pervargęs. Bet sakė, kad „[t]oks būdas yra vienintelis įmanomas; jei negaliu jo ištverti, tai tuo blogiau; bet aš kaip nors ištversiu.“ Ir, kaip žinia, Kafka prirašė tiek, kad esu jį pavadinus grafomanu (meiliai, žinoma).

Visų mylimasis Fiodoras Dostojevskis kartais rašydavo kaime, svečiuose pas ką nors, kur ramu, tylu, niekas netrukdo. Vienoje sodyboje jam paskyrė atskirą namuką, kur su juo nakvodavo vienas ištikimas tarnas – kad ko neatsitiktų, nes Dostojevskis sirgo nuomariu (epilepsija). Rašydavo tik naktimis. Sykį tarnas griežtai pareiškė, kad daugiau su juo nenakvos. „Jis ruošiasi kažką nužudyti!“ – šaukė žmogus. Mat tuo metu Dostojevskis kaip tik rašė „Nusikaltimą ir bausmę“ ir vaikščiodavo po trobą nejučia kalbėdamas su savimi… Vėliau jis nusisamdė jauną angamtiškos kantrybės stenografistę (būsimą žmoną), ir rašymas persikėlė į kitą paros laiką bei gerokai paspartėjo.

Na, o Ernestas Hemingvėjus rašydavo vos prašvitus, iš pradžių perskaitęs viską, ką parašė iki tol, o sustodavo prieš pietus, žinodamas, kas bus toliau, kad kitą dieną turėtų nuo ko pradėti, ir jausdavosi nuostabiai: „Kai sustoji, esi tuščias ir tuo pačiu metu ne tuščias, pilnėjantis, tarsi ką tik būtum pasimylėjęs su mylimąja. Niekas negali tavęs užgauti, niekas negali nutikti, niekas nieko nereiškia iki kitos dienos, kai vėl darysi tą patį. Sunkiausia yra ištverti tą kitos dienos laukimą.“

Rašyme malonumas kaitaliojasi su kančia, tačiau nuostabiausia yra pojūčių pusiausvyra, visgi leidžianti judėti pirmyn, puslapis po puslapio, o po metų kitų užauganti krūvelė lapų – nesvarbu, ar savoje intymioje erdvėje, ar svetainėje, ar ant virtuvės stalo – suteikia pasitenkinimą dėl kurio verta ir paverkti, ir paprakaituoti. Taigi užsikūriau ir toliau ieškoti savo ypatingų rašymo ritualų.

[citatas naudojau iš straipsnio, kurio neberandu, tai teks viską taip ir… pakabinti]