Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?

Neleiskit man pirkti knygų!

Iš šitos nuotraukos kviečiu pasijuokt (paspauskit ant jos, kad pasirodytų didesnė).

Praeitą šeštadienį buvo užfiksuota, kaip aš (aš kairėje, be barzdos) knygų mugėje bendrauju su vienu pardavėju. Kaskart su juo persimetu žodeliu kitu, o dažnai iš jo ir nuperku knygą kitą – iš solidarumo ir pagarbos vargstantiems dėl nelabai populiarių knygų. Nuotraukoje aš taip išsiviepusi dėl to, kad sakau, jog nepirksiu knygų, nepirksiu, viskas, gana, jau prie kito staliuko nusipirkau už penkiasdešimt dolerių, neleiskit man pirkti daugiau!

Beje, už pardavėjo nugaros matote tokią savotišką ponią, kuri, įtariu, yra rusė. Mat toji knygų lentyna vadinasi „Mother Russia“ ir prie jos prekiauja tokia „matuška“ dideliu rausvu kuodu, raudonom lūpom ir t.t… Tos lentynos aš vengiu. Nors anądien netyčia priėjau ir susidomėjau albumu apie Stravinskį, kurį ji beveik neišplėšė man iš nagų – norėjo tučtuojau padėti į vietą.

Na, o su tuo Žolininku (jis taip atrodo, bet gali būti ir ne „žolininkas“) jau šiek tiek susipažinom, tik vardų dar nepasisakėm. Jis kuria poeziją ir kolekciuonuoja knygas. Apie jį kartkartėm užsirašau dienoraštyje.

Iš dienoraščio (2010 m.):

Šeštadienio knygų mugėje radau Murakami „Prisukamo paukščio kronikas“ – ant Žolininko prekystalio. Žolininkas – labai kuklus, jaunas akiniuotas ir barzdotas bičas, visada su kepure, dabar, kai žiema, apsijuosęs vilnone skara klubus, vilki odinę striukę – jau mus su Rimu pažįsta, pakalbina, nuolaidas daro. Kai pirkau Murakamį, jis apsidžiaugė:

– Čia geriausia jo knyga.

– A, aš esu skaičiusi tik jo apsakymus…

– Apsakymai tai, e… – jis numojo ranka. – Šita knyga – geriausia, ką jis yra parašęs.

– Na, jis gana žymus…

– Šitą knygą perskaitai ir supranti, kas jis per rašytojas. Perskaitai šitą ir…

(… daugiau nereikia jo kūrybos skaityti?) Bet jau taip žmogus džiaugėsi knyga, kad užbaigiau juokais:

– Ir jūs ją parduodat!

Jis susimėtė, nusisuko, supratęs, kad tai mūsų pokalbio pabaiga, taškas.

– Taip, parduodu.

Paskui pagalvojau, ką jis suprato? Kas per mano išsireiškimas toks? „Jūs ją parduodat!“ Turėjau omeny, kad tokios geros knygos negalima parduoti. Bet gi jis yra skaitytojas, kuris dalinasi su kitais tuo, kas jam patinka, tuo, kas yra gera literatūra, jis nekrauna turtų į lentynas (kaip aš). Bet galima suprasti tai ir kaip pagyrimą – turite gerą skonį, pardavėjau. Tikiuos, kad taip ir suprato, jei suprato išvis…

Kitą kartą visai norėčiau su juo pasikalbėti, gal net susitarti susitikti kavos puodeliui? Kodėl gi ne? Šitas žmogus myli knygas – tai daug.

P.S.: „Prisukamo paukščio kronikos“ man nepatiko. Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti.