Sakytinės kalbos iliuzija

Kai kurie rašytojai sako, kad apie dialogą negalvoja. Jiems esą patys personažai kalba „į ausį“, o jie vos spėja užrašyti jų žodžius. Tikiu, kai personažas tikrai ryškus, gyvas, charakteringas ir atsiduria konfliktinėje situacijoje, jis būtinai pasakys žodelį kitą. Ir pasakys – pataikys – tiesiai į dešimtuką. Tad po šito sektų patarimas: jei nori rašyti gerus dialogus, rūpinkis personažų charakteriais ir vidiniu veiksmu – konfliktu. Visos kitos žinios apie dialogų rašymą – smulkmenos, nekeičiančios esmės.

Aš pati tuo patarimu naudojuosi daugiausia. Man personažai irgi prabyla arba ne. Rašydama negalvoju apie tai, kad va, ką tik buvo pasakojimas, o dabar privalau parašyti įtikinamą dialogą, tuoj tuoj bus tiesioginė kalba! Tiesiog pasakoju toliau, tik nebe iš pasakotojo pozicijos, o personažų žodžiais.

Fictional conversation is a literary skill rather than a hearing of voices, – sako Johnas Mullanas knygoje „How Novels Work“. Dialogas yra ne balsai galvoje, o literatūrinis gebėjimas.

Gerai, bet jeigu dialogai vis tiek negyvi? Patarimas grįžti prie personažų kūrimo, veiksmo, konflikto yra toks žiaurus: klausiu apie smulkmeną, o mane siunčia prie didžiausių, sunkiausių darbų. Ar negalima veikti ir iš kitos pusės, t.y. pradėti nuo mažos dalies – dialogo – ir apimti veiksmą, sukurti įtikinamus veikėjus?

Įsikalkime čia vėliavėlę: veikėjų dialogas yra vidinio veiksmo išdava. Pirma eina veikėjo vidinis veiksmas, paskui – veikėjo žodžiai. Vadinasi net jeigu pradedame nuo dialogo, t.y. rašome jį „lygioje vietoje“, nežinodami net kas per tipai kalbasi, galų gale teks skaityti ir ieškoti, kur jame galėtų atsirasti vidinis veiksmas, konfliktas.

Vidinis veiksmas – tai veikėjo noras, poreikis. Konfliktas – vieno veikėjo norų ar poreikių susidūrimas su kito veikėjo norais ar poreikiais. Kaip sakė Kurtas Vonnegutas, veikėjas turi kažko norėti, net jei tai tik stiklinė vandens. Kai keli žmonės nori tos pačios stiklinės, jie turi dėl jos ginčytis, varžytis, kovoti. Konflikto išdavoje paaiškės, kurio noras išsipildys, poreikis bus patenkintas.

Prozoje dialogas atlieka tris paskirtis:

  • stumtelėti į priekį veiksmą ar sukurti veiksmo posūkį;
  • suteikti informaciją (ypač ekspozicijoje – įvade į veiksmo aplinkybes);
  • atskleisti veikėjo charakterį.

Taip pat jis gali ir:

  • duoti užuominų apie artėjantį įvykį, intriguoti;
  • pagyvinti įvykio sceną;
  • suteikti veikėjų santykiams savitumo, ryškumo.

Kaip ir aišku? Tos tiesioginės kalbos eilutės, kurios neatlieka nė vienos iš išvardintųjų paskirčių, galėtų dingti iš puslapio. Ką daryti, jei dialogai lyg mediniai? Įkvėpti jiems gyvybės.

Kalbininkė Rita Miliūnaitė straipsnyje „Kalbėjimo gyvumas – kalbos gyvybė“ rašo:

Sakytinė kalba yra tai, kas ištariama, pasakoma. Ji kuriama laike: mąstoma ir kalbama vienu metu, be to, tokia kalba paprastai esti dialoginė: kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vaidmenimis.

(…) Rašomajam stiliui būdingas sklandumas, išbaigtumas. Šnekamasis stilius, atvirkščiai, – šokčiojantis, jam būdingos pauzės, pasikartojimai, pasitaisymai. Galima sakyti, rašomojo stiliaus kalba plaukia, o šnekamojo – straksi (Nauckūnaitė 2003: 81).

Tačiau būna ir tarpinių atvejų: parašytas tekstas gali būti perskaitytas, o sakytinė kalba užrašoma. Bet jeigu parašytą tekstą ištisai skaitysime garsiai, jį bus sunkoka iš klausos suprasti, o jei užrašysime lygiai tokią kalbą, kokia šnekama, bus sunku skaityti, jei specialiai to teksto neapdorosime.

Kas šiuo požiūriu yra grožinio kūrinio dialogai? Tai, be abejo, vienas iš tarpinių atvejų (…). Tai rašytinė kalba, nes jos pavidalas grafinis, tačiau ji kuria sakytinės kalbos iliuziją, taigi stilius yra šnekamasis.

Taigi ir čia vėliavėlė: ne užrašinėjame (atkartojame) gyvą sakytinę kalbą, o kuriame jos iliuziją. Dialogų rašymo subtilybių ar konstravimo būdų galima pasimokyti skaitant kitų sukurtas iliuzijas, t.y. gerą literatūrą. Įtempti ausis namie ir gatvėje taip pat apsimoka. Sakytinės kalbos nekopijuosime, tačiau šį bei tą pasiskolinsime.

–       Brangioji, ar norėsi šeštadienį nueiti į kiną?

–       Nori į kiną šeštadienį?

–       Ar mes norim į kiną?

–       Eee, šitą, varom į kiną gal šeštadienį, sakau?

Šnekamosios kalbos elementai, kurių beveik nevartojame literatūroje (juos reiktų vartoti saikingai, turint rimtą priežastį):

  • beprasmių frazių kartojimai;
  • kalbos šiukšlės, numykimai;
  • besaikiai keiksmažodžiai, barbarizmai.

Kalbos bruožai, kuriuos verta gyvenime stebėti ir rašant turėti omenyje:

  • kalbančiųjų vienas kito negirdėjimas, nesusikalbėjimas, iš to kylantys nesusipratimai;
  • aktyvios, veiksmingos pauzės, nutylėjimai;
  • kalbančiojo pertraukinėjimai;
  • kalbama dažniausiai nepilnomis frazėmis, o ne sklandžiais sakiniais;
  • sakytinės kalbos papildymas gestais, kūno kalba (ir atgalinės sakytinės reakcijos į kūno kalbą, gestus);
  • kartais žmonės užbaigia vieni kitų sakinius (ypač artimieji);
  • draugai turi savo žodyną, tik grupėje suprantamus juokus, citatas iš knygų ar filmų, ar pan.;
  • konflikto metu išlenda ne tik pernelyg emocingos ar absurdiškos frazės, bet ir tikroji nuomonė, ką iš tiesų mąsto personažas;
  • veikėjo charakterį išduoda jo dažnai vartojami žodžiai, frazės, jo savotiška sakinių konstrukcija;
  • žmonės yra linkę meluoti;
  • kartais įmanoma iš anksto nuspėti, kuo baigsis pašnekovo sakinys;
  • veikėjų statusai irgi išreiškiami per jų kalbą;
  • išsprūstantys iš pasąmonės žodžiai (nusišnekėjimai, klaidos), išduodantys tikrą nuomonę arba dalykus, kurių personažas nenorėtų atskleisti;
  • pokalbio (ginčo) dinamika: kaip iš kasdieninių temų („small talk“) pereinama į svarbias temas („big talk“);
  • kaip sugebame „pagauti“ pašnekovo akcentą, išgirstame jo tarmę, net jei jis kalba bendrine kalba;
  • polinkis šmaikštauti, humoras, žaidimas užslėptomis ar atvirkštinėmis prasmėmis.

R. Miliūtė daro išvadą, kad gyva kalba yra išraiškinga, vaizdinga, laisva ir glausta – štai ko reiktų siekti, rašant veikėjų dialogus.

Neseniai patyriau didelį malonumą, skaitydama Čechovo pjesę (štai iš kur galima mokytis veiksmingų dialogų!). Įmetu vieną trumpą ištrauką iš scenos, kur veikia trise. Situacija paprasta, kaip sakoma: kur du, ten trečio nereikia. Bet kaip glaustai (ir netiesiogiai) visa tai parodyta!

JEPICHODOVAS: (…) Jūs skaitėte Boklį?

Pauzė.

Norėčiau jus, Avdotja Fiodorovna, keliais žodžiais patrukdyti.

DUNIAŠA: Trukdykit.

JEPICHODOVAS: Norėčiau su jumis vienumoje… (Atsidūsta.)

DUNIAŠA (sumišusi): Gerai… tik iš pradžių atneškite mano apsiaustėlį… Jis prie spintos… čia drėgnoka…

JEPICHODOVAS: Gerai… atnešiu… Dabar žinau, kur panaudoti savo revolverį… (Griebia gitarą ir liurlindamas išeina.)

JAŠA: Dvidešimt dvi nelaimės! Kvailas žmogus, tarp mūsų kalbant.

DUNIAŠA: Neduok Dieve, nusišaus.

Pauzė.

Iš Antono Čechovo komedijos „Vyšnių sodas“ (apytikslis vertimas iš rusų – mano).

____________________

Susiję Grafomanijos straipsniai:

Dialogas dialogui

Tiesiai ir tiesiogiai

Graffiti rašytojai

Reiškinys senesnis už istoriją – graffiti. Pavadinimas kilęs iš itališko žodžio graffiato (įbrėžtas, įdrėkstas, nugremžtas) ar net sgraffito (vartotas senovėje, norint nusakyti veiksmą, kai nugramdomas sluoksnis, po kuriuo atsiveria kitas). Šie itališki žodžiai atitinkamai kilę iš graikiškojo γράφειν (graphein), kuris reiškia rašyti. Parašyti apie graffiti mane paskatino žinia, kad tuo užsiimantys žmonės vadinami ne tik graffiti menininkais, bet ir graffiti rašytojais (graffiti writers).

Su šitos profesijos žmonėmis (laikykime profesija ne tik tą užsiėmimą, už kurį gaunamas piniginis atlygis – juk ir aš štai rašau neapmokamai) kažkodėl teko susipažinti ir gyvenant Lietuvoje, ir čia, Australijoje. Turbūt jie mane traukia.

Lietuvoje netgi esu užsakiusi išpiešti salės prieškambarį (pamačiusi eskizą prašiau piešti taip, kad bambukų giraitė ir liktų bambukų giraite, o ne marihuanos plantacija – tačiau tai, ko nepadarė autoriai, atliko lankytojai – pataisė lapelių formą…), o čia, Australijoje, iš pažįstamo graffiti rašytojo (jo slapyvardis Psalm) išgirdau, kad užsakymą davė viena reklamos agentūra. Mat reklamos kūrėjams smagu posėdžiauti salėje, kurios sienos išmargintos antireklaminiais vaizdais. O gal užsakytojai apie tai nesusimąstė?

Vienas iš deklaruojamų graffiti tikslų – atkreipti dėmesį į tai, kad miestuose per daug reklaminių užrašų, daug stipriau teršiančių miestiečių sąmonę nei graffiti užrašai. Melburne, kiek girdėjau, reklamos kiekis gatvėse yra reglamentuojamas – nuo kažkurio laikotarpio, kai užrašai ėmė trukdyti atpažinti kelio ženklus ir dėl to ėmė vykti avarijos…

Užsukus į kurią nors graffiti rašytojams oficialiai skirtą gatvę, akį maloniai glosto sluoksniais užpiešti ir užrašyti puikaus meninio lygio kūriniai. Melburno centre (CBD – Central Business District) yra keletas tokių siaurų rankovių, į kurias atsukti akli prekybos centrų langai (seniau kai kuriuose iš tų pastatų buvo kalėjimai), ir graffiti niekam netrukdo, atvirkščiai – gundo turistus prie jų fotografuotis. Tiesą sakant apie oficialų leidimą spėju, nes dairiausi kamerų ir neradau, nors atvirai dirbančio graffitisto irgi nemačiau. Prie traukinių stočių tokios kameros kabo iš visų kampų, todėl spėju, kad ten yra vietos, kur piešiančius ir rašančius gaudo.

Sunkoka juos pagauti, jie maskuojasi – rengiasi vienodai pilkai. Šviesiai pilką džemperį su gobtuvu, beisbolo kepurėlę, apsmukusias militaristinio stiliaus kelnes vilki kiekvienas bet kokio amžiaus graffiti rašytojas. Taip apsirengęs ir Psalm, kuriam neseniai sukako keturiasdešimt.

Iš jo netyčia ir sužinojau keletą dalykų apie vietinę graffiti bendruomenę. Apsilankiusi graffiti parodoje vienoje miesto galerijoje pamačiau, kokia skirtinga toji bendruomenė, kiek daug stilių, kiek daug asmenybių užsiima graffiti. Psalm yra vienas iš graffiti veteranų – pradininkas, maištininkas, mokytojas. Vienas parodos lankytojas (o gal autorius) parodė į savo blauzdą (atsiraitojęs sportines kelnes, kad visi matytų) – ant jos visai dar šviežia tatuiruotė pagal Psalm piešinį. Taigi paroda išsiveržė – nuo galerijų sienų ant kažkieno odos… Matyti savo darbą ant kito žmogaus kojos, klausiu, tai turbūt panašus pasididžiavimo jausmas, kaip gauti Nobelio premiją? Psalm į tai tik nusišypsojo. Šiaip jis labai kuklus, tylus žmogus. Turi gerą humoro jausmą.

Dar viena įdomybė – per graffiti Psalm yra nukentėjęs. Pagal išsilavinimą architektas, jis dirba viename fabrike, vairuoja krautuvą, nuo ryto iki vakaro kiloja paletes, vilkėdamas darbininko aprangą (su kuria, beje, atvyko į parodą ir aš pagyriau jo stilių), nes yra buvęs pagautas ir teistas už graffiti. Australija yra nuostabi šalis tiems, kurie niekuo neprasikalto, t.y. niekuomet nenusižengė bendroms taisyklėms. Štai tokie maištininkai štai taip baudžiami. Nors, kai pagalvoji, tai ne blogiausia bausmė, visgi Psalm skundžiasi, kad po ilgos bukinančios darbo dienos nebeturi jėgų savo menui.

Melburno graffiti rašytojai dažnai išvyksta „stažuotės“ Amerikoje. Iš to supratau, kad graffitistai kruopščiai perduoda savo meistriškumą vieni kitiems.

Sykį aplankiau australietės Swoon, kurios piešinių galima rasti Niujorke, Brukline, parodą vienoje mažoje Melburno galerijoje. Ažūriniai karpiniai ir pjaustiniai iš popieriaus, teatro scenai artimas atmosferos pojūtis, aštrios socialinės temos… Kol meno žinovai ginčijasi, ar graffiti yra menas ir ar jam gali atsirasti vietos galerijose, ne tik ant kalėjimų sienų (kai kuriais atvejais – ir kalėjimuose), graffiti rašytojai palieka savo įspaudą gatvėse, ant sienų, ant stogų, ant grindinio. Šita meno rūšis nelabai traukia pinigus (ir piniguočius): graffiti yra visiems prieinamas „pagal apibrėžimą“, už jį niekas nesvajoja gauti atlygį (atvirkščiai – pageidauja negauti (neigiamo) atlygio), popieriaus ar drobių pirkti nereikia, netgi dažų pirkimą įmanoma apeiti – štai terminas inventing (išradimas) reiškia dažų vogimą).

Žinoma, pinigų vis tiek reikia visiems – pragyvenimui. Visi graffiti rašytojai turi kitas profesijas, kitus darbus, taip palikdami savo meną „meilės zonai“ – amateur (mėgėjiškumui – čia vartoju gerąja prasme). Kartais, kai Psalm labai reikia pinigų, jis nutapo kokį popsinį paveiksliuką ir labai sėkmingai parduoda. Tačiau jam tai panašu į pornografiją. Gal geriau vairuoti krautuvą?

Beje, neseniai mačiau filmą apie dailininką Mondrianą. Pasirodo, jis negalėjo pakęsti žalios spalvos, dievino pagrindines (raudoną, mėlyną, geltoną), tiesias linijas ir urbanistinę tvarką bei švarą (todėl Niujorkas – tas vientisas granito lydynys – jam buvo rojus), tačiau jo idėjų, jam gyvam esant, publika nevertino (jo darbus ėmė pirkti niujorkiečiai, prieš pat jo gyvenimo galą). Mondrianas karts nuo karto nutapydavo gėlę (žinoma, nepanaudodamas žalios spalvos) ir ją pardavęs galėjo išgyventi toliau. Sykį jis pasakė: viskas, daugiau gėlių nebus, net jeigu iš bado mirčiau.

Kodėl dabar atėjo į galvą ta istorija? Gal todėl, kad toks požiūris į savo užsiėmimą, toks tikėjimas tuo, ką darai, meno idėjiškumas, būdingas tiek „pripažintoms“ meno srovėms, tiek graffiti.

Neseniai pasirodęs Wernerio Herzogo 3D dokumentinis filmas „The Cave of Forgotten Dreams“ (išvertus būtų – Pamirštų sapnų ola) atveria vaizdus iš priešistorinių laikų, kuomet į olą užklydę žmonės (protėviai) ant sienų anglimi piešdavo žvėris, save. Civilizuotam žmogui sunku negalvoti apie tai, kokia tų piešinių priežastis ir prasmė. Aišku viena: jeigu tie piešiniai atsirado, vadinasi jų kažkam reikėjo.

Po šio filmo peržiūros nekantriai laukiau, kada gyvai pamatysiu piešinius ant Australijos uolų, Šiaurinės teritorijos Kakadu parko olose. Aborigenai uolų piešinių nelaiko menu, o savęs nelaiko menininkais. Ne aš piešiu – tai protėvių dvasia piešia per mane, mano rankomis, sako jie. (Apie tai išgirdau Herzogo filme.)

Stovėdama priešais piešinius, kurie, beje, visiškai nuostabūs ir net nesinori juos vadinti primityviais, galvoju, o kokia priežastis ir kokia prasmė ieškoti mene naudos, prasmės, laukti įvertinimo? Keli tūkstančiai metų ir vis dar nenusitrynęs (kai kuriais atvejais – atnaujinamas) dažas, atpažįstamos kengūros, mums nepažįstamos, žmogaus pavidalą įgijusios, dvasių figūros su komiškai ryškiais lyties ženklais. Vietoj parašo – ant uolos priplotas ir dažais apipurkštas autoriaus (ar mediumo) delnas. Graffiti.

Kas nors kada nors, kai mūsų (ir policijos) nebus, taip stovės ir apžiūrinės mūsų metropolių sienas – miesto dienoraščius.

PaskelbtaBe kategorijos | Žymos: | Komentarai įrašui Graffiti rašytojai yra išjungti