Telepatijos seansas

Taigi tarkime, kad dabar esi savo mėgstamiausioje signalo priėmimo aplinkoje, o ir aš esu vietoje, iš kurios transliuoti patogiausia. Mūsų telepatijos seansas turės įvykti ne tik per didelį atstumą, bet ir per laiko nuotolį, ir vis tik tai nesukels jokių problemų; jei vis dar galime skaityti Dickensą, Shakespeare’ą, o (pasidėdami viena kita išnaša) ir Herodotą, manau, galėsime susitvarkyti ir su skirtumu nuo 1997–ųjų iki 2000–ųjų. Ir štai pradžia – tikroji telepatija veiksme. Pastebėsi, kad rankovėje nieko neslepiu ir mano lūpos nesukrutės. Taviškės, labai tikėtina, irgi.

Žiūrėk – štai uždengtas raudona medžiaga stalas. Ant jo stovi akvariumo dydžio narvelis. Narvelyje tupi baltas rausvanosis triušis rausvais akių apvadėliais. Priekinėmis letenomis laikydamas morkos galiuką, jis patenkintas graužia. Ant jo nugaros, ryškiai užrašytas mėlynu rašalu, matosi skaičius 8.

Ar mes matom tą patį? Tam, kad absoliučiai būtume tuo tikri, reikėtų susitikti ir palyginti savo užrašus, bet manau, kad matome tą patį. Žinoma, neišvengsime variacijų: kai kurie signalo priėmėjai pamatys vyšninės spalvos medžiagą, kai kurie matys kaštoninę, tuo tarpu kiti gali įžvelgti ir dar kitokių atspalvių. (Daltonikams raudonoji medžiaga atrodys tamsiai pilka, cigaro peleno spalvos.) Vieni gali matyti pakraščius karpytus, kiti gali matyti juos tiesius. Į dekoratyvumą linkęs asmuo gali pridėti šiek tiek spurgelių, ir mielai prašom: mano staltiesė – tavo staltiesė, darkyk, kiek tik širdis geidžia.

Lygiai taip ir su narveliu – jo atvejis palieka nemaža erdvės asmeninei interpretacijai. Iš vienos pusės, jis aprašytas grubaus palyginimo būdu, kuris vertingas tik tuomet, jei mudu pasaulį matome ir dalykus suvokiame panašiai. Įnikus į grubius palyginimus, lengva tapti nerūpestingu, bet kitas būdas yra smulkmeniškai vardinti detales, o tai iš rašymo atima visą džiaugsmą. Negi sakysiu, kad “ant stalo stovi trijų pėdų ir šešių colių ilgio, dviejų pėdų pločio ir keturiolikos colių aukščio narvelis“? Tai jau ne proza, o vartojimo instrukcija. Pastraipoje taip pat nepasakyta, iš kokios medžiagos pagamintas narvelis – iš vielučių tinklo? plieno virbų? stiklo? – bet argi tai svarbu? Juk suprantame, kad narvas yra kiaurai matoma dėžė; daugiau, negu šitai, mums nerūpi. Pats įdomiausias dalykas yra netgi ne tame narvelyje morką graužiantis triušis, o ant jo nugaros esantis skaičius. Ne šešetas, ne ketvertas, ne devyniolika kablelis penki. Tai – aštuonetas. Štai, į ką abu žiūrime ir matome. To nesakiau. To neklausei. Net burnos nepravėriau, net neišsižiojai. Mudu netgi ne tuose pačiuose metuose, nekalbant, kad ne tame pačiame kambaryje… išskyrus tai, kad mudu esame kartu. Arti.

Šiuo metu yra susitikę mūsų protai.

Aš pasiunčiau tau stalą, uždengtą raudona medžiaga, narvelį, triušį ir mėlynu rašalu užrašytą skaičių aštuoni. Tu viską gavai, ypatingai tą mėlynąjį aštuonetą. Įsitraukėme į telepatijos veiksmą. Jokio arabų pūtimo – tikra telepatija. Nesiruošiu ties šia vieta per ilgai apsistoti, bet prieš tęsdamas toliau norėčiau, kad suprastumei, jog nebandau gražbyliauti; noriu, kad šitoje vietoje viskas būtų aišku.

Pradėti rašyti gali suirzęs, susijaudinęs, su viltimi arba net desperacija – jausmu, kad niekuomet neužrašysi visiškai tiksliai to, kas tavo galvoje ir širdyje. Gali pradėti rašyti sugniaužęs kumščius ir susiraukęs, pasiruošęs išspardyti visiems subines ir padaryti tvarką. Gali imtis rašymo todėl, kad nori užkariauti merginos širdį arba nori pakeisti pasaulį. Imkis rašymo dėl bet ko, tik ne dėl nieko. Noriu pabrėžti: negali sėstis priešais baltą lapą tuščias.

Neprašau rašyti pagarbiai ar be abejonių; neprašau būti politiškai korektišku ar padėti į šalį savo humoro jausmą (jei Dievas susimylėjo tokiu apdovanoti). Tai ne rungtynės dėl populiarumo, ne moralinė olimpiada ir ne bažnyčia. Bet tai rašymas, velniai rautų, o ne mašinos plovimas ir ne akių apvedžiojimas. Jei rašymas tau yra rimtas reikalas, tai galim kalbėtis. Jei rimtai negali ar nenori, tai metas tau užversti knygą ir užsiimti kuo kitu.

Gal nuplauk mašiną.

Stephen King “On Writing“

skyrius “What Writing Is“ (“Kas yra rašymas“)

(vertimas – mano)

(Jei kitais metais norėtum pasiskolinti šią knygą (turiu anglišką variantą), susisiek su manimi per Facebooką – knyga “keliaus per rankas“ Lietuvoje.)

Kantrybės ribos

Vakar po spektaklio “Ribos“ premjeros (Menų spaustuvėje, režisierius Tadas Montrimas, dramaturgas Julius Paškevičius) supratau, kad mano kantrybės ribos peržengtos. Mane užkniso du stereotipai, kuriuos nuolat girdžiu lietuviškoje meno (ir teatro) aplinkoje!

Taip atsitiko, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie šio spektaklio pjesės kūrimo. Tiksliau dramaturgo užkūrimo, kaip išsireiškė Menų spaustuvės programų vadybininkė. Po ilgo (bene trijų valandų) pašnekesio praeitą vasarą, Julius su manimi daugiau nesusisiekė, toliau dirbo pats (tikiuosi, ne vienas pats – jam padėjo kolegos), ir daug kartų pjesę perrašė. Vakar, laimingai susiklosčius kai kurioms (jų tarpe ir nelaimingoms) aplinkybėms, pamačiau rezultatą – ir jis pranoko mano lūkesčius. Julius – šaunuolis!

Bet štai kai aš jį sutikau aną vasarą ir paklausiau, kokias pastabas jis yra gavęs apie savo pjesės pirmąjį eskizą (kurį jis, kaip būdinga lietuvių rašantiesiems, laikė ir paskutiniuoju), išgirdau, kad jam esą pasakę, jog “jis dar jaunas žmogus“.

Taip, jis tikrai dar jaunas žmogus. Jam dvidešimt treji. Bet jėzusmarija – kuo čia dėtas rašymas?!

Tą patį – kad Julius dar jaunas žmogus, tai ko čia daug ir reikalauti – išgirdau vakar ir iš vieno teatro kritiko. Kadangi turiu dar keletą draugų, kurie dar “tik“ jauni žmonės, įsižeidžiau už visą jų kartą. Bet, patikėkit, tą patį paverkšlenimą apie jauną amžių girdžiu ir iš pačių jaunuolių. Atsiunčia savo darbelius ir pasiteisina: aš gi toks jaunas žmogus… Tfu!

Vytautas Mačernis žuvo, kai jam buvo dvidešimt treji metai. Jis buvo jaunas žmogus. Jis per anksti išėjo. Bet kiek daug jis mums paliko! Ar galima būtų sakyti: jis tebuvo jaunas vaikinas? Kiekvienam savo, ir kai kurie tokio amžiaus žmonės jau būna išgyvenę karą ir marą, pagimdę ir paauginę vaikus, patyrę tiek gyvenimo, kiek jau jiems tekę. O kai kurie keturiasdešimtmečiai vis dar tokie infantilai, kad jų patirties nė per kur nesijaučia. Tiesiog kiekviename amžiuje reikia rašyti tai, ką žinai, o ne tai, ką norėtum parodyti žinąs, o iš tiesų neturi patirties, net nenutuoki, apsimetinėji.

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO RAŠYTOJO AMŽIAUS.

Gerai, antrasis stereotipas, su kuriuo susiduriu ne pirmą kartą. Vakar girdžiu (iš dar vieno “jauno žmogaus“), kad spektaklis “Ribos“ gal ir neblogas, na bet jau TEMA tai fui (tai sakant suraukiama nosis). Tema? Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne:

1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo temos.
2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti.
3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis

Na, tik pamąstykime, ar gali tyrinėjimo objektas būti banalus, t.y. nuvalkiotas, nuobodus? Jei jau kažkas nepatinka, tai nebent tai, KAIP tas objektas tyrinėjamas, KAIP tema atskleidžiama, kokie klausimai iškeliami, kaip viskas parodoma. Nė vienoje knygoje apie rašymą (o jų perskaičiau daug) neradau nė vienos pastraipos apie temas, kurios gali būti per prastos rašymui.

Spektaklyje “Ribos“ liečiama netgi ne viena tema, taigi kuri iš šių “fui“: smurtas, teisingumas ar tėvų ir vaikų santykiai? Kurios iš jų netyrinėjo Shakespeare’as?

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO PASIRINKTOS TEMOS.

Ir baikim apie tai nusišnekėti.

Beprasmė metafora

Metaforos vertė literatūroje neabejotina – ji pagyvina pasakojimą, leidžia veikti skaitytojo vaizduotei. Tačiau beprasmė metafora gali padaryti daugiau bėdos, negu naudos. Tai jau senokai pastebiu ne tik rašyk.lt (ir pan.), bet ir jaunų bei madingų literatų kūrybos puslapiuose.

Metaforų perteklius mane, kaip skaitytoją, vimdo. Metaforos, sukeliančios vaizdus, kurių rašydamas akivaizdžiai nesuvokė pats autorius (arba nesuvokė, kokį poveikį tas vaizdinys daro mano sąmonei), yra tikra nelaimė. Perkrauta kalba neleidžia įsivaizduoti, kas, kur ir kaip vyksta, tad sunku ar beveik neįmanoma sekti personažo istorijos.

Komentaruose pasitaikantis raginimas “rašyk literatūriškiau“ rodo, kad rašytojai/rašinėtojai nemano, jog pernelyg gausus meninių priemonių naudojimas nesukuria meninės kūrinio vertės. Įtariu, kad tai dar viena priežastis, dėl kurios lietuvių skaitytojas nesusitinka su lietuvių rašytoju (žinoma, tai tik metafora).

Kiek metaforų yra per daug?

Sykį skaitydama man patinkančią užsienio autoriaus knygą, ėmiau stebėti, kiek kalbos papuošimų, verčiančių stabtelti ir gėrėtis, yra viename puslapyje. Ir ką gi – vienas, du. Kai kur – nė vieno. Tik tuomet ornamentika netrukdo suvokti pasakojimo, stebėti veikėjų santykius, įsijausti.

Perkrauti tekstą metaforomis gal ir apsimoka, jei bandoma sukurti groteskiško stiliaus įspūdį. Dažniau visgi jaučiu, kad taip bandoma sukurti Aukštosios Literatūros įspūdį.

Pvz.: viename romane radau meilės akto aprašymą – “plyštantį šilką“ ir “varvančius korius“… Suprantu, kad autorė norėjo priskirti moters lyčiai medaus skonį (bet jau ir tai skamba negerai), tačiau “varvantys koriai“ veikiau primena lytiniu keliu plintančios ligos simptomus! Skaitydama tą sceną garsiai šaukiau ir keikiausi.

Pati naudojuosi tokiu principu: rašyk tai, ką tuo metu įsivaizduoji. Arba: tiesiog aprašyk tai, ką matai vaizduotėje. Su vaizdu kylančias asociacijas perskaityk vėliau šalta galva ir būtinai stebėk, ką dabar vaizduotė tau piešia. Jei tai itin nepadorūs vaizdai ir tu nenori jų – išbrauk, pakeisk, išvenk jų.

Metaforos gali pasiūlyti smagias žaidimo taisykles. Pvz. rašydama “Žuvį“ supratau, kad visa novelės istorija gali būti papasakota su vandens floros ir faunos palyginimais ir metaforomis. Taip Žuvies bazės darbuotojos tapo lydekomis, pagrindinė veikėja už ausų ėmė slėpti žiaunas ir įsimylėjo į Ichtiandrą. Tokioje aplinkoje keistai nuskambėtų metafora iš kitos gyvūnų karalystės. (“Žiūrėjo palikto šuns akimis“?)

Kai metafora vietoje ir tinkama, skaitytojas jos nepastebi. Taip, galbūt jis neskaito jos tris kartus ir nedūsauja, pavydėdamas autoriui kalbos įmantrumo. Tačiau atsitinka kitas, daug geresnis dalykas – skaitytojas užjaučia veikėją, pamato jo pasaulį, susimąsto apie savo pasaulį, o vėliau giria, kad parašyta “kinematografiškai“ – nors tai irgi perkeltinė prasmė, nes kinas yra vaizdas, o literatūra yra tekstas. Kino vaizdas matomas ekrane. Literatūros vaizdai – skaitytojo vaizduotę (vidinę akį – vėl metafora) sukurstę paveikslai – atlieka tam tikrą, autoriaus sumanytą, paskirtį.

Metafora yra tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.

Tropas yra tikrai ne lietuviškos kilmės žodis, ir mane jis erzina, nes visai neprimena to, kas angliškai vadinama figure of speech (kalbos figūra, meninė priemonė, ornamentas), tiesą sakant, tropas man primena… gal baobabą. Bet tiek jau to, lituanistai taip pavadino, ir nieko čia nepakeisi. Telieka priminti sau, kad tropas tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.

Iš britų rašytojo Marko Haddono romano “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (dovanokit, pastraipą išverčiau pati):

Žodis metafora reiškia kažką nešti iš vienos vietos į kitą, ir jis yra kilęs iš graikiškų žodžių μετα (kuris reiškia iš vienos vietos į kitą) ir Φερειν (kuris reiškia nešti), ir ji sakoma apibūdinant ką nors žodžiu, kurio reikšmė nėra tai, kas tai yra. Tai reiškia, kad žodis metafora yra metafora.

Taip metaforą apibūdina autizmu sergantis personažas, kuris nesuvokia kaip galima daiktus ir reiškinius vadinti žodžiais, kurie tų daiktų ar reiškinių nereiškia. Jis viską suvokia tiesiogiai ir todėl bendrauti su (sąlyginai) sveikais žmonėmis jam sunkiai sekasi. (Dega pieva aguonų? Reikia gesinti, jei dega!) Tačiau skaitytojams puikiai sekasi suvokti, kas tai yra metafora, kur ji atsiranda, kodėl vartojama ir kokį žaidimą į mūsų kalbą įneša.

Keli pavyzdžiai:

Jozefą Valdemarą Gricaną, stambų nekalbų medkirtį, sužeidė Amūras. Ir ne kokia nors nucvirbusi strėlikė smigtelėjo jam į nugarą, o, kaip ir pridera jo profesijos žmogui, įsirėžė smagus kirvis. Įsirėžė tas kirvis į Jozefo Gricano nugarą tą akimirką, kai jis pamatė skalaujant baltinius Katariną Knak, itin sveiką, rausvą merginą. (Ziegfried Lenz “Mirabelės dvasia“)

Dabar puikiai girdėjau lėktuvo ūžesį. Dainininko balsas norėjo jį paversti nerūpestingu paukščiu, skrajojančiu dangaus oro srovėse, tačiau aš gerai žinojau, kad jis neša mirtį. (Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas“)

Saulė prisisegė prie lango rėmo. (Agneta Pleijel “Fungi“)

Metaforai artima (ar kartais neatskiriama) yra metonimija (nuoroda) – bet į jų panašumus ir skirtumus čia nesigilinsiu.

Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. (Iš Vikipedijos)

Taigi kviečiu susirūpinti vaizduotės atkuriamais vaizdais ir jų prasme.

____________________________

Daugiau pieštinių beprasmių metaforų (nuoroda).

PaskelbtaBe kategorijos | Žymos: | Komentarai įrašui Beprasmė metafora yra išjungti