Memuarizmas

Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad “tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes “viską žinai“.

Iš Carmelos Bird knygos “Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

(1)

GIMIMO METAI

Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

(2)

RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

(3)

NEPAMIRŠTI SAPNAI

Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

(4)

ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą (“Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; “Mano mamos drabužiai“; “Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą (“Ką esi praradęs?“; “Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią (“Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

(5)

NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

* * *

Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva “išeikvos įkvėpimą“ arba parašys “neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš “paprastų“ žmonių esė tema “Aš tikiu tuo“ (“This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – “Brangusai Aš“ (“Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į “memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

Ar smagi bus kelionė?

Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.

Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?

Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos “kitokios“ aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.

Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis “nuo Kinto kalno“.

Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje “Gaisras“ veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia “garsi, žymi“. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios “angeliškos“ žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra “jokia“ lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?

Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas “keistų“ vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).

Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai

Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/

Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.

Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.

Ką tai reiškia “dvelkiantis lietuviškumu“? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka “maloniai nuobodžiauti“ skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.

Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…

Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.

Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į “naująją realybę“. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo “King Kongas“ (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją “Doctor Zhivago“ (“Daktaras Živago“) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.

Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė “plokščia“ – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.

Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.

Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir “užsimeta“ ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.

*Įterpta vėliau (2012-02-03).

Daryk pinigus, sūnau

Sename siaubo genijaus Edgaro Alano Poe vertimų leidime radau Charleso Bodelaire’o straipsnį, kuris mane pralinksmino. Keletą ištraukų nukniaukiau ir pasidalinu:

[Apie skurdą]

Edgaro Po gyvenimas yra baisi tragedija, juolab kad jo atomazga tokia triviali. Įvairūs dokumentai, kuriuos neseniai perskaičiau, įtikino mane, kad Jungtinės Valstijos Po buvo erdvus narvas, didelė skaitybos įstaiga, ir jis visą gyvenimą veltui mėgino apsiginti nuo priešiškos jam atmosferos. Vienoje ir jo biografijų pasakyta, kad jei ponas Po būtų norėjęs sutramdyti savo genijų ir priderinti kūrybinius sugebėjimus prie amerikietiškos terpės, jis būtų galėjęs tapti gerai apmokamu – a making-money (Bodleras norėjo pasakyti a money-making – vert. past.) – autoriumi, juolab kad laikai nebuvo itin žiaurūs talentingam žmogui ir, norėdamas pragyventi, jis turėjo būti tik tvarkingas, taupus, saikingai naudojantis lėšas. Taigi kritika nesigėdydama tvirtina, kad Po genijus, kad ir koks didis, verčiau būtų likęs tik talentu, nes talentas lengviau prisitaiko. Kaip rašė vienas jo draugų, Po kūrinius buvę labai sunku publikuoti žurnaluose ir jam tekdavę mokėti mažiau negu kitiems, nes jis rašęs daug aukštesniu stiliumi už kitus – vulgaresnius žurnalistus. Nejučia į galvą ateina negailestingas tėviškas patarimas: “Make money, my son, honestly, if you can, BUT MAKE MONEY“. (“Daryk pinigus, sūnau, jeigu gali, garbingai, bet DARYK PINIGUS.“) Koks parduotuvės tvaikas, – kaip sako Ž. de Mestras apie Loką.

[Apie kritikus]

Tiesa, kad nusivylimas ir melancholija jaučiami visuose Po kūriniuose, bet būtina pasakyti, kad tai melancholija itin vienišo žmogaus ir nelabai priimtina žmonių bendrijai. Negaliu susilaikyti nenusijuokęs, kai prisimenu kelias eilutes, kurias vienas labai nusipelnęs Jungtinių Valstijų rašytojas – užmiršau jo pavardę – parašė apie Po netrukus po jo mirties: “Aš vėl perskaičiau apgailestautino Po kūrinius. Koks puikus poetas! Koks įspūdingas pasakotojas! Koksai stebuklingas ir antgamtiškas protas! Tai tikrai didi mūsų dienų galva! Puiku! Bet aš atiduočiau tuos septyniasdešimt mistiškų, analitinių ir groteskinių apsakymų, tokių nuostabių ir pilnų idėjų, už vieną nedidelę knygą apie namų židinį, šeimą, knygą, kurią jis būtų galėjęs parašyti savo nuostabia tyru stiliumi, taip aukštai iškeliančiu jį virš mūsų. Tada Po būtų buvęs dar didesnis“. Tikra tiesa, kad žmogiškoji kvailybė yra tokia pati visose klimato juostose, o kritikams visuomet maga apkarstyti sunkiomis daržovėmis malonumų krūmą.

[Apie vienatvę]

Nebuvo žmogaus, labiau nepaisančio visuomenės taisyklių, nesidrovinčio praeivių, todėl jį dažnai galėjai matyti pačiose prasčiausiose smuklėse. Įsileisti jį į vietas, kur gurkšnoja padorūs žmonės, niekas nenorėdavo. Jokia visuomenė netoleruoja tokių dalykų, kokius sau leisdavo Po, juolab anglų ar amerikiečių. Po jau buvo pripažintas genijus, kai jam tas buvo atleidžiama. Žurnale “Messenger“ jis buvo paskelbęs smarkią kovą su vidutinybe, jo kritika buvo negailestinga ir griežta, kaip žmogaus, pranašesnio už kitus, vienišo ir tesidominčio idėjomis. Atėjo laikas, kai visi žmogiškieji dalykai jam kėlė pasibjaurėjimą ir vien metafizika dar šį tą reiškė. Savo proto šviesa nušviesdamas jauną ir nepatyrusį kraštą, šokiruodamas savo elgesiu jo žmones, kurie manėsi esą jam lygūs, Po neišvengiamai tapo vienu iš nelaimingiausių rašytojų. Visuomenės pagieža jam dar labiau padidėjo, jį apgaubė vienatvė. Paryžiuje ir Vokietijoje jis būtų radęs draugų, kurie lengvai būtų jį supratę ir parėmę; Amerikoje jis gavo, ko nusipelnęs. Tuo aiškintinas girtuokliavimas ir amžinas bastymasis. Jis ėjo per gyvenimą kaip per Sacharą, klajodamas kaip arabas.

[Apie girtuoklystę]

Buvo ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, dideli buitiniai vargai. Ankstyvoje jaunystėje Po buvo staiga atiduotas gyvenimo atsitiktinumų valiai. Jis beveik visada buvo vienas; maža to, siaubinga smegenų veikla ir alinantis darbas vertė jį ieškoti atsipalaidavimo vyno taurėje. Jam palengvėdavo nuo to, kas vargina. Literatų pavydas, vargana buitis, skurdo bangos nugramzdindavo Po į girtuokliavimo tamsybes tarsi į juodą kapą; nes jis gerdavo ne pasiskonėdamas, o barbariškai; vos alkoholis paliesdavo jo lūpas, jis įsitaisydavo prie baro ir lenkdavo taurę po taurės, kol nuskandindavo savo Gerąjį Angelą ir likdavo visai bejėgis. Keista, bet visų jį pažinojusių tvirtinimu, šis baisus įprotis nesunaikino nei tyrumo, nei stiliaus subtilumo, nei minties aiškumo, nei darbo ir sunkių ieškojimų įkarščio. Tos krizės užklupdavo prieš rašant arba parašius beveik visus geriausius kūrinius. Pasirodžius “Eurekai“, jis pašėlo gerti; Niujorke, tą patį rytą, kai “Revue Whig“ išspausdino “Varną“, kai Po vardas buvo visų lūpose, kai vis ginčijosi apie eilėraštį, jis pražygiavo Brodvėjumi, bruoždamas sienas ir klupinėdamas…

[Apie moteris]

Kitas savitas jo kūrybos bruožas yra jos antifeminiškumas. Pamėginsiu paaiškinti. Moterys rašo nežmoniškai greitai; jų širdys “plepa“ nesustodamos. Jos visiškai neišmano meno: neturi nei saiko, nei logikos; jų stilius plaukia ir banguoja kaip jų drabužiai. Net ir labai didi ir tikrai gera rašytoja pati Žorž Sand vis dėlto leidžiasi valdoma temperamento ir rašo savo šedevrus kaip paštu siunčiamus laiškus. Tad gal ne šiaip sau žmonės kalba, kad ji rašo savo knygas ant laiškų popieriaus?

Edgaro Alano Po stilius glaustas, tikslus; prasta skaitytojo nuotaika negali prasibrauti pro jo logikos numegzto tinklo akis. Visos mintys ir strėlės lekia į taikinį.

Peržvelgęs ilgą apsakymų rikiuotę, neradau istorijos apie meilę. Ši mintis man atėjo į galvą labai vėlai – toks kerintis žmogus, apie kurį rašau. Nenorėdamas pervertinti šio subtilaus autoriaus asketiškos manieros, aš manau, kad rūsti literatūra būtų mums naudinga kaip protestas prieš paplitusį moterų pliuškiškumą, kurį vyrai vis labiau ir labiau kursto nevykusiais garbinimais.

(vertimas iš prancūzų kalbos Ramūno Kasparavičiaus)