Siužetui tirštėjant

Jeigu kartais manai, kad nesiseka rašyti todėl, kad virš galvos užgeso žvaigždės, apsidairyk, kad darosi žemiau, žemėje, po tavo nosim: gal ką tik užgeso stalinė lempa?

Čia aš sau taip sakau. Žiūrėk, Sandra, sakau. Jau penkeris metus esi „atsidėjusi vien rašymui“, o Grafomanijoje – virš 400 įrašų (pusė jų dabar privatūs). Visa tai prasidėjo, kai supykai ant savęs, kad nesupranti, nežinai, nesi įvaldžiusi dramaturgijos taisyklių. Trumpai tariant, norėjai išmokti dėlioti siužetą. O dabar pasižiūrėk į raktažodžius dešinėje. Ar randi ten siužetą? Ne. Nes jo ten nėra.

Tiesa, esu paskyrusi siužetui keletą pastraipų. Ypač naudingi trys straipsniai apie dramaturginę struktūrą. Bet tik prieš kelias savaites susigriebiau, kad niekuomet problemos nebandžiau įveikti tiesiogiai. Ar bent pasiskaityti apie problemą – tiesiog. Manau, neatsitiktinai į rankas pakliuvo J. Madison Daviso knyga „Novelist’s Essential Guide to Creating Plot“.

Siužetas (angl. plot, sen. gr. mythos) – tarsi paprastas dalykas ir net ne problema lietuviškoje aplinkoje, nes jį, po vieno literatūrinio eksperimento, vis dar siūloma nušauti (nes penkių garbių autorių romanas vadinasi „Siužetą siūlome nušauti“). Kartais kuris nors iš šaulių pabando siužetą slapta, niekam neprisipažinęs, įveikti. Neįveikia. Et, sako, nušaukim, gerai buvo sugalvota. Nėra siužeto – nėra problemos. Ar tikrai nėra?

Siužetas – tai įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį (DLKŽ). Ar tai mažos užduotys? Neatskleisime veikėjų charakterių, jeigu siužetas netvarkoj. Nebus turinio, jeigu siužetas netvarkoj. O kas bus? Makalošė. Tokia, žinot, metafizinė, teologams patinkanti makalošė. Ją galima rasti beveik kiekviename šiuolaikinio lietuvių autoriaus romane. Net Kristinai Sabaliauskaitei koją kišo siužetas. Net „vieno dviejų dalių romano autorius“ Eduardas Cinzas kažką pražiūrėjo. Ką tik perskaičiau Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“ – klasiškas nesuvaldyto siužeto pavyzdys. Blogai, labai blogai. Bet pakaks apie blogus pavyzdžius. Norėčiau pati nesekti jais.

Kaip nebūtų keista, amerikietis J. Madison Davis, pats būdamas akademiku, keletos romanų autoriumi (linkęs į mistinio detektyvo žanrą), skundžiasi, kad siužetas net ir amerikiečių literatų tarpe yra tapęs keiksmažodžiu. Kažkodėl manoma, kad nuo siužeto kurti pradeda tik prasti rašytojai. Kartais nusišnekama, kad siužetas ir yra prasto rašymo simptomas.

Nejau romanas, kurio siužetas yra tikslus ir aiškus, savaime nuvertėja ir pralaimi romanui, kurį sudaro laisvai plaukiojantys pamąstymai apie šį bei tą, būsenos, patyrimai ir panašus grožis? O gal tik tarp tvirtai sukaltų siužeto sienų gali atsiskleisti ta veikėjų charakterių, kalbos, vaizdinių ir minčių gelmė?

J. Madison Davis atkreipė dėmesį į tai, ką apie tai rašė Aristotelis savo darbe „Poetika“*. Jis išskyrė šešias kūrinio sudėtines dalis. (Dramaturgijos kūrinio, betgi romanas iš esmės turi labai daug bendro su drama – tai yra tik kita pasakojimo (storytelling) forma.) J. Madison Davis apžvelgia jas visas, pradėdamas nuo, Aristotelio manymu, nesvarbiausios:

1. Vaizdinys

Vaizdinys – nesvarbiausia dalis? Nešioju savyje išankstinį, į kraują įaugusį nusistatymą, kad grožinės literatūros esmė ir yra vaizdingumas. Ne? Gerai, taip nebegalvosiu. Išties vaizdinys nedaug ką gali, paliktas vienas. Be to, niekas nesako, kad jis visai nebūtinas, nereikalingas. Kodėl gi – įspūdingai Tolstojaus aprašyta karo lauko scena, kanibalas Lekteris, šaukšteliu semiantis ir valgantis savo aukos smegenis, sekso scenos, kurias autorius nusprendžia vaizduoti, užuot davęs suprasti, kad dabar įvyks tai, kas įvyksta tarp dviejų nuogų žmonių, o mes, brangūs skaitytojai, užverkime duris, kad jiems netrukdytume… Vaizdinys gali padėti, sudominti, tapti pramoga, bet gali ir suerzinti, sujaukti, sutrukdyti pasakojimo ritmą. Literatūroje rasime daug gerų ir prastų vaizdinio pavyzdžių. Iš esmės vaizdinys irgi svarbus ir jam reikia skirti dėmesio, nepiktnaudžiauti juo. Tačiau, kaip pastebi Aristotelis, vaizdinys yra mažiausiai svarbus dramos elementas ir nuo jo mažiausiai priklauso, ar kūrinys yra paveikus. Viena vaizdinga scena po kitos vaizdingos scenos nesudaro romano. Scenos turi būti tarpusavyje surištos.

2-3. Kalbos muzikalumas ir tarsena

Negi ir tai nesvarbiausia? Juk rašytojų klasikų kalba, jos grožis, turtingumas – išskirtinis, jei ne pagrindinis, bruožas, kaip mus mokė mokykloje. Aristotelis minėjo lyrinę poeziją (kalbos muzikalumą) ir tarseną, kadangi graikų dramos aktoriai tekstą deklamuodavo arba išdainuodavo. Kalbos grožis ir žodžio tikslumas neprarado aktualumo ir iki šių dienų. Tačiau, kaip ir vaizdiniai, vien tik kalbos ritmas ir žodžių parinkimas negali sudaryti romano. Kalba tarnauja esmingesniems romano elementams. Lakoniška, asketiška, paprasta ar netgi lėkšta proza vistik gali sudominti ir sujaudinti skaitytoją, jeigu savyje ji talpina informaciją (veiksmą). Ir atvirkščiai: tuščia proza neskamba, nes ji neturi prasmės, neatlieka jokios paskirties. Kalbos muzikalumas gali tik papildyti pasakojimą, istoriją padaryti įdomesne, tačiau negali atstoti svarbesnių elementų.

4. Mintis

Mums iškart aišku, kad turima omenyje pagrindinė kūrinio mintis, romano tema, „žinutė“. Ne visiškai aišku, ar tą patį turėjo omenyje Aristotelis, plati ar siaura tai sąvoka, ar jis turėjo omenyje veikėjų pasaulėžiūrą, o gal jų intelektinius motyvus ar tik retoriką? Tačiau nesunku sutikti su jo mintimi, kad kūrinio mintis nėra tai, dėl ko mes norime ilgai būti su kūriniu, nesvarbu – žiūrėdami, klausydami ar skaitydami jį. Nes jeigu ieškotume tik minties, turėtume jausti pasitenkinimą propaganda, didaktine proza arba moralitė pjesėmis – ten pagrindinė mintis aiškiausia. Kaip ir su vaizdiniais ar kalbos muzikalumu, kūrinio mintis yra svarbus elementas, tačiau ne pats pagrindinis. Vien tik mintis negali išlaikyti mūsų susidomėjimo kūriniu. Be to, pačiam autoriui ji gali būti labai paprasta. Apie ką knyga? Apie neturtingą vaikiną, kuris svajoja apvogti banką. (Jeigu „protingiau“, tai – apie socialinių sluoksnių susipriešinimą XX a. pab. Amerikoje.) Žinoma, daug įvairių įdomių minčių gali išsakyti (ar išgalvoti) personažai.

5. Personažo charakteris

Aristotelis kai ką turbūt apstulbino, pareiškęs, kad personažo charakteris yra ne svarbiausias dramos elementas. Labai daug rašytojų griežtai ir nesileisdami į diskusijas teigia, kad personažas yra svarbesnis už siužetą. Kas pirmiau – personažo vidinės savybės (charakteris) ar tai, kokius veiksmus jis daro? Kas svarbiau pasakojime – motyvacija ar veiksmas? Dramos veikėjas pasisako kalbėdamas su kitais veikėjais arba (rečiau) kreipdamasis į žiūrovus, sakydamas monologą. Romano veikėjas gali ištisai „tylėti“ ir mes skaitysime jo mintis. Taigi gal mintys irgi gali būti veiksmas? Jeigu taip, tai veikėjo mintys gali atskleisti veikėjo charakterį, ir vadinsime tai vidiniu veiksmu. Vaikinas spiria šuniui – iš to suprantame, kad jis nekenčia šunų. Vaikinas pasako garsiai, kad nekenčia šunų. Vaikinas įsivaizduoja lėtai virš laužo kepamą gyvą šunį. Visi šie veiksmai parodo, koks tai personažas.

Gerai, tai kas yra personažas? Tikro žmogaus imitacija. Tikri žmonės yra daug labiau komplikuoti, negu personažai. Taipogi tikri žmonės yra mažiau nuspėjami, negu personažai. Personažai tik taip sukuriami, kad atrodytų sudėtingi, tačiau iš tiesų yra daug nuoseklesni ir nuspėjami labiau, nei gyvi žmonės. Žmonių elgesio motyvai kartais trikdo ir yra suvokiami tik miglotai. Smurtaujančioje šeimoje užaugęs asmuo gali nužudyti žmogų, bet gali ir tapti vaikų teisių gynėju. Kas tai nulemia? Daug kas gali nulemti. Neįprastai pasielgti gali paskatinti kraujyje atsiradusi tam tikrų cheminių medžiagų persvara. Visgi daugumos žmonių reakcijos yra tokios akivaizdžios, kad tiesiog nuobodu. Todėl dažniausiai personažai nėra paprasti žmonės, jų situacijos, aplinkybės nėra paprastos.

Galima sakyti, kad personažų pasirinkimus (veiksmus) tam tikrose aplinkybėse sąlygoja jų vidinės savybės. Iš veiksmų ir sužinome, koks yra personažo charakteris. Tai tarsi testas.

6. Siužetas

Tas personažui užduotas testas ir yra jo reakcijų į aplinką, pasirinkimų, veiksmų seka – siužetas. (Iš dalies. Nes siužetas nėra tik testas personažui.) Pasak Aristotelio, tai svarbiausias dramos elementas. Tačiau geras siužetas nebūtinai daro kūrinį stipriu. Silpna mintis, vargana kalba, nenuoseklūs veikėjai ir sveikam protui nepaklūstantys vaizdiniai lengvai gali padaryti romaną apgailėtinai juokingu, koks nuostabus bebūtų siužetas. Tačiau be siužeto kūrinys taps netvarkinga beprasmybe.

Paklauskime savęs, ką labiausiai mėgsta skaitytojai? Daug kas sutiks su mintimi, kad skaitytojai visų pirma susidomi situacija ir versti puslapius juos verčia klausimas: kas bus toliau? Dauguma „aukštosios“ literatūros autorių taip pat kuria stiprius siužetus, tik vengia tai pripažinti. Galbūt ne visi pradeda rašyti, turėdami omenyje siužetą, tačiau galų gale jų knygose jis atsiranda. Sunku prisiminti pavyzdį knygos, kuri būtų plačiai žinoma, tačiau be siužeto. Net Joyce’o „sapnų kalba“ parašytas romanas „Finnegans Wake“ turi siužetą.

Taigi apibendrinant dar pridursiu: siužetas yra pasakojimo tvarka. Ar galima išmokti tvarkos? Ar galima išmokti sudėlioti įdomią įvykių seką? Kai kurie knygų apie siužetą autoriai sako: galima, būtina, tai yra tikras reikalas, nes siužetui reikia ne mistinio įkvėpimo, dar mistiškesnio talento, o proto pastangos. Gal mes ir ne genijai, bet bent jau šitai galime sau leisti.

___________________________

*Beje, pavadinimą „Poetika“ iš senovės graikų kalbos būtų galima išversti ir kitaip, nes arčiau pažodinės Περὶ ποιητικῆς  reikšmės būtų „Apie kūrybą“ (Concerning The Productive) arba „Apie kūrybos mokslą“ (Concerning The Productive Science). (Pagal angliško  (A Gateway 1961 m., Chicago) vertimo autorių Kennethą A. Telfordą.)

(Mintys apie romano elementus dėliotos pasiremiant pirmąja dalimi „The Elements of the Novel“ iš J. Madison Daviso knygos „Novelist’s Essential Guide to Creating Plot“, 2000, Cincinnati, Ohio)

Tikėk ir kalbančiu arkliu

Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

Matote, kaip lengva?

Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

„Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

– Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

– Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

– Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

– Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

– Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

– Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

– Bet juk tau nepatiko, ar ne?

– Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

– Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

– Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

– Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

– Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

– Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

– Žinoma. Ištisai.

– Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

– Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

– Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

(mano vertimas iš Stuart Spencer “The Playwright’s Guidebook“)