Mūzos LOVE’onėlis

Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, išleistą leidykloje „Baltos lankos“, 2010. 

Neseniai radau tokį straipsnį apie Knygų dvyliktuko rinkimus 2010 metais, kai debiutavau ir aš. Atrankos komisijos narė (nuoroda į visą straipsnį) pasakoja:

(…) [A]nksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: „tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. „Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris „lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens.” (…) Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas „Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. (…)

Kas gi nenorėtų, kad jo knyga patektų į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką? Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų knyga ten patektų „lavono teisėmis“? Aš nenorėčiau. Beje, viena literatė mane paguodė, kad vietoj Grušaitės sąraše turėjo būti mano knyga. Ką gi – gal ir logiška vienos debiutantės vietoje įsivaizduoti kitą debiutantę. Bet kažkaip pamačiusi tą sąrašą (su netgi trim „lavonais“) aš jau nebenorėčiau savo pavardės jame įsivaizduoti.

Tiesą sakant, jau skaitydama pirmąsias pastraipas supratau, kad esu su šiuo tekstu susipažinusi – per rasyk.lt. Mat Grušaitė ten skelbė, jog rašo romaną, na, ir dėjo vieną dalį po kitos, laukdama kolegų įvertinimo. Turėjau naivumo pasisakyti apie jos romano įžangą, netgi smulkiai pakomentavau teksto nesklandumus ir patariau dar neskubėti su romano rašymu, kol stilius toks, švelniai tariant, gremėzdiškas. Grušaitė man atsakė nelabai maloniai, bet aš ją suprantu. Kas gi ta Bernotaitė, mėtanti patarimus? Ką gi ji pati tokio gero parašė? Nieko.

Grušaitės knygą (už 22,60 Lt) įsigijau Lietuvoje. Nugirdau, kad „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas per televiziją skelbia gerą žinią: ši knyga sukrės, padarys perversmą, to dar neskaitėme ir panašiai. Buvo keista nerasti tos liaupsinamosios knygos virtinose, pirmose gretose (ten vis dar tupėjo SILVA RERUM). Teko klausti pardavėjos, ir ištraukė Grušaitę iš lietuviškų knygų lentynėlės… Keistoka reklaminė akcija: iš vienos pusės knyga stumiama per visus galus, o iš kitos – slepiama visuose galuose? Išleista be Kultūros ministerijos paramos net 3000 egzempliorių tiražu!

Šios knygos PR ypatumas: pati autorė įvairiais rakursais rodėsi, dalino interviu ir savo meniškus atvaizdus (turbūt kažkas jai pasakė, kad yra labai fotogeniška). Ji netgi yra dalis knygos viršelio – tokio dydžio autorės portreto ant lietuviškos knygos dar nemačiau (ant amerikietiškų – pasitaiko). Tikrai nekritikuoju pačios idėjos tapti dalimi viršelio – ypač jei tai sutampa su tuo, kas yra tarp viršelių – tačiau jeigu jau taip, tai gal ir jos išvaizdą galima šaltai komentuoti?

Akivaizdu, kad jos nuotraukos darytos profesionalia foto kamera, jose ji atrodo, na, kaip tik įmanoma geriau. Sakyčiau, panaši į šių laikų manekenes, kurios ne tiek gražios, kiek keistos, ir stovi kaip nors nenatūraliai pasvirusios. Na, ir stilių propaguoja savotišką…

Su viena drauge svarstėm, ar Grušaitė yra hipsterė, ir draugės nuomone (ji daug jaunesnė už mane, todėl ja pasitikiu), ji nėra tipiška hipsterė. Aš sakau, kad tai visgi tokia atmaina: skoninga hipsterė (oksimoronas).

Hipsteris maišo stilius, stengiasi atrodyti kuo klaikiau, neskoningiau, iššaukiančiai ir idiotiškai. Viskas, ką apie jį pasakysit blogai, visa kritika, jam patinka – jis siekė jus suerzinti. Hipsteris pabrėžia savo kūno trūkumus, netipiškumą, jis drąsiai mėgdžioja visus retro stilius iškart, susivelka ant savęs tokius spalvos derinius, kad jautresnis žmogus gali ir susivemti. Ypatingai lengva gatvėje hipsterį atpažinti iš kvailos formos akinių, kurie kartais net neturi stiklų. (Kai paskutinį kartą viešėjau Lietuvoje, man sakė, kad itin madingi „pedofilo“ akiniai.) Hipsteris niekada neprisipažins, kad yra hipsteris. Jo kalbai būdinga nesibaigiantis sarkazmas. Ir taip, hipsteriai galėtų išvaryti iš proto. Mane – vien jau išvaizda. Tačiau negaliu jiems to prisipažinti, nes – jie to ir siekia!

Ne, Grušaitė rengiasi dar pagalyginus skoningai. Bet jos akiniai sukėlė man įtarimų. Taipogi ji bando suerzinti (pati to nesuvokdama, o gal paneigdama) savo būsimą skaitytoją, atvarte skėlusi:

Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno“, arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno“. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.

Sarkazmas? Apie ką ji čia kalba – apie save, ar apie savo potencialų skaitytoją? Ar tai ji Facebooko vergė, mėgstanti fotografuotis pusnuogė, ar tai ji idiotė, norinti būti “prie meno“? Ne ne ne, ji tai jau seniai mene – baigusi Čiurlionkę! Tiesą sakant, net paieškojau giminystės ryšių tarp jos ir žymaus lietuvių dramaturgo Juozo Grušo* – gal senelis? Nenustebčiau, nes toks didelis leidyklos entuziazmas ir tikėjimas debiutantės genialumu. Žmonės už šitą knygą lavonu gulasi kūrybiškiausių knygų rinkimuose!

Tai kas gi ten tokio tarp viršelių, kad verta tiek kautis?

Deja, nesugebėjau perskaityti knygos iki galo. Bandžiau du kartus. Pirmą kartą perskaičiau iki 97 psl., o antrą nustebau, kad pirmą kartą net tiek sugebėjau perskaityti, kadangi mane pakirto pirmieji skyriai. Nesu kažkuo nusikaltusi, todėl nelaužiau savęs. Grušaitė, dvidešimt trejų metų vaikas, bando rašyti apie dvi suaugusias (virš trisdešimties) moteris, tarp kurių užsiliepsnoja lesbietiška meilė, o pagrindine kūrinio tema (bent teoriškai) pasirenkamas mūzos ir kūrėjos ryšys.

Nežinau, ką apie bent vieną iš tų dalykų žino, yra patyrusi pati autorė. Geriausiai jai sekasi pasakoti atsiminimus iš mokyklos laikų (kas trisdešimtmetėms jau nebeaktualu, kadangi per dešimt su virš metų paprastai įvyksta svarbesnių už abitūros egzaminus išbandymų). Žinoma, ne viską reikia išgyventi. Jei kažko nežinai, visada gali pasiklausti, pasiskaityti, surinkti medžiagą. Ne iš Facebooko ir Wikipedia, o iš rimtesnių šaltinių. Gal reiktų elementarios gyvenimiškos patirties, kad galėtum apie pasaulio santvarką svarstyti. Romane esančios nuorodos į pasaulio politiką tik sukelia šypsnį.

Kai skaičiau pirmąjį kartą, radau tekste ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Grušaitė yra nukreipusi savo dėmesį ne tik į veikėjų vidų, bet ir į išorę, jų geografinę ir socialinę aplinką. Pasirinkti netradicinės lytinės orientacijos moteris, kai pati nesi tokia, gal ir nėra drąsu (tikros lesbietės romanas labiau tiktų leidėjo lozungams „to dar nebuvo“), tačiau apie jas itin mažai rašoma, todėl tai geras bandymas. Toliau: pasakojama scenomis, taigi yra šioks toks dramaturginis karkasas. Pagrindinė veikėja gali būti pavadinta antiheroje – ji kvaila, silpna, negraži, ji turbūt ta „prie meno“. Taip išeitų, kad Grušaitė, nors rašydama pirmuoju asmeniu, su ja nesitapatina, tai jau saviironija – tai turėtų būti puiku! Tačiau intrigos, kuri mane verstų skaityti toliau, neradau. Ir man buvo sunku jos ieškoti, braunantis pro teksto brūzgynus.

Nors Grušaitė po mano pastabų rasyk.lt (bet gal ne dėl jų) tikrai pasitaisė, daug ką išmetė, tekstas vis tiek yra klaikiai suveltas. Atrodo, rašo žmogus, kuris neturi klausos kalbai. Idiotiški išsišokantys pagražinimai tiesiog žudo skaitytojo vaizduotę. Turbūt ne visų.

Viena mano pažįstama tiesiog įsimylėjo (nekeisdama savo lytinės orientacijos į netradicinę) Grušaitę, jai patinka viskas, ką ji rašo, kalba, kaip ji atrodo. Na, prieš tokią meilę nepapūsi, o ir kam pūsti. Džiugu, kad jauna autorė visgi rado savo aprašomąjį skaitytoją (žr. aukščiau), nors man, tokio skaitytojo vietoje, būtų nesmagu. Nes kaip suprasti tą autorės sarkazmą? Pati lyg ir minėjo, kad jos knyga kupina ironijos. Gerai, bet kodėl aš skaitydama jos nejaučiu? Kur čia ironija:

Mes stovėjome – žiauriai lijo, vandens purslai čaižė veidą. Mąsčiau, kad kiekvieną auką jaudina žudiko artumas. Mano viduriai liūdnai žvelgia į Kalėdų eglutę lapkričio peizaže. Esu išprievartauta skerdiena, laukianti savo maitėdos. O gal Kalėdų. Virpėjau, buvau nesvari. Jei Ugnei reikėtų rinktis, ji nušautų mane pirmą, ji iš tų, kurie neabejoja priimdami sprendimus, ji būtų švelni ir taktiška: brangioji, tu juk ir taip per ilgai gyvenai. Ir būtų teisi – per savo gyvenimą aš nieko nesukūriau ir tik švaisčiau tai, kas man nepriklausė.

Nušauk mane pirmą, esu tik įskilęs porcelianas, tik bevalis pranašas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant tavo altoriaus.

Aš neturiu paskutinio noro. (12 psl.)

Toks patosas, atrodo, kad pasakotoja atsivedėjo ir dabar jau kad vožia, tai vožia – kiekvienu sakiniu. Tai gali suveikti keliose, stipriausiose teksto vietose, kur to tikrai reikia, tačiau negali veikti ištisai. Todėl jau pirmieji puslapiai išvargina, ištampo vaizduotę, prirodo šlykštynių ir skaitytojas atsitveria. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu įsimylėjo autorę ir viską jai atleidžia.) Kiek galima rėkti emociškai pakylėtu balsu? Kiek galima klausytis emociškai pakylėto balso?

Kai kurie vaizdinių viražai man priminė kalbėjimą sapnuojant, t.y. kliedesius: Miško kaukas žaliomis ausytėmis pasiguldo ją ant samanų ir apvaisina nesibaigiančiu ilgesiu sustojusiam laikui. (p.17) Arba: Normalūs žmonės yra lengvai pakeičiami, jie telpa į kategorijas, jie mėgsta arba saulę, arba kalnus ir nekenčia anyžiaus. (p. 97) Arba: Ugnės balsas buvo lyg įskilęs stiklas, aidintis virš Atlanto. (p.93) Arba: Turėjau tylėti, kai ji dirbo, turėjau keltis anksti ir užkaisti arbatos, nematomais žingsniais sutvarkyti namus, geležine ranka priversti ją laiku pavalgyti, sapnuoti klajones, kurios ją įkvėptų. (p.81) Arba: Gimę jausdavome, kad mūsų šalys mums melavo, visos vėliavos tebuvo amžinas fiasko įsivaizduojamų bendruomenių, kurias vienijo nebent futbolo pirmenybės. (p.79) Ir taip toliau, surankiojau atsivertusi bet kurį puslapį. (Kartais mielaširdingi komentatoriai man bando aiškinti, kad neturiu fantazijos, todėl panašių vaizdinių negaliu „regėti“. Išties, neturiu fantazijos. Ir neturiu laiko skaityti sakinį du kartus!)

Įsivaizduoju, kaip nelengva sukritikuoti tokią knygą. Stilius, kaip ir grožis, kai kam gali patikti, kai kam – ne. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokios knygos, jeigu būčiau leidėjo vietoje, net nebandyčiau redaguoti, siųsčiau atgal perrašymui, o gal siūlyčiau gražiai palaidoti stalčiuje. Tačiau būdamas geros nuotaikos, gali rasti, kad knygoje pilna visokių deklaracijų, jaunystės lozingų, teiginių apie pasaulio santvarką, politiką (ko lietuviai nedrįsta komentuoti nuo Gavelio konspiracijos teorijos laikų), pareiškiamos tiesos apie mus…

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos“ iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Kaip kad laikas netikėtai greit parodė, kur vieta Grušaitės romanui „Neišsipildymas“. Aš tikrai šokiruota – visose internetinėse parduotuvėse romanas šiuo metu kainuoja mažiau, nei penkis litus! Tik dveji metai nuo išleidimo praėjo, tiek daug triukšmo, vieta kūrybiškiausių knygų dvyliktuke… Net kažkaip gaila mergaitės: kam leidykla tiek suteikė vilčių, tiek investavo ir staiga panoro atsiimti savikainą už visus tris tūkstančius egzempliorių?

Iš vienos pusės, man tai pasirodė rimta priežastis nesiųsti savo romano rankraščio „Baltoms lankoms“ – jie turbūt nežino, ką daro. Iš kitos pusės, norisi pagirti leidyklą už tai, kad bent jau bandė sukelti susidomėjimą debiutantės knyga. Pasisekė su Sabaliauskaite, kodėl negali pasisekti su Grušaite? Deja, kiek žinau, į tą pačią upę neįbrisi du kartus. Kita ryški žvaigždė patekės ne iš tos pačios dangaus pusės…

Džiugu, kad lietuvių skaitytojas nėra toks jau visai idiotas, kaip rašo autorė atvarte, kad neskirtų pelų nuo grūdų. O jaunasis kosmopolitiškasis skaitytojas, šiuo atžvilgiu netgi labiau pasikaustęs, nes skaito užsieniečių knygas originalo kalba ir turi su kuo lyginti.

Viename savo interviu Grušaitė pareiškė:

Lietuvių literatūroje dar nepasirodė knyga, kalbanti apie kosmopolitinį gyvenimo būdą, laisvę, ribas ir pasirinkimą, kuris kyla iš išsižadėjimo. (nuoroda į visą straipsnį)

Nelabai supratau, ką ji tuo „išsižadėjimu“ norėjo pasakyti, bet, žinot, gal ir tikrai tokia knyga dar nepasirodė. Bet mes gi turim laiko, palauksim.

———————————————–

* Ne, Juozas Grušas turėjo dukterį, tai nebent Grušaitė yra tolima giminaitė. Šiaip ar taip naivu tikėtis, kad talentas perduodamas genetiškai, kaip plaukų ar akių spalva. Anaiptol, išminčiai pašiepia: Dievas, kurdamas genijų vaikus, ilsisi…

Rašymas iš gimdos

Apie Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Kvėpavimas į marmurą“, išleistą leidyklos Alma littera“, 2010 m. (pirmasis leidimas 2006 m.).

Černiauskaitę sutikdavau LMTA Teatro ir kino fakulteto koridoriuose. Abi tais pačiais metais įstojome, tik aš studijavau aktorystę, o ji – TV režisūrą. Asmeniškai nesam pažįstamos. Nežinau, ar ji prisimena mane. Iškart pastebėjau ir įsiminiau ją dėl keistumo: eidavo atkišusi smakrą, atrodė, kad neša dailų veidelį, bet atsilošusi, tarsi tuoj nukris atbula, nežymiai tūpčiodama su kiekvienu žingsniu. Na, ir mergina su dviem vardais, o antruoju dar ir egzotišku, signalizavo apie norą atrodyti ypatingai.

Kai išgirdau, kad Černiauskaitė laimėjo Pirmosios knygos konkursą, tučtuojau susiradau jos apsakymų rinkinį ir perskaičiau. Jau anuomet ieškojau šiuolaikinio lietuvio autoriaus, kuris kalbėtų apie mus (Gavelis ir Ivanauskaitė buvo nuvylę). Šiek tiek pavydėjau – juk irgi buvau rašanti“, tačiau apie savo tekstus galvojau taip savikritiškai, kad rimčiau tuo neužsiėmiau. Kaip ten bebūtų, Černiauskaitės knyga man nepatiko, ir pamenu, kad pagalvojau: prasilenkta su tiesos jausmu. Kitaip sakant: falšas“.

Po to jos tekstų ir neieškojau, tik pastebėdavau interviu, kuriuose ji dar ir dar kartą mane įtikindavo savo nenuoširdumu, o gal reiktų sakyti nuoširdžiu falšyvumu“. Taigi tam, kad perskaityčiau jos kūrinius iki galo, reikėjo šiokių tokių valios pastangų ir pastatyto į kampą išankstinio nusistatymo.

Černiauskaitės pirmąjį romaną (mažąjį – knygoje turbūt apie 35 tūkst. žodžių, o tai normaliai“ formatuojant būtų ne 200, o 130 psl.) Kvėpavimas į marmurą“ perskaičiau du kartus. Pirmą kartą (prieš metus) nuo pusės skaičiau įjungusi penktą bėgį ir beveik nieko neprisiminiau (nors įstrigo tai, kad moteris atleidžia savo vaiko žudikui). Dabar perskaičiau antrą kartą ir visai nesunkiai. Turbūt sumažėjo nusistatymas prieš ją. Štai neseniai ji gavo premiją už novelę Nekaltutis“, publikuotą almanacho Metai“ gruodžio numeryje. Ši ir kita novelė man labai patiko. Nėra abejonės, kad jų autorė – talentinga. Nerimą kelia tai, iš kur ji kildina talentą:

Man atrodo, kad nieko negalima parašyti be Dievo dovanoto talento, valios ir nusiasmeninimo. Kas tas nusiasmeninimas? Kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis.*

Tas kopūstas man giliai įstrigo… Ką ji norėjo tuo pasakyti? Kartais atrodo, kad suprantu, ką ji kalba, o kartais ima ir nuslysta į kažkokį kliedesį, kurį skaitai keletą kartų, kaip pavyzdžiui atvarte ant romano Kvėpavimas į marmurą“:

(…) [P]ersonažai lengvai atpažįstami, kaip ir autorė – truputį užstrigę praėjusiame šimtmetyje. Vieni jų žudo, kiti miršta, o likę gyventi pučia šiltą kvapą į stingstančius pirštus. Visą laiką jų prašiau – miegodami nesugniaužkite kumščių, net jeigu sapne tenka krist į bedugnę ar prieš užmiegant beprotiškai skaudžiai tiksi laikrodžiai. Nes vienas Dievas žino, kas tamsoje gali nukristi į atvirą delną. Tekdavo rasti ir angelo pūką…

Hm. Tai yra knygos anonsas! Personažai ir autorė kažkuo panašūs, gerai. Antrasis sakinys irgi suprantamas. O kas atsitinka trečiajame? Autorė kalbasi su savo personažais taip, tarsi jie būtų gyvi, tikri, nes, kaip prisipažino tame pačiame interviu, jie jai yra kažkas panašaus į vaikystėje turėtus nematomus draugus“? Nematomi draugai Černiauskaitei – metafora ar tikrovė? Nes jeigu tikrovė, tai… Ne, negalvokim apie blogiausia. Atsiverskim romaną ir pradėkim kelionę.

Jau nežinau, kiek kartų skaičiau pirmuosius tris puslapėlius. Kalbos grožybių čia tiek, kad velnias koją nusilaužtų. Tarytum… kaip… lyg… tarytum… tarsi… plius metaforos. Dažnai keli palyginimai viename sakinyje:

Plentas blizga žolėje kaip į vakarus įsmeigtas peilis, o šešėliai ritasi per galvą ir pečius, ir retų automobilių ūžesys tarytum palieka smegenyse garuojančias šliūžes. (p. 7, bet iš tiesų pirmasis)

Tai nėra klaida. Manyčiau, tai netgi laikoma autorės stiliaus savitumu. Juk ir pats romanas vadinamas poetiniu, taigi grožio čia turėtų būti daugiau, negu detektyve. Tik man tai visai negražu. Perkrauta. Gerai, kad pati Černiauskaitė tai supranta:

Anksčiau norėdavosi sunkiasvorių metaforų. Kai rašiau „Kvėpavimą į marmurą“, metaforos mane tiesiog atakavo. Daug jų išbraukiau. Šiuo metu, kai atsiverčiu, tai kažkokie šešiaaukščiai hibridai.

Dabar, jei galiu išsiversti be palyginimo, jo ir nerašau. Norisi paprastumo, lakoniškumo. Paprastumas gali veikti lygiai taip pat stipriai ir gal net stipriau nei išpuoselėtos vingrybės.

Puiku. Nors pavarčiusi vėlesnius jos kūrinius vis tiek randu hibridų. Tačiau tai jau nebe ornamentų kiekio, o jų kokybės problema, apie kurią rašiau straipsnyje Beprasmė metafora“ (nuoroda). Černiauskaitės palyginimai kartais išeina už proto ribų. Jie išties netikėti, ryškūs, įspūdingi, tačiau ne visuomet tinkantys situacijai, ne visada padedantys ją aiškiau suvokti ir išgyventi. Dažnai jie atitraukia dėmesį, trukdo ir trikdo.

Skaitydama Černiauskaitės prozą visuomet jaučiu jos rašymo džiaugsmą ar net ekstazę. Jokios kančios. Tai persiduoda skaitytojui ir gali būti visai malonu. Nelabai malonu tam, kuris tekste ieško emocinio balanso ir sąmoningumo apraiškų. Vien tik ekstazė greitai ima varginti, o teksto nestabilumas – kiekviename sakinyje gali iššokti vis naujas netikėtas vaizdinys – ima kelti įtarimą dėl autorės psichinės būsenos. Ar saugi ji yra rašydama? Ar saugūs skaitydami mes? Ar galima rašyti vien tik atsiduodant pasąmonei (kuri artima nesąmonei), nesiklausant proto, neatsitraukiant ir neapmąstant?

Beje, Černiauskaitė (turbūt intuityviai) susitvarko su struktūra. Ji gan paprasta, teksto apimtis nedidelė ir visą medžiagą galima aprėpti, nedarant juodraštinių schemų. Manding siužetas galėjo būti dar paprastesnis, nes muilo operos tipo viražas p. 38 (Liudo ir Beatričės slaptas pasimatymas) gero nežadėjo, bet vėliau tapo reikalingas. Rašoma scenomis, kiekviena scena turi savo vidinį veiksmą, konfliktą, o ir išeities taškas pasirinktas naudingai: pamestinukas supjausto pavežėjusią jį moterį, o taip pat nuduria berniuką, apie kurį mes nedaug žinome, tačiau norime sužinoti. Tai – intriga.

Autorė yra minėjusi, kad nerašo detektyvo ar socialinio romano, jai esą rūpi tik psichologija ir poezija. Man neatrodo, kad detektyve turi būti mažai veikėjų psichologijos, o taip pat man nesuprantama, kaip galima atskirti veikėjų socialinę padėtį nuo jų psichologinės būsenos. Tačiau viskam uždėjus poezijos antspaudą, daug kas gali likti neišteisinta. (Nors kodėl poezijai leidžiama tai, ko neleidžiama prozai?)

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza“ (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika.

Skaitant Černiauskaitę tos muzikos neišgirdau. Tekstas sklandus, tačiau ritmas nepatraukia dėmesio. Iš visų poezijos atributų labiausiai atpažinčiau palyginimus ir metaforas. Ir ne tik sakinyje, bet ir visame kūrinyje, pačioje idėjoje, siužete. Romanas nuo pat pradžių priminė sapną ar pasaką (išties abu dalykai labai artimi). Kadangi autorė atsiriboja nuo socialinės prozos ir detektyvo – nors jos veikėjai akivaizdžiai turi socialinį statusą, o siužetas nuo pat pirmos dalies primena detektyvą – tai galime atsipalaiduoti ir neieškoti objektyvumo ir veikėjų veiksmų išteisinimo.

Nuo pat pradžių iškyla klausimai, kuriuos tenka ignoruoti. Kodėl šeima (Izabelė ir Liudas) nusprendė įsivaikinti našlaitį iš prieglaudos? Kodėl tik moteris renkasi našlaitį, o vyras yra nuošalyje? Kaip realiai galėjo atsitikti toks blatas“: našlaitis įvaikinamas šeimai, kuriai išties nebūtų suteikiama tokia teisė? Nelegaliai įsivaikinti padeda Izabelės draugė Beatričė – išties ji padaro veiksmą, kuris vadinamas… prekyba žmonėmis? Įvaikinti atiduodamas berniukas, akivaizdžiai turintis emocinių problemų, negana to, Beatričė žino baisią paslaptį, dėl kurios juolab nereiktų berniuko atiduoti draugei, tačiau nedaro pastangų pakeisti jos nuomonę. Be to, ar galima neatpažinti biologinių vaiko tėvų, kai matai ir vaiką ir abu jo gimdytojus, nors ir ne visus tris vienu metu? Abejotina. Galbūt. Apie tai autorė nesiplečia, mes turime tai priimti kaip faktą.

Gerai, patikėsim, tačiau nuo šiol apie Černiauskaitės romaną kalbėkime ne kaip apie realistinį, o kaip simbolinį, mistinį.

Pagrindinė romano veikėja Izabelė (nuo Elžbieta – hebrajų kalboje prisiekiu dievu“) vadovaujasi nuojautomis, o ne sveiku protu. Jos problema prasideda anaiptol ne tuo momentu, kai įvaikinamas emocinių sutrikimų turintis pamestinukas rusišku vardu – Ilja Voronovas (Ilja – iš graikų dievo galia“). Tai jau atoveiksmis į kitą problemą – Izabelės vyras Liudas jai neištikimas. Nuo pat santykių pradžios tarp jų stovėjo moteris – Beatričė. Izabelės ir Liudo sūnus Gailius – ligotas vaikas, jam nutinka epilepsijos priepuoliai. Jis mirs – tokia motinos nuojauta, kuri persiduoda vaikui (Gailius net garsiai išsako savo įsitikinimą, jog tėvai ruošiasi jo mirčiai, todėl iš anksto priėmė į šeimą kitą vaiką, tą patį byloja jo dienoraštis).

Prieglaudoje Izabelė išsirenka Ilją, kuris yra tarsi pasiutęs lapiukas: nuskriaustas, sužalotas, paliktas, jis keršyja pasauliui. Sveikas protas galėtų pasufleruoti, kad tokio vaiko nereikia parsivesti, tačiau taip neatsitinka. Izabelė bando prisijaukinti laukinuką, o jis elgiasi nenuspėjamai, smurtauja – netgi įkanda jos tikram vaikui! Motinos instinktas tyli, motina nepaiso pavojaus signalų, nedaro nieko, kad apsaugotų savo tikrą vaiką. Tuo pat metu vėl problemos su vyru – jis neištikimas. Ji žino su kuo – su Beatriče. Ji sužino, kad Ilja yra jos vyro ir Beatričės vaikas. Įtampa tarp jų auga ir pagaliau sprogsta. Nuoga paklaidžiojusi po pievas naktį, Izabelė randa jėgų išmesti Liudą iš namų. Pareikalauja, kad Liudas grąžintų Ilją į vaikų namus. Po kelių metų Ilja pabėga iš vaikų namų ir nuduria Gailių. Izabelė tyčia neišduoda žudiko. Liudas ima globoti protą pradandančią savo žmoną ir vėl bando suartėti, tačiau Izabelė išsilaisvina ir mokosi gyventi viena.

Nuo pat pradžios iki galo romane neaišku, kas čia darosi? Kas vyksta? Apie ką ta istorija? Sakyčiau, apie moters intuiciją. Intuicija – pernelyg abstraktu. Ar tai apie berniuko nužudymą? Ar tai apie atleidimą žudikui? Ar tai apie santykius tarp vyro ir moters? Ar tai apie meilę? Jeigu apie viską – tai apie nieką. Kas yra pagrindinė vidinė romano problema? Nes nužudymas ir intriga pradžioje – tik išorinė ir jeigu tik ji svarbi, tai mes skaitome detektyvą, o ne psichologinį romaną…

Pažiūrėkime į simbolius. Didžiausią vaidmenį romane atlieka lapės. Ilja vadinamas lapiuku, papjauna lapę, kurią buvo prisijaukinę prieglaudos vaikai, po to panašiai papjauna Gailių. Lapės kailis yra oranžinis, ryžas“ – kaip Izabelės ir jos tėvo rausvi plaukai, kaip apelsinai, per kuriuos po Gailiaus mirties bendrauja Izabelė ir Liudas. Rausva ar raudona taip pat ir gaisro spalva – kai liepsnojanti Izabelė“ pati uždega tvartą. Įtempus vaizduotę galima būtų oranžinę spalvą susieti ir su koriais, kurie pirmiausia pasirodo namo verandoje (spalvoti stikliukai), o vėliau ir Izabelės bei Liudo pirmosios kūniškos sueities scenoje.

Pasakose lapė yra gudrus, apsukrus gyvūnas, kuris gali pagelbėti, tačiau gali būti ir pavojingas. Kai kuriose vakarų šalyse lapė laikoma raganos įsikūnijimu, todėl turi antgamtinių galių – sugeba iššaukti audrą, kalnų griūtį, numarinti žmogų. Kinijoje ir Japonijoje tikima, kad lapė gali moterims sukelti isteriją ir sudrumsti protą. Mitologijoje, o taip pat Viduramžių alegorijose lapės vaidmuo yra paradoksalus: gudri ir žiauri, gašli ir padlaižūnė, tačiau labai atsargi ir moka mėtyti pėdas. Lapė taip pat ir dievo Dioniso gyvūnas, o vienas iš Dioniso alternatyvių vardų yra Bassareus, iš graikų kalbos išvertus – lapė. Lapės simbolis perėjo į krikščioniškąsias alegorijas: čia ji tapo tikėjimo simboliu, kadangi tyrinėja pasaulį pasikliaudama klausa, kaip ir krikščionis priima dieviškąsias paslaptis pasikliaudamas savo ausimis (per žodį), o ne akimis. Taigi lapė yra ta, kuri pažįsta tai, kas nematoma. Saint Exupery Mažajame prince“ Lapė sako, kad tikri dalykai yra tik tie, kurie išorėje nematomi, tačiau matomi širdimi.**

Įdomu, kad Černiauskaitės romane lapės įvaizdis liečia tris pagrindinius veikėjus: Izabelę, Gailių ir Ilją. Jie visi, kaip ir lapė, gyvena ir geriausiai jaučiasi miško prieglobstyje. Miškas pasakose – pasąmonės buveinė. Autorė priskiria šią sferą moteriai. Namas prilyginamas įsčioms, verandos vitražų koriai“ (prie kurių mėgsta būti lapiukas“ Ilja) siejasi su sekso metu varvančiais koriais“, moteris ir vaikai guli lapės oloje arba sniege išsikastoje oloje (gimdos simbolis), o vyras yra svetimkūnis, iš miesto, iš sąmonės, jis gali tik lankytis moters pasaulyje: Tas eglynas yra Izabelės“, sako Liudas p.127.

Jei lapė gali būti ir raganos (krikščionybėje ji susijusi su Šėtonu), ir tikėjimo Dievu (Ilja – dievo galia) įsikūnijimas, tai mums tenka iš jos veiksmų spręsti, kuriai pusei ji priklauso.

Lapės atstovai – Izabelė ir Ilja – veikia išvien. Moteris pagimdė vaiką išdavusiam vyrui. Ji jaučia, kad yra išduota, todėl intuityviai parsiveda į namus būtent to vyro nesantuokinį vaiką. Tas vaikas yra jos ginklas – ji jaučia jo galią. Kai vyras paliks ją, tai bus tas, kuris nužudys jų bendrą vaiką. Ji neišduos žudiko. Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, tai galima būtų pavadinti atleidimu. Nežiūrint iš krikščioniškosios perspektyvos – suveikė Izabelės šešėlinė pusė, tamsioji pusė, ji yra ragana – ir pati, kito rankomis, nužudė savo vaiką! Beje, ar toks elgesys neprimena vieno mito?

Kas, jeigu Izabelė – Medėja? Taptų suprantama, kodėl Izabelė/Medėja neišduoda savo sūnaus žudiko. Romane tai nepaaiškinta, dangstomasi pasąmoningais dalykais, kurių neįmanoma, o gal nevalia suvokti, teisinama moteriška intuicija…

Išties tai nėra taip jau mistiška. Šiais laikais vis atsiranda moterų, kurios aiškinasi savo santykius su vyrais per vaikus – keršija vyrams per vaikus, kai kada juos sunkiai emociškai traumuoja arba net nužudo. Tai vadinamasis Medėjos kompleksas.

Krikščionybė iš esmės yra patriarchalinė sistema ir yra nusistačiusi prieš antrąją lytį“ – moterį, moteriškumą, moters seksualumą (seksualinį moters ryšį su vyru). Černiauskaitė, galbūt pati to nejausdama, perteikė moters savinaikos schemą. Nesugebėdama bendrauti, kurti sveikų santykių su vyru, jos veikėja turi pateisinti savo nepilnavertiškumą, išgrynintį savo, kaip kekšės, praeitį, išsivalyti – ir ji tai daro gimdymo, kūdikių pagalba. Tad logiška, kad sunykus ryšiui su vyru, vaikas irgi turi mirti. Tai – kerštas, gilus, kylantis iš pasąmonės, o gal iš gimdos. Tai baisus kerštas visų pirma sau. Tai gryna moters savinaika. Net orgazmas pagrindinės veikėjos jaučiamas kaip mirties rutulys [kuris] nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“.

Kitas romano veikėjos Izabelės gyvenimo momentas – paauglystėje, po motinos mirties, su ja vienoje lovoje miegodavo tėvas, kuris darė keistus veiksmus: (…) suveržė ją iš nugaros rankomis ir kojomis, karštu lanku, ir iki aušros pasiinkšdamas alsavo į kaklą. (…) Iš pradžių ji galvojo, kad turi paklusti, palikti tą gėdingą karštį tamsai, o dieną gyventi po senovei.“ Izabelė stengėsi uždegti šviesą, kad tėvas nesigultų šalia, bet sykį lempa neužsidegė (perdegė) ir: Jis surakino delnais Izabelei pakaušį ir nugręžė į sieną, verksmingai dūsavo į kasas. Ir pamažėle, tarsi kovodamas su tamsa, veržė karštu lanku.“ (p.51-53) Vadindamas dukrą savo žmonos vardu – Judita…

Šis įvykis ne esminis, aprašytas glaustai, tačiau jis duoda suprasti apie Izabelės santykių su vyrais problemų šaknį. Buvusi savo tėčiaus žmona“, po jo mirties ji parsiveda vyrą, apie kurio neištikimybę iš anksto nujaučia – viskas baigsis tragiškai…

Negaliu nekreipti dėmesio į socialinę veikėjų aplinką. Juk tyčia autorės pasirinkta, kad pagrindinė veikėja yra dailininko duktė, bandanti eiti tėvo pėdomis, o jos išrinktasis yra baigęs Pedagoginį institutą, lituanistiką – jie yra tam tikro sluoksnio atstovai. Ne, nėra jie tokie pat, kaip koks santechnikas ir buhalterė. Kai įsivaizduoju dailininkę su lituanistu, mintyse kai ką jiems atleidžiu – keistenybes, išsišokimus, betvarkę aplinkoje ir galvoje… Bjaurus stereotipas! O gal autorė jiems profesijas parinko netyčia?

Gerai, Černiauskaitė tikrai prisišaukė“ personažus, apie kuriuos pasakojo ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu – tačiau tai dar nereiškia, kad pasakojimas objektyvus – jie taip panašūs į ją pačią, kad tenka gūžtelėti pečiais: o ar tai nėra jos asmeninės dramos, nuoskaudos ir iš pasąmonės iškylančios problemos? Ar tai visgi nėra autorės intymi išpažintis?

Kol kas visa Černiauskaitės kūryba man atrodo kaip rašymas iš nuosavos gimdos. Sukus apsukus ji vis tiek sugrįš prie palyginimų, simbolių, metaforų, kurios nurodys į fiziologinę moters savybę – gebėjimą gimdyti. Iš esmės nesutinku su tokiu moters vietos apibrėžimu. Taip, mes galime gimdyti. Tačiau galime ir negimdyti – argi tuomet netampama moterimi? O gal prarandamas moteriškumas? O gal ne moterys yra tos, kurios rašo mokslinius darbus kvantinės fizikos srityje? Atrodo, jau turėtų būti pasenęs stereotipas, kad intuicija – išimtinai moterų sfera, o vyrams – tik sausas protas. Tai skamba neįtikinamai vien prisiminus, kiek krikščionybėje buvo mistikų vyrų… Arba kiek Romantizmo poetų tarp kojų nešiojo kiaušinius… Jau nekalbant apie jausmingą homoseksualių vyrų pasaulį – beje, kai kurie iš jų taip groteskiškai pamėgdžioja išorinį moteriškumą, kad supranti jo dirbtinumą – tai tik manieros. Japonų No teatro aktoriai – vyrai – suvaidina moterį geriau, negu moterys…

Teiginys, kad visa tai, kas miglota, protu nepaaiškinama ir mistiška, priklauso moters psichikai, manęs neįtikina. Gyvenime sutinku daug išmintingų, racionalių moterų ir, tiesą sakant, su tokiomis mane ir traukia bendrauti. Paslapties ir mistikos, neįspėjamo seksualumo, neišsakomų pažadų nešiotojos man atrodo netikros, o vyrai, susisiejantys su jomis – nelaimingi.

Skaitydama šį romaną aš pasigedau moters… žmogiškumo. Černiauskaitės moteris – ligota, nesubalansuota, negalinti giliai susisieti su vyru, nerandanti su juo kontakto, o galiausiai ir nebeieškanti jo. Nesiplėsiu apie tai, kokia vieta ir kiek jos skiriama romane vyrams, bet trumpai tariant – jų personažai daug lėkštesni, jie yra tik figūrėlės, vaisintojai, kuriais atsikratoma, kai pašaukia Motina Gamta (beje, tai ne tiek krikščioniška, kiek pagoniška ar net New Age). To liguistumo ir mirties persunktas visas kūrinys, nors bandyta išvesti viską į optimistinį galą.

Krikščionybė išstūmė, nužudė, sudegino ant laužo, uždraudė minėti tamsiąją moters prigimties pusę. Tačiau tai, kas represuojama, sugrįžta dviguba jėga. Jei Černiauskaitė neignoruotų tamsiosios pusės, tai galbūt jos pagrindinė veikėja Izabelė susidorotų su savo vidine problema.

Finale klausimas – kodėl? – lieka atviras, o gal pačios autorės net nesuvoktas, net neiškeltas, nes problemos sumaltos, sumestos į viena. Izabelė išsivaduoja iš nevykusios sąjungos su vyru, ji keliauja į kalnus (toks štampas) atrasti naujos savęs, tačiau vėl sutinka Ilją, žudiką, kuris taip ir liko laisvas. Tai jos pačios šešėlis, kuris klaidžios ir visą gyvenimą neduos ramybės, vers bėgti, slėptis. Nuo ko? Nuo savęs…

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje“ – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa“) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsos nėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

——————————————————————-

* Iš interviu Būtina išeiti iš siauro savo susireikšminimų pasaulėlio“, Lietuvos rytas“, 2009 (nuoroda tekstai.lt). 

** Naudotasi Marie-Louise von Franz Puer Aeternus“ (Sigo Press, 1981), p. 93-94.

120 romano dienų

Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.