Moteris prieš kaukę

Apie Margaretos Atwood romaną „Tarnaitės pasakojimas“, išvertė ir išleido „Baltos lankos“, 2012. Skaičiau angliškai, todėl komentuoju originalą: Margaret Atwood „Handmaid’s Tale“, „Everyman’s Library“, 2006 (pirmą kartą išleistas 1985, „O.W. Toad“).

Štai mano pirmasis komentaras iš pažadėtosios serijos „apie geras knygas“, nes kiek gi galima knaisiotis po atmestinai parašytus kūrinius. Nors knaisiotis po gerai (ar net puikiai) parašytus kūrinius gali būti dar keisčiau, o kai kas (pvz. Mario Vargas Llosa) sako, kad tai tas pats, kas preparuoti gyvą kūną. Man gera knyga irgi yra tiesiog malonumas skaityti ir jausti jos gyvybę.

Kam, sakytum, dar narplioti techninius jos aspektus? Bet mes juk norime pasimokyti iš gerų knygų, kaip rašyti dar geresnes knygas, ar ne? Be to, kaip sakė astrofizikas Stephenas Hawkingas, laimei, mūsų visatoje nieko nėra tobulo. Taigi nėra ir tobulos knygos. Todėl nenustebkime ir gerose knygose atradę netobulumų, techninių nesklandumų ir t.t. Sutarkime, kad svarbiausia yra visgi knygos gyvybė ir, na, tas mano nesyk minėtasis išbaigtumo jausmas.

Amerikoje gyvenančios kanadietės Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojime“ gyvybė neabejotinai yra (ir tai netgi įrodo faktas, kad knyga skaitoma jau daugiau nei dvidešimt metų ir verčiama į kitas pasaulio kalbas), išbaigtumo jausmas irgi neabejotinas. Skaitydama pastebėjau daug gražių techninių sklandumų. Kitas klausimas, ar mane ši knyga kaip nors paveikė, sujaudino, sukrėtė? Atsakymas: ne.

Atwood prozos aš šiek tiek privengiu. Kadaise bandžiau skaityti jos „The Blind Assasin“ (vert. „Aklasis žudikas“), tačiau nepavyko užsikabinti už pirmų dvidešimties puslapių. Sausi ir nuobodūs (o gal nesuprantami) man pasirodė jos apsakymai rinkinyje „Bluebeards Egg“. Tačiau jos esė, ypač apie savo, kaip rašytojos, gyvenimą, man visai patiko. Dar labiau man patinka jos poezija. Šiaip jau ši visa-rašanti moteris pradėjo nuo poezijos. Iki „Tarnaitės pasakojimo“ publikacijos ji jau buvo paleidusi į pasaulį net penkioliką poezijos rinkinių!

Vis galvoju, kas mane stumia nuo jos. Gal netgi jos veidas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog graži (dabar jau pagyvenusi) moteris. Tačiau negali nepastebėti ir to, kad jos veidas sustingęs vienodoje išraiškoje (ne tik fotografijose, bet ir filmuotoje medžiagoje). Ji tarsi negali nusiimti kaukės, kurią užsidėjo nežinia kada. Ir kai prie to mintyse pridedi žinojimą, kad ji labai intelektuali, politiškai angažuota (feministė) filologė (baigusi Harvardo universitetą), užėmusi vadovaujančias pareigas rašytojų ratuose (buvo PEN prezidentė), imi galvoti: gerai, o kur jos švelnioji, silpnoji pusė? Kur yra ji pati, ne super-moteris, o tiesiog žmogus? Interviu ji yra sakiusi, kad pačios gyvenimas yra nuobodus (kas per kalbos?!) ir kad jos kūriniai niekada nebūna autobiografiniai…

Iš tos sustingusios veido išraiškos galima būtų pasakyti, kad ji yra „pakeltų antakių“ (high brow) atstovė. Čia žinant, kad tie „pasikėlę“ yra Literatūros kūrėjai, o proletariatas – žanrą kuriantys autoriai. Pvz. Stehpenas Kingas yra proletaras (low brow). Vladimiras Nabokovas – „aukštų antakių“. O kaip Atwood?

Ši knyga, kaip ir dar kelios, yra (jos pačios) priskiriamos distopijos žanrui. Distopija yra utopijos priešingybė. Utopija – išgalvota tobula žmonijos santvarka, taigi distopija tuo atveju – labai netobula, neteisinga santvarka, kurioje daugelis žmonių yra nelaimingi, skriaudžiami, išnaudojami. Beje, nuo pat „Tarnaitės pasakojimo“ išleidimo metų Atwood įrodinėja visiems, kad tai ne mokslinė fantastika (SF), o kritikai karts nuo karto ima ir priskiria visgi šiam žanrui. Nesileisiu į šio fenomeno analizę, įdomiau pastebėti, kad distopija, ko gero, negali būti vienareikšmiškai priskirta žanrinei literatūrai, o mokslinė fantastika – tikrai žanras.

Atwood pati sako, kad jos distopijos (yra parašiusi dar ne vieną) yra literatūros ir žanro junginys. Taigi antakiai – pakelti, tačiau tuo pačiu autorė nėra labai „pasikėlusi“, dažnai prisipažįsta, ir tuose prisipažinimuose gali justi troškimą pasipriešinti „aukštųjų antakių“ aplinkos priimtoms Literatūros dogmoms, kad nuo pat vaikystės skaitė ir mėgo žanrą. Tiesą sakant, skaitė ir tebeskaito įvairiausias knygas, netgi meilės romanus, tam, kad „patikrintų“, kaip įvairiuose literatūros baruose vyksta kismas.

Tai tikrai intelektuali autorė. Jos įdirbis, kuriant kad ir šitą distopiją, aiškiai juntamas. Kiekvieną romaną, beje, ji sako kurianti trejus ketverius metus. Ir tai reiktų įsivaizduoti, žinoma, ne kaip kūrybą trijų sakinių per savaitę greičiu. Atwood labai daug yra pasisakiusi apie savo rašymo metodiką, ir prisipažįsta, kad pirmąjį eskizą parašo gan greit (ranka!), per kelis (maždaug tris) mėnesius. Toliau – darbas, lygia greta rekant medžiagą aprašomąja tema ir ją studijuojant.

Taip atsitiko, kad pvz. „Tarnaitės pasakojime“ tik vieną pastraipą užimantis pornografijos aprašymas turi savo „šalutinį“ tekstą – esė apie pornografiją (kurį kadaise netyčia radau viename feministinių tekstų rinkinyje ir kurį autorė rašė kaip pranešimą konferencijai). Atwood minėjo, kad darydama tyrimą peržiūrėjo labai daug porno filmų. Ją ypač sukrėtė sadomazochistiniai. Yra tokia porno rūšis, kai mėgaujamasi gyvų moterų kūno žalojimu. Būtent šis aspektas ir pateko į „Tarnaitės pasakojimą“ ir jis tikrai itin vaizdingas ir įspūdingas, pastebėkite.

Dar viena man stiprų įspūdį palikusi ištrauka – pasakojimas, toks ekskursėlis, pagrindinės veikėjos Offred (liet. vert. Fredinė) prisiminimas apie tai, kaip kadaise per televiziją rodė nacio, dirbusio koncentracijos stovykloje, meilužę, kuri gina savo globėją, sakydama, jog jis buvo žmogus, o ne monstras (jo veiksmai „darbovietėje“ liudija kitaip). Ši ištrauka man – tarsi viso romano ekstraktas. Baisiausia yra ne vyrų primesta santvarka, o tylus moterų kolaboravimas, taikstymasis su monstrais. Tai daro jas (mus) pačias monstrėm. Fredinė užbaigia trumpą pasakojimą sakiniu apie tai, kad labiausiai jai įsiminė tos moters makiažas.

Įdomu pastebėti, kad šis romanas yra itin vaizdingai parašytas, sakyčiau netgi gali būti pavadintas poetišku, tačiau būdvardžių (ar kt. būdą, pobūdį nusakančių žodžių) jame labai mažai. Viename interviu Atwood pamini Georgo Orwello priesaką rašyti tikslia, neperkrauta kalba, nes proza turi būti „tarsi lango stiklas“. Beje, Orwellas prie „Tarnaitės pasakojimo“ minimas itin dažnai. Galbūt net nesutapimas yra tai, kad Atwood (tuomet virš keturiadešimties metų) kūrė savo romaną būtent apie 1984-uosius metus (ar greičiau – baigė kurti, nes knyga publikuota 1985-aisiais). Taip pat ji prisimena, kad perskaitė Orwello „1984-uosius“ ir „Gyvulių ūkį“ dar būdama vaikas, devynerių metų. O paskutinė „Tarnaitės pasakojimo“ dalis – ateities mokslinis pranešimas apie Gileado respubliką ir neva atrastas kasetes su tarnaitės pasakojimu – irgi slapta dedikacija Owellui, nuoroda į kažkurį jo esė (nesu žinovė).

Bet grįžtant prie romano poetiškumo. Aišku, skaičiau jį, žinodama, kad Atwood yra poetė (ir mano akyse ji visų pirma yra puiki poetė), todėl gal ir radau jame tai, ką norėjau. Man visai nereikėjo išteisinimo, kodėl pagrindinės veikėjos kalba „trūkinėjanti ir epizodiška“, nors pati autorė dėl to sukurpė paaiškinimą – tą priedą, nuobodų mokslinį pranešimą romano gale, kurį perskaičiau labai neatidžiai (bet spėjau pastebėti, kad su tarnaitės pasakojimo kasete tarp kitų buvo rasta ir kasetė su lietuvių liaudies dainomis!). Ar būtina, kad romane būtų paaiškinta, kodėl į skaitytoją tiesiogiai kreipiasi pasakotojas? Man – tikrai ne. Yra daug romanų, kurių veikėjai kalba tiesiai skaitytojui, ir niekas dėl to nesuka galvos. Manau, tai vėl šiek tiek perdėtas autorės noras viską racionalizuoti.

Kita vertus, nukenčia pagrindinės veikėjos personažas. Fredinei parinkta kompiuteristės, surenkančios į kompiuterį popierinių knygų tekstus, profesija, tačiau pagal tai, kaip ji kalba ir kokį dėmesį skiria lingvistiniams dalykams, panašu, kad tai pačios autorės alter ego. Galima manyti, kad Fredinės charakteris nėra labai simpatiškas (nors išoriškai ji graži) todėl, kad autorės sprendimu daugelyje situacijų ji yra gan pasyvi, tik stebėtoja, o ne darytoja. Tačiau galima ir kita versija: Fredinė nėra gilus, giliai jaučiantis žmogus, nors daug žino ir supranta (juk yra skirtumas?). Ji ganėtinai sausa (turbūt tai sakant, turima omenyje racionali), net darydama neprotingus veiksmus, ji stebi save iš šalies, kartais gali net papasakoti tą pačią sceną du kartus – ji pati sau meluoja, nors kyla klausimas: kodėl? Netiksliai prisimena, tai tik bandymas atkurti (to reconstruct), bet ne bandymas atverti tikrą savo situaciją? Toks mažytis skirtumas. Bet faktas, kad vien tik faktai mane palieka abejingą. Aš neturėjau progos užjausti, na, netgi šiaip jausti Fredinę. Todėl ir finale man buvo tas pats, kuo jai visa tai baigsis.

Nors romano idėja tokia aiški ir tokia protinga, kad daugeliui turbūt to ir pakanka. Iš tiesų pakako ir man, tik vien dėl to, kad puikiai supratau romaną, negaliu pasakyti, kad tai mano knyga, mano autorė. Ir negaliu pasakyti, kad norisi pulti skaityti kitas jos (prozos) knygas. Įtariu, kad daugeliui skaitytojų, išsibarsčiusių visame pasaulyje, įspūdį padaro vien jau ta distopinė situacija, bandymas įvesti mus į išgalvotą, tačiau visai įmanomą pasaulio santvarką. Tos santvarkos bruožai yra mums labai atpažįstami, todėl sujaudina. Išties apie distopiją Atwood dar sako, kad joje nieko nėra išgalvota (t.y. neskraido lėkštės, neišsilaipina ateiviai, neužpuola kokie žuviagalviai). Visa, kas rodoma distopijoje, mūsų realiame pasaulyje jau yra įvykę, vyksta dabar arba tikėtina, kad gali įvykti ateityje.

Vienu iš trijų romano epigrafų pasirinkta ištrauka iš Biblijos. Įsižiūrėta į vieną Pradžios knygos istoriją, pabandyta įsivaizduoti detaliai. Štai ištrauka: Rachelė, matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: „Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?“ Tada ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėtų vaikų iš jos.“ (Pr. 30:1-3) — Atwood, manau, teisingai suprato „įeik pas ją“, kaip „turėk su ja lytinius santykius“, o tarnaitės gimdymą ant šeimininkės kelių papildė ir tarnaitės pastojimu ant šeimininkės kelių. Biblijoje nemažai tokių pikantiškų scenelių, kurios jau daug kūrėjų įkvėpė ir dar įkvėps… Kaip sako kai kurie ateistai: mes tiesiog rimtai skatome ir rimtai priimame bei įvertiname religinius raštus. (Beje, Atwood nevadina savęs ateiste, ji sakosi esanti agnostikė.)

Romanas dedikuojamas Mary Webster ir Perry Milleriui. Pastarasis yra Atwood buvęs dėstytojas Harvarde, tarp kita ko sugundęs ją naudoti literatūroje istorinius dalykus. O štai Mary – tolima Atwood giminaitė, pagyvenusi našlė, kurią 1683-aisiais Masačiusetso valstijoje (JAV) puritonai apkaltino raganavimu ir nuteisė pakarti. Laimei, tais laikais dar nebuvo išrastas korimo būdas, kai žmogus nustumiamas nuo pakylos ir krisdamas nusilaužia sprandą, todėl taip atsitiko, kad Mary prakabėjo ant medžio šakos iki ryto gyva. O kad jau išgyveno, tai pagal įstatymus jos antrą kartą pakarti nebuvo galima, todėl ją paleido. Atwood apie tai parašė kelių dalių eilėraštį, kurį paskaityti galima ir internete (nuoroda). (Tiesą sakant, jį radau daug seniau, rinkinyje „Eating Fire“, ir jis man paveikė daug stipriau, negu „Tarnaitės pasakojimas“…)

Kažkuriuo laikotarpiu Mary Webster giminaičiai paliko Ameriką ir persikėlė gyventi į Kanadą, kur gimė ir Margareta Atwood. Taigi kai galvoji apie temas, kurias pasirenka autoriai, čia dar vienas pavyzdys, kai pasirenkama kažkas, kas labai artima, kas rezonuoja ir yra svarbu. Atwood juokauja: „Jaučiau, kad jei jau ruošiuosi kišti galvą į šitos knygos rašymą, tai verčiau jau dedikuoti ją kam nors, kieno kaklas labai stiprus.“

Kalba šiame romane yra tarsi dar viena veikėja. Tai gali būti išteisinta vėlgi prisiminus Orwello „1984-uosius“: ten cenzūra naikina žodžius, todėl žodynas tuštėja. Tikra tiesa, kad diktatūros, ideologiniai režimai apriboja išraiškos formas, visų pirma ima kontroliuoti tai, ką žmonės sako, o per tai – ką žmonės mąsto. Apie tai, kad iš distopinės realybės jau dingę daug žodžių, sužinome labai gražia forma: kai Fredinė su savo šeimininku jo iniciatyva pradeda slapta žaisti „Scrabble“ ir kai kurie žodžiai turi būti ištarti, ir atrodo, kad pati autorė drauge su veikėja jais mėgaujasi, o per juos ir pasako, ko stokoja ši iškrypusi distopijos visuomenė.

Atwood žaidžia žodžiais: kai kada pakartoja tą patį, pakeisdama kontekstą, stebėdama, kaip keičiasi jo reikšmė. Kai kuriems žodžiams pakeičia netgi kalbos kontekstą, pvz. žodis chair (kėdė) prancūzų kalboje reiškia flesh (kūnas, mėsa). Čia jau, kaip sakant, raidės liko tos pačios, o kalba – kita. Ir reikšmė kita. (Baisu įsivaizduoti, kaip tai reikėjo išversti į lietuvių kalbą!)

Ypatingą vietą romane užima lotynų kalba. Frazė nolite te bastardes carborundorum (romane ilgai neišduodama jos reikšmė, jai skirta tam tikra užduotis). Žinoma, autorė apgalvotai pasirinko lotynų kalbą – visų pirma, ši kalba yra mirusi, o antra – tai Bažnyčios kalba. Taip pat sakyčiau, tai vyrijos, ne moterijos, kalba, jei prisiminsime, kad katalikų hierarchai yra vien tik vyrai. Tačiau ir nesuprasdamas lotynų nesunkiai atspėsi žodžio bastardes reikšmę (jei skaitai angliškai – bastards – benkartai).

Tekste savarankiškai veikia, yra iškeltos atvirai naratyvo sudėtines dalys. Turiu omenyje perspektyvą (atsitraukimą nuo temos, pasakojimo objekto), kontekstą, atgaminimą (atmintį, rekonstrukciją), siužetą. Tai man priminė Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ (ir pati Atwood sako, kad Faulkneris irgi ją yra stipriai įtakojęs), ir tie veikėjų pasakojimo išsiplėtimai, išėjimai iš kūrinio rėmų į konkrečią realybę, kurioje aš, gyvas, tikras skaitytojas, sėdžiu ir skaitau tekstą, yra kuo tikriausias postmoderno žaidimų pavyzdys. Pvz.: „Bet žmonės padarys bet ką, tik ne pripažins, kad jų gyvenimas neturi prasmės. Jokios naudos, tai yra. Jokio siužeto.“ (čia ir toliau ištraukų iš „Tarnaitės pasakojimo“ vertimai – mano) Arba: „Laukimas taip pat vieta: tai vieta, kurioje lauki. Man tai yra šis kambarys. Aš esu tuštuma, čia, tarp skliaustų. Tarp kitų žmonių.“ Beje, čia verčiu beveik pažodžiui, verčiu ir galvoju, o kaip dėl skyrybos lietuviškame vertime? Kaip išversti Atwood sakinių ritmiškumą? Kartais skaitydama mintyse nukirsdavau sakinį ties kableliais ir perkeldavau dalis į atskiras eilutes. Gaudavosi eilės, verlibras, pvz.:

Both wear dark dresses,
like the ones in the old church,
though of a later date.

Abi vilki juodas sukneles,
kaip tas senovės bažnyčioje,
tik vėlesnių kirpimų.

Dabar grąžinkime lietuvišką variantą į vieną sakinį: „Abi vilki juodas sukneles, kaip tas senovės bažnyčioje, tik vėlesnių kirpimų.“ Keistokas, ar ne? Mano vertimas tikrai stebuklas, bet originale tikrai galima justi, kad rašytojos ranką vedė ritmas. (Įdomu, ar į lietuvių kalbą išsivertė, liko ritmas?)

Laikas pasakojime atskiriamas nebūtinai tuo, kad praeitis pasakojama būtuoju laiku, o dabartis – esamuoju. Ne, laikai kaitaliojami, jais žaidžiama, tačiau skaitant visuomet aišku, kur esame. Esamasis laikas naudojamas tuomet, kai norima skaitytoją įvesti į nuotaiką, iš arti supažindinti su pasakotojos būsena. Būtasis laikas suteikia atstumą – tai jau buvo, įvyko, tai jau galima apibrėžti, aiškiai nusakyti. Būtasis laikas nesukelia įtampos. Esamasis – dažnai sukelia, nes neaišku, kas tuojau pat įvyks. Dabartyje tiesioginė kalba (dialogai) šiame romane išskirti kabutėmis, o praeityje – kiekvieno veikėjo kalba yra iš naujos eilutės, tačiau kabutėmis neišskirta. Tai padeda gaudytis pasakojimo laikuose.

Fredinė yra pagrindinė pasakotoja – romanas iš jos perspektyvos, jos akimis. Kartais Fredinė pereina į „mes“ – kalba tarsi visų moterų vardu. Aiškiai jaučiama, kad moterų, o ne visos žmonijos. Galvoju, vietom norisi priskirti autorės nuomonę pagrindinės veikėjai (ir atvirkščiai), tačiau pati romano forma, žanras, leidžia apie tai nesukti galvos: tai tikrai ne autobiografinis romanas.

Atwood nerodo simpatijos nei savo lyties, nei priešingos lyties giminei. Jos objektyvumas negailestingas, tačiau būtent jis mums leidžia apžiūrėti šią fiktyvią situaciją iš visų pusių. O tai, pasakojant pirmuoju asmeniu, sutikime, nėra lengva. Kaip nenukrypti ir nepasiduoti vienos tiesos nupasakojimui? Atwood tai padeda daryti skirtingi šalutinių personažų įsitikinimai.

Tiesiog nuostabu, kaip tai paprastai ir efektingai veikia. Nė vienas šalutinis personažas nėra pašalinis, bereikalingas, be paskirties. Fredinės motina – vyresnės kartos užkietėjusi feministė, kovotoja už savo teises. Fredinės geriausia draugė – lesbietė, jos požiūris į moterų pasyvumą ir vyrų diktatūrą dar kitoks, negu motinos. Fredinės vyras Lukas, galima sakyti, feministiškai nusiteikęs vyras – jų santuoka buvo lygi, paremta meile ir pagarba vienas kitam, taigi – laiminga. Fredinės šeimininkė – buvusi televizijos žvaigždė, jos likimas – puolimas nuo šlovės viršūnės į visišką užmarštį ir bergždumą. Kitos moterys vėl – vienos gimdo, kitos žudosi, trečios gyvena gerai prisitaikiusios, joms nesvarbu, kam tarnauti. Taip susidaro kuo įvairiausios nuomonės, parlamentas. Visi tie skirtingi personažai, atsidūrę distopijos situacijoje kalba apie viena – apie distopijos situaciją. Ir bando su ja kažkaip susitvarkyti, susitaikyti arba ne.

Ar šio romano pagrindinė veikėja turi kažkokį tikslą, kurio siekia? To buvo paklausta interviu žurnalui „The Writer“, o Atwood atsakė vienu sakiniu: „Aš nežinau, ar ji pasiekia svarbų tikslą, ar ne.“ Klausinėtojas, matyt, pasimetė: „Na, ji bent siekia jo.“ Atwood: „Gerai, smagumo dėlei įsivaizduokim atvirkščiai ir apsimeskim, kad nesam Samuelis Beketas. Tarkim nesi Samuelis Beketas ir rašai knygą apie protagonistą, kuris nesiekia jokio konkretaus tikslo ir nepasiekia nieko. Gali taip daryti. Tačiau turi kažką baisiai gerai sugebėti, kad priverstum žmones skaityti. (…) Protagonistas, įveikiantis kliūtis tam, kad pasiektų svarbų tikslą, yra [tik] viename iš keturių klasikos siužetų. Ir tai tipiškiausiai susiję su meilės nuotykių žanru.“ Klausinėtojas: „Ar apie tai ir galvojate, rašydama savo darbus, ar galvojate apie šitų klasikinių siužetų stuktūras?“ Atwood: „Aš labai daug apie tai negalvoju.“ Klausinėtojas: „Tai ar jūs pasakytumėte, kad siužeto struktūra yra labiau instinktyvi ir atsiskleidžia jums berašant?“ Atwood: „Būtent taip aš ir pasakyčiau, kad ji atsiskleidžia man berašant. Tiksliai taip.“

Šis gan komiškas dialogas man priminė vienoje knygoje apie rašymą rastą mintį, kad didieji Literatūros rašytojai visuomet gerai sukuria siužetus, tačiau retai kada pripažįsta, kad skiria jiems ypatingą reikšmę ar dėmesį rašydami. Gerai, kad jiems sekasi ir jie intuityviai sukuria pasakojimo intrigą, išrutulioja siužetą. Bet ne visi gi iškart tokie meistrai, daug kam reikia ilgai mokytis, galbūt iš pradžių išmokti pastebėti siužeto elementus, o vėliau jau pajusti juos rašant (intuityviai).

Skaitydama „Tarnaitės pasakojimą“ gėrėjausi pasakojimo lengvumu. Atwood labai meistriškai džiazuoja, nepaleisdama esamojo laiko linijos ir po truputį atsakydama į skaitytojui kilusius klausimus apie praeitį. Tai visai ne originalus pasakojimo laiko panaudojimas, tačiau čia svarbiausia, kad tekstas suvaldytas ir todėl atlieka savo paskirtį. Mane, kaip skaitytoją, visuomet veikia tvarka kūrinyje. Net jeigu tema nėra labai aktuali, mane galima sudominti. O personažo likimas mane gali jaudinti ne todėl, kad jo charakteris man būtų labai artimas, o todėl, kad, na, yra kablys: kas bus toliau? Juk tai ir yra antras pagal svarbumą klausimas pasakojime. Pats svarbiausias, nuo ko visi pasakojimai prasideda: kas būtų, jeigu… Ir čia jau galima pasakoti kokiu tik nori žanru, kad tik būtų įdomu.

Žodžiu, šio romano, nuo pat jo pasirodymo imto vadinti „šiuolaikine klasika“, išleidimas lietuviškai – vienas įdomesnių 2012 m. literatūrinių įvykių Lietuvoje. Smagaus skaitymo!