Konfliktas dėl žanro

vienaragiai

Pastaruoju metu kilo klausimų apie tai, kas yra tas mistinis „populiariosios literatūros“ žanras, nuolat minimas lietuviškoje aplinkoje. Vieni juo džiaugiasi, kiti jo kratosi. Kai viena redaktorė pavadino tokiu ir mano romaną, pasidarė išties įdomu. Iškart pagalvojau (ir jai pasakiau), kad man artimesnė yra „žemojo“ stiliaus literatūra, tikrai nesiveržiu būti tarp „aukštosios“ kūrėjų. Pagaliau esu ne iš tos terpės. (Visuomet ne iš tos buvau.) Bet man keista, kad šiais, tokiais eklektiškais laikais, vis dar priešinami tie du žanrai, tos dvi stovyklos. Stebint šiuolaikinės („elitinės“) pasaulio literatūros pokyčius rodosi, jog tas skyrimas vis mažiau rūpi ne tik skaitytojams (daugumai jų visuomet buvo nusispjaut – jie skaito, ką mėgsta), bet ir rašytojams bei kritikams.

Perskaičiau keletą lietuviškų straipsnių apie žanrą – bandymus apie jį kalbėti, apibrėžti. Džiugu, kad judesys jau yra. Man pačiai iš tų straipsnių aiškiau nepasidarė. Manau, visai naudinga skirti šiek tiek daugiau dėmesio „popsui“, todėl artimiausiu metu parašysiu seriją būtent žanro tema. O pradedu ištrauka iš mano žiauriai, žiauriai mėgiamo rašymo dėstytojo Stepheno Kocho knygos „The Modern Library Writer’s Workshop“ (Šiuolaikinės bibliotekos rašytojo dirbtuvės – tai tas žalias knygos viršelis tinklaraščio dešinėje) skyriaus, kurio pavadinimas galėtų būti išverstas taip:

KONFLIKTAS: PRIĖJIMO BŪDAS

Kiekvienos istorijos užuomazga yra konfliktas. Taip yra todėl, kad konfliktas – t.y. koks nors nesutarimas tarp žmonių, kurį reikia išspręsti – yra vienas, vienintelis dalykas, verčiantis mus klausti: Kas vyksta? Skaitytojas, kurio tas klausimas nepalies, liks abejingas – taškas. Be konflikto, kuris skaitytojo galvoje nuolat keltų klausimą kas vyksta? – jūsų istorija taps negyva, pasmerkta likti statiška ir neperskaitoma. Prozos psichologinis paveikumas kyla ne tik iš poreikio žinoti, kas vyksta – žinoti konflikto išdavą, tačiau tai yra būtent tas poreikis, be kurio visi kiti neveiks. Skaitytojai verčia puslapį po puslapio tik tuomet, kai įtraukiami į atsakymo paieškas. Vien tik stilius, vien tik veikėjo charakteris, vien tik situacija – nė vienas iš šių dalykų, kad ir kaip puikiai išpildytas, neatpirks konflikto trūkumo. Kaip pastebėjo le Carre: „Katė atsitūpė ant kilimėlio – dar nėra istorijos užuomazga, tačiau – katė atsitūpė ant šuns kilimėlio – yra.”

Tai reiškia, kad įtampa – tam tikra įtampos forma – įkvepia ir gimdo visą grožinės literatūros meną visoje jo įvairovėje. Čia nesupraskite neteisingai. Nekalbu (nebūtinai kalbu) apie įtempto siužeto žanrą – krumplius veržiantį, puslapius versti verčiantį „whodunit” [pažodžiui: kas tai padarė]. Vaizduotės dalyvavimas išdavos paieškose sukelia už šitai daug turtingesnį ir platesnį minčių bei jausmų spektrą. Bet skaitytojų įsitraukimas į išdavos paieškas verčia juos jaudintis. Be šito įsitraukimo jiems nerūpės. Jeigu aiškiai suformulavote, kaip konfliktas yra apėmęs personažą ar situaciją, pusė darbo jau atlikta.

Ankstyvaisiais darbo etapais veikėjo konflikto apibrėžimas tikriausiai bus ganėtinai miglotas. Jūs ieškote, bandote. Iki darbo pabaigos konfliktas gali tapti gilesnis ir pasikeisti – galbūt net keletą kartų. Nespauskite savęs apibrėžti jį per anksti. Paleiskite, būkite laisvas, tačiau emocijų rėmuose. Ką benuspręstumėte, konfliktas turi versti jus – per jūsų personažus, žinoma – jaudintis. Turėtumėt jausti, kad konfliktas degina jus iš vidaus, nes jis tikrai degina, ir turite jausti tą degimą nuo pat pradžių. Ar pradžioje konflikto išeities taškas atrodo per paprastas? Netgi žalias? Tegul. Geriau žalias, negu silpnas ar sumeluotas. Darbo eigoje pati istorija jam suteiks atspalvių ir gelmės. Philipas Rothas sako: „Iš pradžių ieškai pasipriešinimo. Ieškai bėdos.” Sužinoję, kad Dostojevskis knygą, kuri vėliau tapo romanu „Nusikaltimas ir bausmė”, pradėjo manydamas, jog rašo išpuolį prieš alkoholizmą Sankt Peterburge, triname akis, negalėdami patikėti. (Dostojevskis? Rašantis „tėti, mielas tėti, jau eikim namo?”) Visgi Dostojevskis buvo aistringai susirūpinęs regima alkoholio žala rusų šeimoms, ir jis išliejo tą savo jausmą per konfliktą tarp tauriosios Sonios ir degtinėje skęstančio jos tėvo. Šiuolaikiniai skaitytojai gali šypsotis, radę šias scenas: jos atrodo tarsi ištraukos iš pasenusios girtuoklių užeigos melodramos. Visgi būtent nuo šio tradicinės melodramos pagrindo Dostojevskis atsispyrė, kurdamas su niekuo nesulyginamą, originalų psichologinio teroro šedevrą.

Tačiau konfliktas taipogi nusako jūsų kūrinio literatūrinę formą ir tai, kaip nustatysite, kas jai tinka ir kas ne. Kiekviena istorija – kaip ir kiekviena žmogiškoji situacija – plūduriuoja begaliniame ir bekrančiame galimos informacijos ir smulkmenų vandenyje. Beveik visa ta informacija yra absoliučiai neįdomi. Kai kurios mažos – visai mažytės – dalys jai tinka. Konflikto jėgos laukas atskiria svarbias smulkmenas nuo nesvarbių. Būtent konfliktas išmėtytą informaciją sulipdo į išraiškingą formą, ištraukia tinkamą smulkmeną iš nesusijusių su istorija smulkmenų sąvartyno. Tai šiek tiek primena mokykloje demonstruojamą magnetinio lauko jėgos poveikį išmėtytoms geležies drožlėms: ant popieriaus lapo buvusi betvarkė nematomos jėgos staiga sutraukiama į gražius kocentrinius lankus.

Žinoma, konfliktas formuoja ir personažą [character], formuoja dar labiau negu aiškiai nenusakomos formos dalykas, vadinamas „charakteriu” [personality]. Kadangi tik iš konflikto pasakojime suprantame, kam kas yra svarbu, tikroji jėga, apibrėžianti veikėjų roles, yra konfliktas. Konkretaus personažo, vardu Džiuljeta, „charakterio” kontūras yra tai, kad ji pasiruošusi mylėti ir mirti drauge su personažu, vardu Romeo. Žinoma, Džiuljeta turi „charakterį”, tačiau vien tik jos likimas kuria jos charakterio dramatiškumą. Kiekvieno jūsų kūrinio puslapiuose esančio veikėjo situacija bus nusakyta per jos ar jo vietą didesniame pasakojimo konflikte, ir personažo charakteris [character’s personality] jame būti privalo.

Galiausiai konfliktas nusako žanrą. Kuo ši istorija baigsis: laidotuvėmis, vestuvėmis, puota ar dvasingu spoksojimu į plytų sieną? Ar ji mus privers juoktis, verkti, gūžtis, pykti, stebėtis, gailėtis, švelniai nuliūsti, apsidžiaugti, ar ką? Jūsų pasakojimo žanrą nulems atsakymai į panašius klausimus. Beje, sakydamas žanras, omenyje neturiu vien tik „žanrinės” literatūros, kurią randate vaistinės kiosko lentynoje – siaubo, meilės romano, vesterno, trilerių apie slaptuosius agentus ar mokslinės fantastikos – visos tos „populiariosios” literatūros, kuri taip nuobodžiai ir klaidinančiai priešpastatyta mūsų laikų „aukštajai” literatūrai [literary fiction]. Turiu omenyje daugmaž tai, ką turėjo ir Aristotelis, rašydamas apie pasakojimų „tipus” ar „rūšis”. Dauguma tokių pasakojimo „rūšių” (bet turbūt ne visos), tokių, kaip komedija ar tragedija, yra skiriamos pagal pojūčius, kurias jos sukelia, pagal tai, kokias emocijas istorija priverčia skaitytoją išgyventi. O tai, savo ruožtu, nulemia pasakojimo išdavas, baigtį.

Tiesa ta, kad rašytojai imituoja žanrus tiek pat, kiek ir patį gyvenimą. Tai turėjo minty Johnas Gardneris, sakydamas, jog „pirminis kūrėjo minties komponentas – jo pirminis sąmonės ar pasąmonės pagrindas, renkantis ir grupuojant kūrinio detales – yra žanras”. Taip pat mūsų seno gero posakio „rašyk tai, ką žinai” nenaudai jis pridūrė: „Rašytojas… perteikia ne tiek tai, ką žino apie gyvenimą, kiek tai, ką žino apie konkretų literatūros žanrą. Geresnis, nors visgi ne idealus, pasakymas galėtų būti: rašyk istoriją tokia forma, kokią žinai ir mėgsti labiausiai – kaip istoriją apie vaiduoklius, mokslinę fantastiką, tikrovišką pasakojimą apie savo vaikystę ar dar ką.”

(bus daugiau)

Kas trukdo pradėti rašyti?

john drysdale-draugas dramblys

Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

* * *

O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko ;)

~ Sandra
______________________________
*Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.

Diagnozė: maratonas

murakamis bėga

Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Nepadorus redagavimas

Darom operaciją

Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

__________________

* Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.