Perrašyti reiškia perrašyti

labirintas

Neseniai viena rašytoja (ir Grafomanijos skaitytoja) atsiuntė man savo romano rankraštį, ir aš jos iškart paklausiau, kuris čia eskizas, kiek kartų jau perrašyta? Užsimezgė pokalbis, kuriame iškilo bendri dalykai, mano jau patirti su kitais pradedančiaisiais rašytojais, todėl čia sudėjau į vieną straipsnelį ištraukas iš kelių savo laiškų:

Dėl perrašymo. Labai džiaugiuosi, kad užklausėte apie tai. Perrašyti – reiškia perrašyti, tikrąja to žodžio prasme, jokia ne kita. Koregavimai, epizodų perdarymai, kalbos taisymai, karpymai, lipdymai ir sukeitimai vietomis – nėra perrašymas. Tokie dalykai paprastai daromi paskutiniame etape – kai pats autorius redaguoja, prieš pateikdamas leidyklai. (Nes po to dar kalbos redaktorius redaguoja.)

Taigi faktiškai turite romano pirmąjį eskizą. Tai yra medžiaga kūrybai. Pradžia, užuomazga, apmatai.

Pirmojo eskizo nerekomenduojama ne tik kad siųsti leidykloms, bet net ir draugams rodyti. Tačiau dauguma pradedančiųjų – ir beveik visi lietuvių rašytojai – darbą laiko užbaigtu, jo dar nepradėję. Siunčia leidykloms pirmąjį eskizą, kurį laiko ir paskutiniuoju. Deja, dauguma Lietuvoje išleistų knygų ir yra nebaigtos arba net nepradėtos knygos. Apie tai tiek kartų dejavau Grafomanijoje, tačiau jaučiu, kad vis tiek žmonės nesupranta, ką turiu omenyje.

Ne, nėra taip, kad visai niekas pasaulyje neparašytų knygos iš pirmojo karto puikiai. Reti tokie rašytojai, tačiau jų yra. Ypač, manau, iškart gerai rašyti sekasi tiems, kuriems tai nebe pirmoji knyga, ir jie iš anksto labai daug ką apgalvoja, susidaro planus, susikuria personažų charakteristikas, na, ir puikiai manipuliuoja žiniomis apie kūrybiškąjį rašymą (arba turi žvėrišką intuiciją). Tokių yra, bet jie – išimtys.

Paprastai pirmojo eskizo nekomentuoju ir juolab nekritikuoju. Galiu tik aptarti potencialiai geras vietas ir darbo kryptį. Tačiau tai apsimoka daryti tik tuo atveju, jei ketinate toliau dirbti su pirmuoju eskizu, t.y. rašyti antrąjį. (Iki galutinio rezultato gali prireikti dar kelių eskizų.)

Kaip vyksta perrašymas? Įsivaizduokite, jei nebūtų kompiuterių. Turite šimtą puslapių teksto. Pasidedate tuos puslapius šalia tuščio lapo, kuriame rašysite antrąjį eskizą, ir pradedate rašyti iš naujo. Rašote, žvilgčiodama į pirmąjį eskizą. Kai kurie sakiniai galbūt bus tokie pat. Tačiau gali būti, kad nė vienas sakinys nepasikartos, nes antrajame eskize būsite pakeitusi pasakojimo strategiją.

Iš esmės yra naudinga kažką keisti, o ne tik sėsti perrašinėti, tikintis, kad kažkas pasisuks kitaip (nors taip irgi gerai – ir taip, bent jau man, visuomet atsitinka – tie spontaniški nauji dalykai, detalės, vaizdiniai).

Pavyzdžiui, jūsų romanas rašytas trečiuoju asmeniu ir berods vien tik iš X pozicijos (t.y. skaitytojui atskleidžiamos ir X mintys, ne vien veiksmai). Kitą eskizą galima būtų rašyti pirmuoju asmeniu: „Aš, X, nuėjau ten ir ten, pagalvojau tą ir tą.“ Taip pat galima rašyti, pradedant nuo kitos situacijos. Atrodo, pasirinkote linijinį pasakojimą – tai labai naudinga pirmajame eskize – tačiau galima pradėti pasakojimą nuo karščiausios scenos, o tai, kas įvyko prieš ją, išdėlioti, sukaišioti pakeliui.

Labai svarbus psichologinis momentas: jūs jau parašėte romaną. Taip, tai pirmasis eskizas. Jums jis netgi taip patinka, kad esate pasiryžusi jį publikuoti pasauliui. Taigi jūs jį jau turite. Nesunaikinkite jo, neištrinkite, netaisykite „ant viršaus“. Ginkdie! Jei dar nesate taip padariusi, labai rekomenduoju nepagailėti pinigų ir atspausdinti visą popieriuje. Pas mus namie rašalinis spausdintuvas, tai taupydama visuomet prašau vyro, kad darbe atspausdintų. Bet galima rasti mieste spausdinimo kioskelį ar pan.

Nepaprastas grafomano malonumas: laikyti rankoje storą lapų krūvą. Tai akivaizdus darbo rezultatas. Jei jis guli mano lentynoje, esu rami, kad jis jau yra, niekur nedings. Jei perrašinėdama ir nuklysiu į lankas (kas labai pageidautina), tai visuomet yra tas „teisingas“, pirmasis eskizas, prie kurio galima grįžti. Jei vėlesni eskizai bus blogesni už pirmąjį, tai visuomet galima nuspręsti nebetęsti ieškojimų – tokiu atveju, geriausias variantas jau parašytas!

Perrašymas yra perrašymas. Nuo pradžios – iki galo. Tai yra kūrinio išgyvenimas per nauja. Garsūs šiuolaikiniai rašytojai perrašo po penkis šešis kartus. Aš savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ perrašiau, na, jei visiškai viską keisdama, tai du kartus (vadinasi, buvo pirmasis eskizas plius dar du eskizai), bet dar buvo pora tarpinių variantų. Todėl darbas užtruko trejus metus. Ir tai aš dar laužiausi ir tingėjau perrašinėti, todėl kai ką nukopijuodavau ir palikdavau… Su naujuoju romanu taip nebus. Man jau nereikia įrodinėti sau, kaip tai naudinga. Jau turiu antrąjį eskizą, kurį nuodugniai perrašysiu, ir ne kartą dar.

Dabar dėl darbo etapų. Visų pirma, minėjote, kad šiuo metu rašote kitą romaną (pirmąjį eskizą). Siūlyčiau nenutraukti to darbo. Man pirmi eskizai – šventas reikalas. Kai baigsite jį, padėsite į šalį, kaip tik atsiras laiko kitam darbui. Bent jau man tokia metodika labai tinka – kol vienas romanas ilsisi, aš dirbu prie kito vėlesnių eskizų. Pvz. šiuo metu vyksta „Katės…“ leidyba, stalčiuje „sirpsta“ kitas romanas, o šiuo metu rašau knygos apie rašymą pirmąjį eskizą.

Kaip jums seksis rašyti antrąjį savo romano eskizą, neįsivaizduoju. Vieni žmonės perrašo greičiau, negu parašo pirmąjį eskizą, kitiems – atvirkščiai. Aš greičiausiai iš tų, kurie pirmąjį parašo labai greitai, o prie kitų sėdi ilgai. Mat aš dar renku medžiagą, skaitinėju panašias knygas, klaidžioju į šalį, galvoju, kas gi čia vyksta, apie ką čia viskas… Bet čia kiekvienam savi metodai.

Šiaip man atrodo, kad antrą eskizą rašyti lengviau negu pirmą, nes sėsdamas rašyti neturi laukti įkvėpimo, kadangi jau turi tekstą, su kuriuo dirbi. Tai kokybiškai visai kitoks užsiėmimas. Man būtų smagu, jei jūs bent pabandytumėt. Ir vis nepamirškite, kad romaną jau turite, jis jau parašytas. Jokie vėlesni eksperimentai nesunaikins to, ką jau parašėte.

Žodžio „tobulas“ aš privengčiau. Kai rašau, stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinio eskizas būtų geresnis už prieš tai buvusį. Taip po laiptelį, po laiptelį. Iki mano pačios išsikeltos kokybės kartelės. Nesu sau žiauriai griežta ir nesergu perfekcionizmu. Pavyzdžiui, žinau, kad mano pirmasis romanas toli gražu ne tobulas. Bet ką dabar. Negi dešimt metų vieną rašysiu? Neblogas jis. Jame užfiksuotas mano gyvenimo etapas. Ateina laikas paleisti „kūdikį“ į pasaulį, koks jis bebūtų. Savi vaikai visi gražūs, ar ne?

Nekantrybė

keturios verksnes

Romano leidyba. Finišo tiesioji. Jau nuo pernai metų visiems besidomintiems leidybos eiga atsakau, kad „išėjom į finišo tiesiąją“, bet kuo toliau, tuo aiškėja, kad ta tiesioji – ilgoka.

Šiam įrašui svajojau rasti ištrauką iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Veidrodis“, kur Margaritos Terehovos vaidinama motina uždususi ir vos beturėdama jėgų bėga per lietų į leidyklą, kur dirba bene korektore, susiranda surinktą, spausdinamą (o gal tik spausdinimui patvirtintą) knygą, atsiverčia puslapį, ieško žodžio su klaida, neranda jos, juokiasi, verkia… Sutrikusiai bendradarbei paaiškina: „Atrodo taip aiškiai mačiau tą klaidą. Ir dar tokią nepadorią…“

Pastaruoju metu ir man teko ieškoti korektūros klaidų, bet kol kas tik rankraštyje, ne makete (maketuoti mano romaną pradės tik kitą savaitę). Kiekviena surasta klaida pasirodo besanti visiškai idiotiška, kartais sunkiai pastebima, o kas baisiausia – šimtą kartų pro ją praslydo akis. Aptinku su pasidygėjimu – kaip kokią utėlę – ir taisau! Tai šiek tiek aprankiojau. Bet dar lauks maketo šukavimai…

Šiais metais, kaip buvau planavusi, pradėjau rimtai dirbti prie knygos apie rašymą. O šios savaitės pradžioje netgi pradėjau rašyti pirmąjį eskizą. Po kelių dienų vos nepatrūkau – perspaudžiau. Per dieną parašau per daug, todėl labai pavargstu, nebegaliu nieko daryti, tik vaikštau apipezusi. Pergalvojau: niekas neveja, dirbsiu lėčiau.

Galvoje vis šviečia lentelė: RAŠYK GRAFOMANIJAI. Bet vietos mintims apie straipsnius nėra. Todėl ir rašau jums atvirai: artimiausiais mėnesiais čia rodysiuosi rečiau. Maloniai kviečiu naršyti po visą tinklaraštį ir susirasti senus įrašus. Pati, rinkdama medžiagą knygai apie rašymą, radau pamirštų visai įdomių ir vertingų. (Vis dar kviečiu rašyti man laiškus apie savo rašymo baubus ir siaubus.)

Prieš Naujuosius iš Lietuvos parsisiunčiau daug lietuviškų knygų, bet kai apsižiūrėjau (paskaitinėjau, pavartinėjau) paaiškėjo, kad beveik nėra ką skaityti. Daugumą jų parašė pradedantieji autoriai arba autoriai, kurių kūrybą retai analizuoja literatūros kritikai – suprantu, aš irgi nebemėgstu teptis rankų. Kiek beatsiverčiu – vis pirmieji eskizai, patekę tarp viršelių. Gal ir gera medžiaga knygai apie rašymą. Tiksliau, patvirtinimas, kad tokios lietuviams labai reikia. Verkiant.

Net Kristinai Sabaliauskaitei praverstų pasiskaityti (nebūtina laukti maniškės, juk skaito angliškai) knygą apie kūrybišką rašymą. Perskaičiau jos novelių knygą „Danielius Dalba…“ – iš pradžių pasižadėjau nekomentuoti, paskui ėmiau abejoti, paskui bandžiau bent sau pasirašyti komentarą, paskui susinervinau berašydama… Išties Sabaliauskaitės situacija yra gan savotiška ir, kaip neseniai pradėjusiajai rašytojai (o juk vos iškišo galvą – kai taip pagalvoji, juk pirmosios dvi knygos – vienos serijos pradžia, o antroji – tarsi bandymas pradėti iš naujo, kitaip, nuo trumpojo žanro), gan pavojinga.

Aš asmeniškai labai laukiau, kada Sabaliauskaitė parodys, kad ji geba puikiai pasakoti ir šiuolaikinę istoriją, o ne barokinę, ir ne „litanijos“ stiliumi. Paaiškėjo, kad grožinę literatūrą ją gundo rašyti tik tuoju specifiniu stiliumi (betgi tai tik viena priemonė, angliškai vadinama parataxis), ir jos pasakojimai skęsta pastatų, daiktų, maisto ir drabužių – gero skonio, iš gyvenimo stiliaus serijos – aprašymų detalėse. Keista ir gaila, nes jos tinklaraštyje Rafinerija – visai kitas autorės balsas. Gyvas ir įtaigus. Išsilavinusios, kultūringos moters. Aš nežinau, kodėl taip yra.

Kodėl Sabaliauskaitės situacija pavojinga? Na, ne mums, o jai pačiai, kaip pradedančiajai, augančiajai ir auginančiajai savo reputaciją autorei. Ji pati interviu sakė, kad nebijo rizikuoti, atkreipdama dėmesį į rizikos faktorių. Šaunu, kad drąsiai rizikavo. Anksčiau ar vėliau tą būtų reikėję padaryti, ypač jei ji nenori vadintis populiariosios literatūros autore, „lengvaplunksne“. Tačiau jos novelės – kol kas tik gera medžiaga, iš kurios galima buvo tiek sukurti noveles (ar net romaną), tiek publicistiką (straipsnių ciklą kokiam glamūriniam žurnalui).

Nepavadinčiau „gera medžiaga“ svarbiausios, ašinės knygos novelės (oi, tai tikrai ne novella (apysaka, mažasis romanas), kaip norėtų manyti pati autorė, nei apimtimi, nei turiniu). „Danielius Dalba“ man pasirodė kaip nevykęs bandymas juokauti. Perskaičiau du kartus, pabandžiau ištraukti novelėn įpintą Sabaliauskaitės traktatą „Dalba per lietuvių literatūrą“, bet greit pavargau knaisiotis po tą caca de lux (galėtų būti išversta: liuksusinis šūdas – Sabaliauskaitė pavartojo šį terminą paskutinėje novelėje).

Kaip suprantu, pačiai autorei ta novelė žaisminga, ironiška, juokinga, nes ji taip pristatė ją. Bet man, skaitytojai, ji pasirodė pikta, isteriška ir vulgari. Tai autorės „kūrybiškas“ atsakas lietuvių literatūros kritikai, kuri, pasirodo, neatpažino žanro (net nepastebėjo, kad „Silva rerum“ – brendimo romanas?! – atsiprašau, bet nė per kur!) ir nepripažino talento (šito net nesuvokiau, kol neperskaičiau to „dolbinimo“ ir nepasiknaisiojau po spaudą internete). Gerai, bet kuo čia dėta aš, skaitytoja? Perskaičiusi visą tą knygą, aš pasijutau apšikta. Apšikta už keturiasdešimt litų. Ar dar kartą už tokį malonumą mokėsiu?

Kaip tik skaitau knygą, kurioje detektyvų rašytojos (vien moterys, tokia knygos koncepcija) dalinasi savo meistriškumo patarimais, ir radau vieną tokį, kuris praverstų visiems ir visoms, kurie nori didžiuotis savo puikiai atliktu žurnalistiniu/moksliniu tyrimu prieš rašant prozos kūrinį:

Persistengimas su faktais yra spąstai bet kuriam rašytojui, nesvarbu ar jo knyga istorinė, ar apie šiuos laikus. Detalių ir aplinkos apkrovimas vietoj to, kad scena taptų gyva, gali nužudyti. (…)

Gerai, brangioji, mes pripažinome tavo diplomus geografijos, istorijos, politikos, ekonomikos ir sociologijos srityse, bet kur po velnių čia istorija (story)? (…)

Jei rašote šiuolaikinį romaną, kuriam reikalingos eksperto žinios, gundymas tarsi komposto krūvoje sukrauti sluoksnį po sluoksnio detalių gali būti lygiai taip pat pavojingas. Triukas – ir tai nelengvas triukas – yra įpinti tik tiek detalių, kad pasakotume įtikinamai, neatrodydami kaip egzaminuojamieji. (…)

Viena kruopščiai parinkta detalė yra verta tuzino bet kaip sumestų į viena.

Gillian Linscott „Hunting the Galosh“ (knygoje „A Career in Crime“)

Toliau Linscott pasakoja, kaip geri rašytojai prisirenka daug laikmečio ar aplinkos detalių, tačiau panaudoja tik vieną kitą – vaizdingiausią ar reikalingiausią. Visa kita medžiaga irgi labai reikalinga – pačiam rašytojui ji leidžia pajusti to laiko dvasią, įkvepia kuriant vaizdinius… Bet medžiaga nėra ir negali būti savitikslė.

Tikrai yra daug panašumų, bet ir daug skirtumų tarp menotyrininko (ar gido po istorines vietas) ir grožinės literatūros rašytojo profesijų. Gaila, kad Lietuvoje rašytojo profesija vis dar susilaukia mažiausiai pagarbos. Žinau, žinau, kad viskas po truputį gerėja. Bet aš jau nekantrauju, kad būtų kitaip. Tokia tat mano šiandieninė nekantrybė.

Pedantiškoji papūga

jbarnes tarp jaunimoApie Juliano Barneso romaną „Flobero papūga“, originalas („Flaubert’s Parrot“) išleistas 1983 m. Londone, lietuviškas vertimas (vert. Nijolė Chijenienė) – „Baltos lankos“, Vilnius, 2011 m.

Ne iškart supratau, kad Julianas Barnesas – mano naujas draugas ar netgi „tete”. Prieš pusmetį jo esė rinkinį „Nothing to Declare“ radau bibliotekos skyriuje prie knygų apie įvairių pasaulio šalių istoriją, nors tai greičiau trijų šimtų puslapių preliudas (arba papildas) knygai apie Gustave’ą Flaubertą – „Flobero papūga“. Paskaičiusi keletą skyrių nusprendžiau griebti paties Flauberto „Madam Bovary“ (tai pirmas romanas, kurią perskaičiau e-skaityklėje Kindle). Didelio įspūdžio Flauberto stilius man nepaliko, gal kad senoviškas vertimas (į anglų) – dabar yra naujesnių, geresnių. Bet jaučiu, kad skaitysiu jį dar.

Nes prieš kelias savaites knygyne – tam, kad sąskaita būtų suapvalinta – prigriebiau ir Barneso išliaupsintąjį romaną „The Sense of an Ending“ („Pabaigos nuojauta“), kuris nuo 2011 m. vis dar guli perkamiausių lentynoje ir vis gundo mane gražiu viršeliu. Ir ką. Apstulbau. Taip gerai parašyta!

Tuomet atėjo laikas prisiminti, kad seniai turiu įsigijusi Barneso apsakymų rinkinį „Pulse“, o galiausiai juk galima pagaliau perskaityti ir „Flobero papūgą“ (deja, skaičiau ne lietuvišką vertimą, bet žinau, kad jo kokybė įvertinta Metų verstinės knygos vardu). Tai dabar jau mano galva pilna Barneso.

Pagalvojau, keista lietuviškoje spaudoje vis dar rasti, kad žodžiai „netradicinis romanas“ skiriami kūriniui, parašytam kone prieš trisdešimt metų. Ar taip jau netradiciška yra atsisakyti linijinio pasakojimo? Jau tikrai nebeoriginalu. Tais laikais, kai „Flobero papūgą“ rašė Barnesas (maždaug 1983–iaisiais), ir jam tai buvo trečiasis romanas, jis nusprendė pažaisti su forma taip, kaip kiti postmodernistai žaidė iki jo. Ir gerai gavosi.

„Flobero papūga“ – žanrų mišinys. Čia randame dalis, kurios galėtų būti pavadintos novelėmis, randame beveik publicistinį straipsnį, tiesiog literatūros kritiką (nors autorius slepiasi po išgalvoto veikėjo kauke – viename interviu sakė, kad taip gali atviriau kalbėti, būti agresyvesnis), prancūzų rašytojo Gustave’o Flauberto biografiją, laisvos formos esė, su sąrašais, enciklopedijomis, pamąstymais apie rašymą ir šiaip gyvenimą. Barnesas kartais vadinamas idėjų romano rašytoju, taigi jo kūryboje apstu filosofinių apmąstymų (nenuostabu – jo brolis filosofas), veikėjai gali atstovauti kurią nors idėją, būti jos išsakytojais, vaizdingiau kalbant – ruporais.

Pavyzdžiui, romane „The Sense of an Ending“ (kuris man, beje, patiko labiau, nei „Flobero papūga“), autorius vėl grįžta prie paprasto, bet labai neprasto, tiesiog meistriško linijinio pasakojimo. Įdomu lyginti šiuos du romanus.

Jų parašymą skiria trisdešimt metų laikotarpis. (Sutapimai: Barnesas yra mano tėvo amžiaus, o „Flobero papūgą“ parašė būdamas mano amžiaus – trisdešimt aštuonerių.) Tačiau abiejų romanų pagrindiniams veikėjams – tiek pat metų (virš šešiasdešimt). Abu jie yra vienaip ar kitaip netekę žmonos (mirusi, išsiskyrusi). Dar įdomu, kad pats Barnesas tapo našliu 2008-aisiais (taigi rašydamas „Flobero papūgą” jis dar nežinojo, kaip neteks žmonos). Barneso žmona – kuri buvo ir jo literatūros agentė – kuriam laikui buvo jį palikusi dėl moters, kitos rašytojos (Jeanette Winterson, jos romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ šiemet išleis „Kitos knygos“), bet vėliau sugrįžo į šeimą. Tikras detektyvas!

Palaukit, Barnesas, prisidengęs slapyvardžiu, rašo (tiksliau, rašė) ir detektyvus. Barneso žmonos vardas ir pavardė Pat Kavanagh. Barneso, kaip detektyvų rašytojo, pseudonimas – Danas Kavanaghas ir jis netgi turi savo internetinį puslapį (nuoroda), kuriame pristatomas taip:

„Danas Kavanaghas gimė 1946 m. Sligo grafystėje. Prisiekęs pamokų praleidinėtojas, ištvirkautojas ir menkas vagišius, septyniolikos jis paliko namus ir įsidarbino Liberijos laive padėjėju. Pasprukęs iš laivo Montevidėjuje, jis klaidžiojo po Ameriką užsiimdamas įvairiais darbais: rodeo tramdė bulius, Tuskono drive–ine dirbo padavėju ant riedučių, San Francisko gėjų bare – apsauginiu. Šiuo metu jis dirba Londone, tačiau atsisako pasakyti kur konkrečiai. Gyvena Šiaurės Aislingtone.”

Vargau, versdama šį prisistatymą, nes jis puikiai iliustruoja autoriaus humoro jausmą ir polinkį į saviironiją. Tikrai britiškas jo humoras, kartais juodas. Ironija Barnesą patraukė ir mėgstamiausias prancūzas rašytojas Flaubertas.

Bet grįžtant prie detektyvo. Galima sakyti, kad ir šio žanro pėdsakų esama abiejose mano lyginamose knygose. Autorius intriguoja mus, neatverdamas kortų iškart (o, kokia tai naudinga priemonė bet kokio žanro kūriniui!): tai kuri kimšta papūga yra tikroji, ta, į kurią rašydamas žiūrėjo Flaubertas, ir išvis – kodėl mes apie ją skaitome? Tai kas iš tiesų nutiko tam žmogui, kuris mums dėsto savo teoriją apie faktus iškraipančią atmintį, istorijos nepatikimumą ir nerimą dėl tuščiai nugyvento laiko? Tik tuomet, kai visi mazgeliai atrišti, mus palieka. Sutrikusius. Patyrusius išgyvenimą.

Barnesas netuščiažodžiauja. Jo romanai – itin mažos apimties, palyginus su kitais. Minimali romano suaugusiems apimtis šiais laikais – trys šimtai puslapių, o Barnesas sau leidžia šimtą penkiasdešimt. Ir vis tiek nekyla noras pavadinti tai apysaka ar mažuojou romanu. Savo turiniu, o ypač – poveikiu, jo kūriniai yra dideli. Kita vertus, skaitant kelintą Barneso kūrinį ima smelktis mintis, kad jis rašo vieną ir tą pačią knygą. Gal dėl to, kad anglas? Patologiškai pastovus žmogus? O gal tai vis tas autoriaus strigimas savoje schemoje… Na, bet dar per mažai jo perskaičiau, kad kaltinčiau tuo.

Skaitydama galvojau apie literatūros skirstymą, apie žanrus, kurie dabar dažna mano apmąstymų tema. Barnesą daug negalvodama priskirčiau prie intelektualiųjų, aukštosios literatūros kūrėjų. Tačiau jis yra lengvai skaitomas, gerai perkamas, galima sakyti, netgi madingas autorius. Priimdamas Man Bookerio apdovanojimą, Barnesas sakė, kad nemano, jog gera literatūra yra nepaskaitoma. Daugelis knygų iš pasaulio literatūros lobyno yra lengvai skaitomos ir suprantamos. Tikrai, kažkoks keistas stereotipas, kad aukštoji literatūra turi būti nuobodi ir nesuprantama plačiai skaitytojų auditorijai. Ir kas tą stereotipą „paleido į apyvartą“? (Seniau įtariau, kad lietuvių kritikai, bet dabar aišku, kad jie ne vieni…)

Barneso kalba yra aiški, tiesi, netgi sakyčiau skaidri. (George’o Orwello priesakai rašyti švarią it stiklas prozą – pildomi.) Tačiau toji kalba ir turtinga – man vietomis nebuvo lengva suprasti dėl anglų kalbos. (Turbūt ir versti į lietuvių buvo labai nelengva, todėl – ovacijos meistrei Nijolei Chijenienei.) Tas anglų aukštasis stilius tikrai žavi paprastumu ir drauge talpumu, parinktais tikslesniais, nors rečiau vartojamais, žodžiais, kur ne kur paskanintas lakia frazė ar vaizdiniu.

Jei lietuviai dar pripratę (nežinia, iš kur, nuo kada), kad gera literatūros kalba turi būti literatūriška ir metaforiška, įdomu pažvelgti, kas gi vertinama brituose. Pastebėjau, kad jų aplinkoje literatūriškumas yra tolygus dirbtinumui, o tirštos metaforos tinka nebent poetiniam romanui. Barneso tekste ilsiesi nuo literatūriškumo ir metaforų. Saiko jausmas jam padeda atsidurti arčiau skaitytojo, be trikdžių vesti į gilų pokalbį rimtomis temomis. Tačiau vis atpalaiduojant humoro dozėmis! Šis autorius tiesiog žino, ką daro. Ir tai taip malonu jausti skaitant…

Jo tekste jaučiamas saikas. Irgi angliška, ar ne? Viskas, kas angliška, Barnesui nesvetima. Dar viena savybė jam būdinga – pedantiškumas. Jis pats tai supranta ir neslepia. Pedantiškumas praverčia ir virtuvėje! (Barnesas yra išleidęs kulinarinę knygą „Pedant in the Kitchen“ , bet jos dar neteko vartyti.) Tai gera rašytojo savybė, ypač jei jis ketina rašyti, remdamasis istoriniais ar biografiniais faktais ir vaistų gamintojo tikslumu…

Tą jo klinikinį susidomėjimą angliškumu pastebėjo ir kritikai. Štai, ką rašo Michaelis Woodas:

„Julianas Barnesas specializuojasi angliškume taip, kaip kai kurie gydytojai specializuojasi kaulų lūžiuose ar nervų sutrikimuose. Kaip daugelis tikrų anglų, jis neturi chroniškų nusiskundimų šia liga, kuri, bet kuriuo atveju, yra labiau temperamento, negu paso reikalas. Tačiau jis begal susižavėjęs ja, ir niekas taip, kaip jis, nepažįsta šios patologijos tamsių, tylių užkampių.“ (nuoroda)

Iš Barneso galima pasimokyti ramybės ir pasitikėjimo savo pasakojimu. Posakis „ne nupasakok, o parodyk“ visai gali būti nurašytas. Taip stipriai gali veikti vien aiškus autoriaus balsas, nuvedantis gilyn minčių ir idėjų labirintais. Grįžtant prie „Flobero papūgos” – atsitinka panašus dalykas ir nelinijiniame pasakojime. Ar mums kalba pats Barnesas? Ar tai žaidimas – jis slepiasi po buvusio gydytojo Braitvaito kauke? Abu dalykai arba nei tas, nei anas. Mus išmeta iš fikcijos pasaulio, esame ir ten, ir čia, laikantys rankose knygą. Sekantys, kuo baigis pedantiškojo anglo patologija: vaikytis po Prancūziją seniai mirusio rašytojo šmėklą, spoksoti į kimštos papūgos akis ir šiurpti nuo minties, kad štai pats Flaubertas yra arti ir tikras.

Beje, nuo tos frazės ir aš maloniai pašiurpau. Ir vėliau vis galvojau, kad nuo šiol ir pati būsiu tarsi pastovėjusi priešais tą papūgą – ir patį Flaubertą. Būsiu patyrusi jo groteską. Mat papūga šiame romane yra bendrai rašytojo metafora, ištraukta interpretuojant Flauberto apsakymą „Paprastoji širdis”. „Ar rašytojas yra kažkas daugiau už kalbančią papūgą?” – retoriškai klausia Barnesas/Braitvaitas. Na, tikrai, panašumų yra.

Nepatikimas Barneso knygų pasakotojas. Panašu, kad jį, o ir mane, labai traukia tokie „nepatikimi” pasakojimai ir jų galimybės. Smagu užsukti detektyvą. Klausai klausai (tiksliau, skaitai) ir imi netikėti, imi galvoti pats, o galiausiai susidėlioja visai kitas paveikslėlis, negu galėjai numanyti iš pradžių. Man tai – sofistikuoti žaidimai forma.

Johnas Updike’as recenzijoje (dar 1985-aisiais) apie „Flobero papūgą” rašė, kad jei tai

„…yra, kaip kukliai informuojama jos viršelyje „apsimetėlis romanas… romanas, kuris nuolat stebina”, tai savo žanre (kurį esu skaitęs) jis – keisčiausios formos atstovas po Vladimiro Nabokovo „Blyškios ugnies”. Kita vertus, jei tai biografinis-kritinis traktatas apie mirusį rašytoją, tai tuomet tai keisčiausias ir žaismingiausias atstovas po Nabokovo „Nikolajaus Gogolio”.” (nuoroda)

Aš pati nesu skaičiusi tiek daug (kiek norėčiau) šios formos atstovų, kad gebėčiau giliau analizuoti Barneso kūrybą, tad šis straipsnis tegul ir liks panašesnis į reklamą, negu į recenziją. Malonu Barnesą skaityti ir stiebtis. Malonu jausti, kad tai intelektualas, kurį supranta ne tik kiti intelektualai. Juokiausi, viename interviu išgirdusi, kad Barneso mama apie savo dviejų sūnų darbus sako: brolio filosofo knygas galiu skaityti, bet nesuprantu, o Juliano knygas suprantu, bet negaliu skaityti! Mat jai sūnaus literato kūriniai atrodo pernelyg – neangliškai – nepadorūs… (Anglai kaltina Barnesą europietiškumu!)

O pabaigai – žvilgtelėjimui į darbo metodus – išverčiau keletą ištraukų iš jo interviu literatūriniam žurnalui „Paris Review” (nuoroda):

Etiketės man visuomet atrodo beprasmės ir erzinančios – ir, bet kokiu atveju, postmodernizmo aušroje jos berods išsibaigė. Sykį kritikas pavadino mane „pre-postmodernistu” – mano nuomone, tai nei aišku, nei naudinga. Romanas yra iš esmės realistinė forma, net kai interpretuojama labiausiai fantasmagorišku būdu. Romanas negali taip, kaip muzika, būti abstraktus. Galbūt, jei romanas pilnas teorijų (prisimenant nouveau romaną) arba lingvistinių žaidimų (prisimenant „Finnegans Wake”) jis gali nustoti būti realistinis; bet tuomet jis nustoja ir būti įdomus. (…)

Rašytojas romaną tik tuomet tikrai pradeda, kai randa formą, kuri atitiktų istoriją. Žinoma, gali eksperimentuoti ir sakyti sau, jog galvoji, kokias naujas formas gali šiam romanui rasti, tačiau kol neatsiranda ta tinkama idėja, tai tuščias reikalas; su idėja tos susikryžminančios formos ir turinio vielos ima kibirkščiuoti. (…)

Gali būti įtakotas neakivaizdiniu būdu ar net įtakotas rašytojo, kurio nemėgsti, jei jis daro kažką gan drąsaus. Pavyzdžiui, esu skaitęs romanus ir galvojęs, kad šitas dalykas neveikia arba šitas tikrai nuobodokas, bet galbūt formos brutalumas ar ataka, ar rizika sukelia mintį, jog toks rašymo būdas – ar jo variantas – galėtų suveikti. (…)

Neturiu nieko prieš tai, kad jie nori uždirbti pinigų – romanistai ilgą laiką visai neuždirbdavo pinigų – ir manęs neerzina dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris priima šimto tūkstančių svarų pasiūlymą už pirmąjį savo romaną. Bet mane erzina, kad tokie sukuria dažniausiai kažką visiškai tradiciško, kokią nors istoriją apie grupę dvidešimties su virš amžiaus jaunuolių, apsigyvenančių viename bute, apie jų emocinių išgyvenimų pakilimus ir nuosmūkius, ir viskas pasakojama tokiu būdu, kuris bus lengvai ir greitai perkeltas į ekraną. Tai nėra labai įdomu. Parodykit man daugiau ambicijos! Parodykit man susidomėjimą forma! Parodykit man, kodėl ši medžiaga geriausiai perteikiama romano forma. O taip, ir prašau parodykit bent kiek pagarbos didiesiems praeities romanistams. (…)

Flaubertas sakė, kad menininkas turėtų nerti į gyvenimą kaip į jūrą, tačiau tik iki bambos. Kiti nuplaukia taip toli, kad pamiršta savo pirminį norą būti menininkais. Akivaizdu, būnant rašytoju tenka daug laiko praleisti vienam, o buvimas romanistu reikalauja ilgesnių laiko tarpsnių vienatvėje, negu buvimas poetu ar dramaturgu. Tas duodu-imu, vykstantis bendros kūrybos menuose, turi įvykti romanisto viduje. Tačiau tuo pat metu, ieškodami tikriausio gyvenimo atvaizdo, dėkingi vis atsigręžiame į literatūrą, argi ne? (…)

Bet kai būdamas dvidešimt pirmojo amžiaus anglų romanistu atsisėdu priešais savo IBM 196c, jokia kryptimi ar jokiu sąmoningu būdu nesigręžioju į didijį devynioliktojo amžiaus prancūzą, rašiusį žąsies plunksna. Romanas, kaip ir technologijos, pasistūmėjo į priekį. Be to, Flaubertas rašė kaip Flaubertas – kokia nauda būtų iš to, jei kas nors darytų tą patį? (…)

Nelabai pritariu tam vampyriškam nusiskundimui, nes niekas niekada rašytojo neprašė būti rašytoju. Girdėjau žmones sakant: oi, taip vieniša! Na, jei nemėgstat vienatvės, tai nerašykit. Dauguma besiteisinančių rašytojų, mano nuomone, tik vaidina. Žinoma, tai sunkus darbas – taip ir turi būti. Bet pavyzdžiui, ar susikeistumėt vietomis su hyper aktyvių dvynių aukle?