Pelenė ieško prievartautojo

 fashion rape

Apie Elenos de Strozzi Aktorės vaidina tiktai scenoje“ (Alma littera, 2007) ir Nora Roberts „One Summer“ (vertimas „Vieną vasarą“, Svajonių knygos, 2008).

Perskaičiau savo pačios straipsnį apie lietuviškų meilės romanų rašytoją Eleną de Strozzi (nuoroda). Ir kaip gi aš liaupsinau ją už gerą siužetą. Ir kaip griebiau skaityti kitą jos meilės romaną. Ir kaip gi radau tą pačią istoriją, įvilktą į kitą suknelę…

„Šiaurės rožė“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimylėjusi turtingą kilmingą dieviškai gražų vyriškį, išvažiuoja į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir kerštavimo patiria daug smurto, aplink yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, daug geresnio charakterio, bet merginos jie nedomina, galų gale ji išteka už to pavyduolio.

„Aktorės vaidina tik scenoje“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimyli turtingą kilmingą genialų vyriškį, išvažiuoja su juo į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir egoistiškumo mergina patiria daug smurto, aplink ją yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, kurie jai nesavanaudiškai padeda, tačiau ji visus atstumia ir galiausiai išteka už to pavyduolio.

Skirtumas tarp dviejų romanų (tarp jų išleidimo – 12 metų) yra toks: antrajame mergina praranda nekaltybę su tuo pavyduoliu ne po vestuvių, o beveik iškart. Va toks šuolis į modernumą.

Žinoma, „Aktorės vaidina scenoje“ skaičiau susidomėjusi, kaip gi autorė aprašys aktorės profesiją. Turiu pasakyti, kad medžiagą romanui ji tikrai rinko kruopščiai, tačiau informacija man pasirodė keliais dešimtmečiais pasenusi. De Strozzi mano, kad Lietuvoje aktoriai vis dar svaigsta nuo rusų teatro mokyklos ir visi žino legendinių rusų aktorių vardus. Išties net būdama Dalios Tamulevičiūtės (studijavusios Maskvoje) studentė aš tų vardų negirdėjau.

Daugiau nei keistos man pasirodė ir kai kurios kitos smulkmenos. Pavyzdžiui, romane rašoma, kad prieš diplominį vaidybos egzaminą dėstytoja su studentais išeina repetuoti į Lukiškių aikštę. Taip būti negali! Pirmiausia, diplominiai spektakliai rodomi teatruose, o ne akademijos scenoje, todėl ir repetuojami ten, kur bus rodomi. Antra, jokio spektaklio neparepetuosi aikštėje, kur pilna praeivių. Mes su kurso draugu kažkada bandėm repetuoti tuščioje Kalnų parko estradoje – netgi tai buvo per sunku. Trečia, repeticijoms reikia scenos mastelio pojūčio, drabužių bei rekvizito… Ypač diplominio spektaklio paskutinėms repeticijoms.

O dėl pavadinimo – sentencijos, kuri kartojama romane ne vieną ir ne du kartus, galiu pasakyti – nėra taip, kad aktorės vaidintų tik scenoje. Aktorės juk normalios moterys. O normalios moterys gyvenime vaidina, kaip, beje, ir normalūs vyrai. Mes vaidiname, žaidžiame, apsimetame. Mes turime ne po vieną rolę kišenėje. Gyvenime yra daug vaidybos, kaip ir vaidyboje – daug gyvenimo. O, kad autorė žinotų, kaip aktorių aplinkoje (bent Lietuvoje) nekenčiamas žodis „vaidyba“ – ji prilygsta nudavinėjimui ar apsimetinėjimui, falšui, kitaip tariant. Nieku gyvu scenoje negalima vaidinti, scenoje reikia būti, gyventi!

Bet gal tai ir nėra svarbiausia. Čia juk meilės romanas, todėl jo ašis yra meilės, santykių tarp vyro ir moters linija. Tai kas ten su tom merginom, kad jos vis prašosi būti skriaudžiamos nuostabaus grožio, gerokai vyresnių, turtingų vyrų?

Atsakymą radau knygoje „Why Women Have Sex“* („Kodėl moterys nori sekso“ – angl.). Kai kurie psichologai mano, jog moterų fantazijos apie tai, kaip jos yra prievartaujamos vyrų, išduoda psichologinę patologiją (iškrypimą) arba iliustruoja visuomenėje įsigalėjusius lyčių scenarijus, kur seksas susiejamas su paklusimu vyrui. Tačiau neseniai atlikti moksliniai tyrimai rodo ką kita. Apie jėgos panaudojimą sekso metu fantazuoja ne silpnos ir paklusnios moterys, o atvirkščiai – stiprios, valdingos, dominuojančios, nepriklausomos ir labiau pasitikinčios savimi.

Meilės romanų herojus paprastai yra vyriškis, kuris yra tobulas geismo objektas: jis gražus, vyriško veido ir kūno, vyriškai besielgiantis, ypatingai aukšto socialinio statuso (kilmingas, pripažinto talento, sėkmingas verslininkas) ir fantastiškai turtingas. Evoliucijos požiūriu, kiekviena moteris norėtų pastoti nuo tokio vyro. Negana to, meilės romanuose šitoks vyro tipas aistringai ir aklai įsimyli pagrindinę veikėją. Jo visaapimanti aistra sąlygoja tai, kad jis bus ištikimas (jis tiesiog negali pagalvoti apie kitas moteris – tikrai, taip ir yra de Strozzi romanuose!) taigi moteris kontroliuoja situaciją. Vyras jaučia jai vos ne liguistą priklausomybę.

Daugelyje erotinių meilės romanų vyras seksualiai „paima“ pagrindinę veikėją, panaudodamas fizinę jėgą, nors moteris protestuoja ir priešinasi.  Bet paradoksaliai, toks vyro nesivaldymas liudija apie temdantį protą moters patrauklumą, kuriam neįmanoma atsispirti. Taigi tai moters jėgos, o ne silpnumo ir paklusnumo išraiška! „Jis mane taip myli, kad net išprievartavo….“ O lia lia, kaip pasakytų prancūzai!

Bet štai perskaičiau žymios meilės romanų rašytojos Noros Roberts knygą „Vieną vasarą“ (skaičiau originalo kalba) ir šiek tiek pasidomėjau apie jos meilės įsivaizdavimą. Iškart paaiškėjo, kad tai rašytoja, pakeitusi meilės romanų kanoną: jos veikėjos jau nebe vargšės skaisčios pelenės, ir vyrai jų „neima“ jėga. Tai stiprios arba romano eigoje atrandančios savo stuburą veikėjos. Tarp jų ir vyrų kuriasi draugiški, lygūs santykiai.

Turbūt tai išplaukia iš to, kaip pati autorė įsivaizduoja meilę. Viename interviu ji minėjo, jog romantiškiausias dalykas, kurio ji sulaukia iš savo (antrojo) vyro – po vakarienės išplauti indai. Ir ji tai sako be ironijos. Meilė – tai draugystė ir bendradarbiavimas. Ir aš su ja labai sutinku.

Koks didelis kokybinis šuolis – nuo moters dominavimo į lygius santykius. Šio skirtumo pastebėjimas man patvirtina anksčiau kirbėjusią mintį: dauguma lietuvių yra stiprios, dominuojančios matronos. Jos tik išoriškai vaidina, kad yra silpnoji lytis. Įsižiūrėjus, dažnai šalia mūsų moterų pamatysi silpnus, suluošintus mamyčių sūnelius, kuriems tik viešai leidžiama vaidinti didvyrius – namie jie patiria moterų psichologinį smurtą.

Gal todėl ir de Strozzi romanų tobuli vyrai atrodo tokie netikroviški. Gal todėl netgi būtina, kad jie būtų užsieniečiai ar bent negyventų Lietuvoje, antraip sunku patikėti, kodėl nesame sutikę tokių tipų, jei jau jie egzistuoja.

Nemanau, kad visi lietuviai yra silpni mamyčių (ir žmonų) sūneliai. Esu mačiusi ir kitokių vyrų, porų, šeimų. Tiesa, retai. Bet gal ir visame pasaulyje jų reta? Kaip ten bebūtų, dažnai netgi tokie nesuvokti, iš pasąmonės išnirę tekstai, kaip de Strozzi (ir kt.) romanai, gražiai iliustruoja, liudija apie tikrąją mūsų visuomenės situaciją. Ir gerai. Iš to žinome, kad yra ką keisti, apie ką kalbėti. Dar daug darbo laukia Lietuvos feminisčių ir feministų. Tik reiktų turėti omenyje, kad dabartinė moterų situacija greičiausiai pačias moteris… tenkina. Juk jos valdo situaciją. Todėl nenuostabu, jei moterys Lietuvoje bus pačios aršiausios feminizmo priešės.

Dar vienas milžiniškas skirtumas, lyginant Roberts su de Strozzi. Roberts kalba išties glausta, ritminga, išraiškinga, stilius nedaug skiriasi nuo publicistinio, bet ir grožio (beletristikos) pakanka (nežinau, ar toks pat įspūdingas yra vertimas). Sekso scenos – gyvos, jausmingos, įtraukiančios. De Strozzi „Aktorės vaidina tik scenoje“ sekso scenos primena parodijas, jos kalba daugelyje vietų naivi, net sakyčiau banali (kažkur skaityta, matyta, nuvalkiota). Romaną galima būtų trečdaliu trumpinti – daug tuščiažodžiavimo, nuobodžių dialogų. De Strozzi pirmojo romano teksto kokybė tikrai paliko geresnį įspūdį ir suteikė viltį, kad kiti darbai bus dar geresni. Tikrai nesitikėjau, kad kitame romane rasiu tą pačią istoriją… Taigi gali būti, jog rašoma tik pasikliaunant jausmais, ir autorė pateko į schemą. Išeiti iš jos padėtų protas.

Skaitydama Roberts romaną visiškai tikėjau tuo, kad du fotografai, vyras ir moteris, keliauja per visą Ameriką fotografuodami bendram projektui. Kokia paprasta bei originali tai idėja! Per ją ir fotografijos meną autorė bandė papasakoti ir apie Amerikos, kaipo didelės, įvairios šalies, grožį. Romano gale man ir akys sudrėko – autorė panaudojo vieną triuką, kuris iššaukė sentimentą… Tiesa, romanui trūko gelmės, buvo daug bereikalingų, pasikartojančių veikėjų būsenos aprašymų, dubliavosi vyro ir moters vidiniai monologai, žodžiu, mano protas nuobodžiavo, todėl perskaičiau greit ir labiausiai įsijaučiau tik į sekso scenas. Bet juk meilės romanai ir yra fantazijos apie vyriškumo ir moteriškumo santykį. Jeigu kartais vien to pakanka – why not?

———————————————-

* Autoriai: Cindy M. Meston ir David M. Buss.

 

Tekstinio primilžio formatas

makreriais hitleris

Patiko Nomedos komentaras po straipsniu „Perrašyti reiškia perrašyti“, tačiau pakomentuoti pati jau negaliu, nes komentarų laikas baigėsi (pati nustačiau tokias taisykles). Užtat įkelsiu jį čia:

Cha, tekstinis primilžis! 

Čia vieną dieną surinkau Google tokią frazę: I wrote my first draft and it is perfect (parašiau pirmą eskizą ir jis yra tobulas). Radau tik krūvą straipsnių apie tai, kad nereikia labai pergyventi, jog tavo pirmas eskizas yra šūdas, nėra viskas taip blogai :)

Amerikiečiams turbūt nuo mokyklos laikų įkalta, kad rašymas yra darbas, o ne „išsiliejimas“ (kas lyg ir tinka primilžio metaforai).

Mano leidybos darbai juda į priekį. Su maketuotoja vis dar triūsiam prie romano eskizo (jau perėjom į korektūros skaitymo etapą). Pirmą kartą gyvenime galiu tiesiogiai bendrauti su maketuotoja. Nežinau, kaip kitose, ypač didžiosiose, leidyklose viskas vyksta, bet įtariu, kad tarp autoriaus ir maketuotojo visad stovi dar keletas profų – redaktorius, projekto vadybininkas, dailininkas – kurie žino, kaip geriau. Mano knygos atveju, pati sau esu ir projekto vadovė, ir dailininkė. Smagu, man patinka, nors dėl visko jaudinuosi trigubai.

Taigi, gavusi tiesioginį ryšį, pagaliau paklausiau maketuotojos: tai kaip iš tiesų reikia formatuoti rankraštį, pateikiant jį leidyklai?

Ar kada matėte nors vienos leidyklos tinklapyje tokią informaciją? Retai kur rasi net kvietimą siųsti rankraščius, nekalbant apie jų formatą…

Šita mano surinkta medžiaga tebūna pradinės gairės. Gal atsitiktinai vienas kitas profas perskaitys šitą straipsnį ir pakomentuos, pridėdamas nuo savęs, ko dar nedaryti ar ką dar daryti, kad jam nereikėtų varvinti akių, „atsukinėjant“ įmantrius autorių „prisukimus“. Nes įmantrauti su teksto forma tai oi kaip norisi. Pati esu šio bei to pridariusi ir nusiuntusi. Gėda prisiminti. Dabar jau išmokau tvardytis.

ŠVARUS LAPAS

Pagrindinis patarimas: siųsdami rankraštį ar ištrauką profas skaitytojams (arba net ir man), kuo mažiau jį maketuokite.

  • Lapo dydis turi būti A4.
  • Šriftas – Times New Roman (ar kitas įprastas, paprastas serif – apie tai nuoroda).
  • Šrifto dydis 11pt arba 12 pt.
  • Tarpai tarp eilučių – 1.5 arba Double (dvigubas).
  • Tarp paragrafų tarpai neturi būti didesni.
  • Tekstas sulygiuotas kairėje (Left align).
  • Tekstas neturi būti sulygiuotas dešinėje (Right align) ir neturi būti sulygiuotas abiejose pusėse (Justify).
  • Žodžiai neturi būti perkėlinėjami į kitą eilutę, nei tam, kad eilutės atrodytų sulygiuotos dešinėje pusėje, nei dar dėl kokios priežasties.
  • Laukeliai (margins) turi būti tokie, kokie paprastai nustatyti (amerikietiškais matais, po 1“ iš visų pusių, mano kompiuteryje nustatyta, kad viršutiniai ir apatiniai laukeliai – 2.54 cm, šoniniai – po 3.17 cm).

Galbūt kai kam atrodo natūralūs tokie išmatavimai ir į galvą neateitų kažką keisti. Tačiau patikėkit, jau esu gavusi rankraščių, kurių autoriai akivaizdžiai norėjo parodyti savo maketavimo gebėjimus, fantaziją ar nežinau ką. Atrodo, daug kas bando sumaketuoti taip, kad spausdinant būtų kuo mažiau lapų (sumažina šriftą, laukelius) – nusiraminkit, gadinti popierių – toks leidėjų darbas. Kai kurių rankraščių tekstas atrodo „gabalinis“, sunku skaityti. Kai kurie atvirkščiai – išretina, padaro didelius tarpus tarp paragrafų…

Kai kam atrodo, kad pakeitus šriftą iš nuobodaus Times New Roman, tekstas taps iškart įdomesnis, išsiskirs iš krūvos. Tegul kalba pats teksto turinys, o ne forma. Neturėkim iliuzijų, kad graži forma pagerins turinį… Be to, šriftą lengviausia pakeisti, todėl visuomet, skaitymui gavusi kokią įmantrybę, ją tučtuojau pakeičiu „nuobodybe“.

Nebandykim mėgdžioti popierinės knygos, nes rankraštis dar nėra popierinė knyga. Teksto sulygiavimas abiejose pusėse turbūt turėtų priminti spausdintą puslapį, tačiau toli gražu neprimena. Man asmeniškai tai primena tuos naivius laikus, kai taip pat stumdydavau tekstą, nes jau taip norėjosi įsivaizduoti, kad esu publikuota…

Jei tekstas sumaketuotas 12pt šriftu ir dvigubais tarpais tarp eilučių, tai jis arčiausiai to, kas tilps popierinės knygos puslapyje. Tuomet galima numanyti, kiek lapų bus knygoje. Bet ir tai netikslu, nes popierinės knygos formatai įvairuoja. Pvz. mano atveju pagal rankraštį buvo įsivaizduota, kad knyga bus 180-200 psl., tačiau kai supratau, kad noriu paperback’o formato – 13×20 cm – paaiškėjo, kad puslapių netgi 350. Su gan taupiais laukeliais (kaip lietuvių aplinkai).

Beje, lietuviškos leidyklos maketuoja knygas labai rupiai, išpučia, kad tik atrodytų kuo daugiau teksto (kad daugiau kainuotų?). Man iki šiol dar sunku lyginti savo knygos apimtį su kitų lietuvių autorių apimtimis. Lyginant su anglosaksų knygomis, berods įtenku į normalaus romano apimtį.

RANKRAŠČIO YPATUMAI

Tai dar ne viskas, ką galim pridirbti rankraštyje. Nežinau, ar yra dar kokių veiksnių būdų, kaip Worde nuimti automatišką formatavimą, bet štai pvz. programa vis siūlo suformuoti dialogus… Anglų kalboje tai ne dialogų, o sąrašo formatas (Bullets). (Nes anglų kalboje tiesioginė kalba išskiriama kabutėmis, o ne brūkšniais – taip irgi jau pasitaiko, bet labai retai.)

Kai tik parašysite pirmąjį dialogą ir paspausite ENTER, atsiras atitraukimas nuo krašto, tarpai tarp brūkšnio ir žodžių, ir kt. dalykai, kurių mums nereikia. Bent jau mano puslapyje prie žodžio iškart atsiranda kvadratėlis su žaibuku, ant kurio paspaudus pasirodo geras pasiūlymas: Stop Automatically Creating Bulleted Lists. Duodu jam varnelę ir dialogas „sukrenta“ į vietą.

Dabar mano tiesioginė kalba išskirta trumpu brūkšneliu, tačiau rankraščiui (kaip ir galutiniam knygos maketui) reikia ilgo brūkšnio. Kol kas nežinau lengvesnio būdo, negu padaryti tai automatiškai. Parašius dienos teksto porciją: prie Edit susiraskite Replace, viršutinėje eilutėje įrašykit trumpą brūkšnį, o apatinėje (Copy ir Paste pagalba paėmusi iš teksto) – ilgą brūkšnį. Tada spauskit Replace All. (Jei vienas kitas reikalingas trumpas brūkšnys taps ilgu – atitaisysite ranka, vėliau.)

Liko dar vienas momentas – kaip atitraukti naują paragrafą, o ir dialogą, nuo krašto. Maketuotojai prašo nedaryti to Space (ilgo klavišo, kuris daro tarpus tarp žodžių) arba tabuliacijos pagalba (naudojant mygtuką TAB). Kodėl? Todėl, kad maketuotojas turės išrankioti visus tarpus ir „tabus“ rankiniu būdu.

Worde galima padaryti tai automatiškai, per tą patį Find and Replace (nukopijavus tabuliacijos tarpą – įdėti jį viršutinėje eilutėje, o apatinę eilutę palikti tuščią, spausti Replace All). Tačiau tai nepatikima, kai tekstas labai ilgas – kas gali garantuoti, kad viena kita eilutė nenušoks? O ranka išrankioti tabuliacijas iš viso romano labai neįdomu. Pati aną savaitę dariau…

Beje, jei nežinote, išduosiu, kaip pamatyti tabuliacijas ir kitus formatavimus: Wordo dokumento langelio viršuje yra toks ženkliukas, vadinamas Paragrafu (deja, negaliu jo čia įdėti, po juo parašyta Show – Rodyti). Tai jį reikia paspausti ir tekste pasirodys mėlyni ženkliukai, žymintys tarpus tarp žodžių, tarpus tarp eilučių, puslapių ir kt.

Kaip atitraukti kiekvieną paragrafą ir dialogus nuo (kairiojo) krašto?

Maketuotojui galima siųsti ir neatitraukus nuo krašto, tik apsidžiaugs. Tačiau redaktorius (kaip ir aš) turbūt mieliau skaitytų su atitraukimais. Vienu paspaudimu problema išspręsta: spaudžiam ant Format, tada Paragraph, skyriuje Intents and Spacing randame Intentation ir nustatome SpecialFirst Line. Man automatiškai parodo, kad bus atitraukta 1.27 cm. Tada nepamirškim nuspausti OK ir langelis laimingai užsidarys. Grįžus rašyti, kiekvieną kartą paspaudus ENTER, naujas paragrafas bus atitrauktas.

Siunčiant maketuotojui, jeigu pastarasis nelabai susipažinęs su Wordo gudrybėmis, galima ta pačia tvarka automatiškai nuimti atitraukimą (Intendation).

Nenustebčiau, jei vienas kitas kompiuteristas iš manęs skaitydamas skaniai juokiasi. Na, kai kuriuos dalykus atradau neseniai, hm, netgi šiandien. Bet matau, kad kai kurie pradedantys rašytojai žino už mane dar mažiau. Padėkite mums, nežiniukams, pakomentuokite ir patarkite!

PASKUTINIAI PRIESAKAI

  • Jei didelį tekstą rašote didžiosiomis raidėmis, prisiminkite, kad CAPS reiškia, KAD JŪS LABAI RĖKIATE ANT SKAITYTOJŲ (nebent tai būtų antraštė). Maketuotojas turės perrinkti visus tekstus, kurie parašyti didžiosiomis. Korektūros klaidų tikimybė didėja su kiekvienu maketuotojo įsikišimu į tekstą.
  • Triskart pagalvokite, ar reikia jūsų tekste (ne antraštėse) bold. Kažin.
  • Vieną kartą pagalvokite, ar reikia jūsų tekste underline. (Nereikia.)
  • Kiekvienas paragrafas – skirtingu šriftu. Originalu? Nebent jei pats maketuosite knygą publikacijai…
  • Nenaudokite automatiškai formatuotų antraščių. (Nebent eskizams, kurie skirti tik jūsų akims.)
  • Dalys, skyriai, skyreliai galėtų būti pastorintomis raidėmis (bold) arba kursyvu (italic), arba didžiosiomis (CAPS, small caps). Jie gali būti atitraukti nuo krašto, kaip ir kiti paragrafai.
  • Prieš kiekvieną teksto dalį (tarp dalių, skyrių, tik ne tarp paragrafų!) padarykite puslapio skyrimą – Page brake (rasite jį prie Insert – Brake – Page brake).
  • Jei dalyje yra tarpas (naujas paragrafas, kuris dažnai atsiranda ten, kur keičiasi pasakojimo perspektyva, įvyksta šuolis laike ir pan.), tai tiesiog palikite vienos eilutės tarpą (ENTER pagalba). Maketuotojui padėtų, jei tarpe padėtumėte ir groteles – ženkliuką #. (Taip įpratę amerikiečiai – lietuvį maketuotoją dėl to gal reikėtų ir perspėti.)

KODĖL SVARBU PATEIKTI TVARKINGĄ RANKRAŠTĮ

Todėl, kad pagal išvaizdą sutinka, o pagal protą palydi.