Laisvė per rašymą

s-bernotaite-rasytojo-irankiai

Apie Natalie Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ („Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within“. Išvertė Aistė Garškaitė, išleido „Žmogaus psichologijos studija“, Kaunas 2015.

Apsidžiaugiau pastebėjusi, jog pagaliau į lietuvių kalbą išversta Natalie Goldberg knyga apie rašymą, nors iškart neprisiminiau, ar esu skaičiusi originalą. Pirmą kartą ši knyga išleista 1986—aisiais, Amerikoje ji sukėlė didelį kūrybiškumo nušvitimą. Nežinia, ar taip jau ir ėmė rašyti tas milijonas skaitytojų, kurie ją įsigijo, tačiau rezultatas, perskaičius šią nedidelę, bet tirštą, pamokymų knygelę, gali būti fiziškai ne toks ir apčiuopiamas. Rašymas gali prasidėti ir baigtis ne publikacijomis, o gydomuoju poveikiu, paaštrėjusiomis juslėmis, pilnatvės pojūčiu. Jei perskaitę Goldberg knygą žmonės suvokia, kad rašytojo darbas yra nelengvas, bet įdomus, dėkingas, suteikiantis gilesnių patirčių, tai juk nuostabu. Ir to gali pakakti.

Ši knyga skirta pačiai rašymo pradžiai, paskatinimui, patvirtinimui. Autorė vardina ir trumpai pristato svarbiausius kūrybos (nebūtinai vien rašymo) elementus, neidama į gilesnius svarstymus apie amatą, techniką. Tai nėra knygos tikslas. Ši knyga nori mus pažadinti, atverti akis, maloniai sukrėsti.

Pradedantieji rašytojai dažnai būna nesusidūrę su gyvais knygų autoriais, o patys autoriai ne visada pasipasakoja apie darbo metodus, todėl visuomenėje gajūs stereotipai ir mitai apie mistinį užsiėmimą, kurį kai kas net vengia vadinti profesija. Goldberg atveria savo kūrybinę laboratoriją ir leidžia matyti, kokia ji netvarkinga, kiek joje visko daug – šiukšlių, beprasmiškų užrašų, nukrypimų į šoną, klaidų, abejonių savimi ir savo darbais, daug nežinios ir ieškojimų, ir visa tai yra natūralu. Gal todėl kai kurie skyriai užvadinti gamtiškai: „Kompostas“, „Gruntinio vandens panaudojimas“… Ir mokytis rašyti Goldberg siūlo dabar, nedelsiant, nelaukiant, kol tapsi protingesnis, labiau apsiskaitęs, subrendęs procesui.

Mokytis geriausia mokant kitus, duodant kitiems tai, ką pats gauni, dalinantis džiaugsmais ir skausmais, drauge išgyvenant procesą. Pamenu šį patarimą, priėmiau jį. Mokykis drauge su kitais besimokančiais, mokykis mokydamas. „Mes išmokstame rašyti tik rašydami. Tai paprasta. Toldami patys nuo savęs ir eidami ieškoti autoritetingų mokytojų, rašyti neišmoksime.“ (p. 41)

Goldberg, man rodos, yra puiki mokytoja. Naudojant dzenbudistinę leksiką (autorė užsiima dzen meditacija ir knygoje dažnai cituoja savo mokytoją Katagirį), Goldberg yra rašymo guru. Skaitant mokymus, dera nepamiršti, kad guru yra tik žmogus: ieškantis, klystantis, juo nereikia besąlygiškai tikėti. Išmintinga klausytis ir pasiimti iš jo tai, ko reikia paties kelionei. Visa kita – nėra reikšminga. Geras mokytojas nebūtinai yra genialus rašytojas. Bet geras mokytojas būtinai yra tas, kuris pradžioje pats nemokėjo, o paskui išmoko.

Keli dalykai, kuriuos esu į save sugėrusi ir atpažįstu, vėl skaitydama Goldberg, yra šie:

Labai svarbu susipažinti su savo vidiniu kritiku arba cenzoriumi ir išmokti girdėti, tačiau neklausyti, ką jis pataria. Kūrybos procese jo patarimai gali nužudyti įkvėpimą ir atgrasyti nuo rašymo apskritai.

Geras patarimas – nesusireikšminti. Nesusitapatinti su savo darbu. „Išlik takus tarp tų juodų ir baltų žodžių. Jie – tai ne tu. Jie – didi akimirka, perėjusi per tave.“ (44 p.)

Rašymui reikalingas laikas, ir jis yra brangiausia prekė, kurią kiti žmonės iškeičia į pinigus. Pastebėjus, jog pats visuomet turi laiko ir turi pasirinkimą, kur ir su kuo jį praleisti, atrandi daugiau laiko sau ir savo darbui.

Atkaklumas. Jeigu rašymas yra tas dalykas, kuriam visuomet turi pakankamai atkaklumo (knygoje išversta ryžto, bet man atrodo, kad tai šiek tiek kita), tuomet tai – tavo dalykas. Užsikabink už jo, laikykis, rašyk, kad ir kas.

Rašyk bet kur, bet kada, bet kaip. Nelauk, kol susiklostys palankios aplinkybės. Jos niekada neatrodys pakankamai palankios, jei pasiduosi tinguliui. Jei kažkas nuolat trukdo rašyti, atpažink: labiausiai trukdo tingulys. „Paimk kitą sąsiuvinį, griebk kitą rašiklį, tiesiog rašyk, rašyk, rašyk. Pasaulio vidury ženk vieną teigiamą žingsnį. Chaoso centre padaryk vieną geriausią veiksmą – tiesiog rašyk.“ (107 p.)

Rašytojas yra geras klausytojas: „Šitaip klausydamasis tampi skaidriu veidrodžiu, atspindinčiu tavo viduje ir aplink tave esančią tikrovę.“ (62 p.)

Kalbant apie metaforas: „Nėra perskyros tarp rašymo, gyvenimo ir mūsų sąmonės. Jei mąstote taip plačiai, kad galite leisti žmogui valgyti automobilį, pajėgsite priimti, kad skruzdės yra drambliai ir vyrai yra moterys. Gebėsite įžvelgti visų pavidalų skaidrumą, ir neliks perskyrų.“ (45 p.)

Apie rašytojo dvasinę higieną, rašymą ir beprotystę, rašymą ir alkoholizmą: „Menininko gyvenimas nėra lengvas. Jautiesi laisvas tik atsiduodamas kūrybai. Vis dėlto aš manau, kad kurti yra geriau, nei svaigintis alkoholiu ar kimšti šokoladą. Įdomu, ar rašytojai prasigeria dėl to, kad nerašo, ar kad rašydami susiduria su sunkumais. Jie geria ne todėl, kad yra rašytojai. Geria, nes yra rašytojai, kurie nerašo. / Būti rašytoju ir rašyti yra laisvė. Tai įprasmina tavo paskirtį. Anksčiau maniau, kad daryti ką nori ir yra laisvė. Iš tiesų būti laisvam reiškia žinoti, kas esi, ką turi padaryti šioje žemėje ir tiesiog daryti.“ (50 p.)

Rodyk, o ne pasakok – ar ne pirmoji pasakė Goldberg? „Nepasakok skaitytojams, ką jauti. Parodyk situaciją, ir jausmai kils savaime.“ (77 p.) Ne ji viena pastebėjo, kad skaitydami ieškome ne pasakojimų apie gyvenimą, o paties gyvenimo: „Vos tik tekste pastebiu žodelį „apie“, manyje automatiškai įsijungia pavojaus signalas. „Ši istorija apie gyvenimą.“ Nubrauk šitą eilutę ir, kaip pakliuvo, bet eik tiesiai prie gyvenimo.“ (78 p.)

Ypatingas Goldberg dėmesys skiriamas smulkmenoms, detalėms – gal kad pati poetė. Knygoje apstu patarimų, kaip tapti pastabesniu, taip pat duodamos rašymo užduotys, pratybos. „Naudodamas detales, ne tik kepi pyragą ir sukiesi virtuvėje, bet ir atsigręži į pasaulį. Tai kartu ir politinis veiksmas, nes tu ne vien degi savo emocijų karštyje, tačiau ir pasiūlai geros, sočios duonos alkstantiems.“ (56 p.) Maži dalykai sudaro didelius: „Mes gyvenome. Mūsų patirtos akimirkos yra svarbios. Kaip tik tai ir reiškia būti rašytoju – rūpintis smulkmenomis, kurios kuria istoriją.“ (54 p.)

Rašyti eiles, skaityti literatūrą būtina išgyvenant tai, ką darai, o ne analizuojant. Būti akimirkos vyksme.

Rašytojas atveria savo svajones ir pats jau nebegali jų ignoruoti. Rašymas keičia gyvenimą: „Negali giliai pasinerti į rašymą, o tada atsitraukti, atsiriboti, eiti namo, „būti miela“ ir nesakyti tiesos. Jei rašydamas esi sąžiningas su savimi, tai persmelks visą tavo gyvenimą. Negali rašydamas išsitiesti, o padėjęs rašiklį vėl kūprintis. Rašydami galime išmokti oriai išsakyti tiesą, o nuo popieriaus, kaip ir turėtų būti, visa tai persikels į gyvenimą.“ (138 p.)

Tiesiog norisi dedikuoti kai kuriuos sakinius pažįstamiems, o kartais priminti juos ir sau pačiai, nes save nuvertinti, rodos, mokame puikiai, esame tikri ekspertai, o pagirti save, didžiuotis savo darbais, gėdijamės, netgi jaučiame kaltę. Todėl kitą kartą… „Kai kas nors jums sako komplimentus, sukluskite. Net jei jums nemalonu ir nesate pratęs, tiesiog kvėpuokite, klausykite ir priimkite tai. Pajuskite, kaip tai malonu. Ugdykite pakantumą teigiamam, nuoširdžiam palaikymui.“ (67 p.)

Dar viena dedikacija pradedantiesiems būtų ši: „Kai kurie žmonės, išgirdę taisyklę, kad reikia rašyti kiekvieną dieną, taip ir daro, tačiau netobulėja. Jie tik yra pareigingi. Tai jau perdėtas stropumas. Taip švaistoma energija, nes taisyklių laikymasis, neįdėjus širdies, reikalauja milžiniškų pastangų. Jei ir tu taip darai, liaukis rašęs. Atsitrauk savaitei ar metams. Palauk, kol pajusi kalbėjimo alkį, kol tavyje atsiras troškimas kalbėti. Tada vėl rašyk.“ (135 p.) Jei gali nerašyti – nerašyk. Jei gali rašyti – rašyk. Aklas pareigingumas ir tų pačių dalykų kartojimas dar nėra kūryba. Kartoti klaidas – kvaila, bandyti pakartoti sėkmes – dar kvailiau…

O šitai dedikuoju visų pirma sau: „Bus puiku, jei tave spausdins, bet nekreipk į tai per daug dėmesio. Tai nublokš tave atgal. Tiesiog rašyk toliau.“ (169 p.)

Rašymas pačiai Goldberg yra daugiau, negu saviraiška ar terapija. Rašymas – bendruomeninis veiksmas. Viename interviu ji yra sakiusi: drambliai nerašo, arkliai nerašo, debesys nerašo, bet žmogus štai – rašo. Vadinasi, rašyti – mūsų privilegija, galbūt netgi mūsų egzistencijos paskirtis. Turime palikti rašytinius pėdsakus po savęs – kitiems, kurie gyvens po mūsų, o gal tam, kuris ateina per pauzę – „įkvėpimo dievui“. Tuomet „…tampi didesnis už save patį, ir ateina pirminės mintys. Jos neuždengia šios akimirkos vyksmo ar praeities jausmų. Čia ir dabar yra pripildyta didžiulės jėgos. Yra tai, kas yra.“ (22 p.)

Nors Hemingway’us yra pasakęs, kad nėra tokio klausimo, kodėl rašai?, svarbiau susitelkti į klausimą, ką rašai?, Goldberg neatsisako klausti kodėl? Per šį klausimą pagaliau radau, kuriais metais ir kelintą mėnesį skaičiau šią knygą, mat esu parašiusi savo atsakymus (2010 metų liepą). Vadinasi, nuo tada praėjo penkeri metai. Tai buvo laikas, kai išleidau pirmąją savo knygą, novelių rinkinį „Gaisras“, ir buvau pradėjusi rašyti romaną „Katė, kurios reikėjo“. Vis dar ieškau mokytojų ir randu juos, dažniausiai gyvenančius knygose, kartais genialius ar labai talentingus, bet kai kurie – tiesiog žmonės, nepaprastai jaučiantys savo laiką ir pasauliui dovanojantys savo išgyvenimus per kūrybą. Tas dalinimasis, kaip bendruomeninis veiksmas ir kaip reikšmingas įvykis bendrojo laiko lauke, man atrodo svarbiausias dėmuo ir literatūroje.

Skaitydama galvojau, kad mielai padovanočiau Goldberg knygą žmonėms, kurie nori pradėti rašyti dienoraštį; žmonėms, kurių gyvenimo laikas bėga „pro šalį“, kurie nebemoka sustoti, girdėti, matyti; žmonėms, kurie jaučiasi praradę vaikystės gebėjimą kurti, fantazuoti, žaisti, būti kvailais, nerūpestingais, rašyti neatsakingai, ne publikai – sau; žmonėms, kurie nori suprasti, kas tai yra meditacija rašymo forma; žmonėms, kurie turi būti laisvi išsisakyti, kurie turi atrasti savo balsą, kurie turi atgauti savigarbą ir atsistoti ant kojų, kurie nori pamatyti save veidrodyje – pasaulio atspindyje, grupiniame portrete su artimaisiais ir tolimaisiais.

Tam, kad turėtume kuo dalintis, privalome daug dirbti, bet dirbti ne mechaniškai, ne miegodami, o būdami atviri ir spontaniški su savimi ir santykyje su aplinka. Tokios knygos, kaip ši, pažadina, sutelkia gilesniam budrumui ir bendrystei. „Žmogaus pastangos – tai ne tik sunkus fizinis darbas, be atvangos lenkiant nugarą. Aš kalbu apie mus, kaip rašytojus, pažadinantį darbą. Visi turime tokią savybę. Talentas neturi nieko bendra su šiuo gebėjimu. (…) Šaunu būti talentingam. Jei toks esi – mėgaukis. Tačiau su talentu toli nenuvažiuosi. Darbas nuveš daug toliau.“ (173 p.)

Nori laisvės? Rašyk.

Knygą pigiausia įsigyti knygynėlyje: mintis.eu

Apie Natalie Goldberg

Pingvinų paletė

pocket-penguins

Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

penguin_virseliai

Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

great_ideas_serija-DP

DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

autorius slepiasi

Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

reprodukcija ir kt

Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com