Knygų mugės dionisija

image

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

image

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

image

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

image

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

image

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

image

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

image

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

image

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

image

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!

Jovarai: žiemos desertai

Jovarai virselis 2016-5

Filosofinis sniegas su Nyka-Niliūnu, simfonijos ir kakofonijos, Dangvydės chrizantemų erotika, Cicėnaitės žmogus su neišbaigta siela, Railos paminklas apsivogusiam Cvirkai, Žemaitės feministinės žąsys, nabokoviško laiko formulė, Knausgaardo ir Ferrantes sąlyčio taškas, maginis mąstymas, rašymas, Sontag – sekmadienis – kepimo ir skaitymo lizduose metas.

* * *

Visų pirma noriu iš širdies padėkoti šio „Jovarų“ numerio padėjėjams – šįkart jų skaičius rekordinis, todėl pirmą kartą į maketą netilpo visa mano numatyta medžiaga. Ir gerai. Kad taip ir toliau! O aš stengsiuosi tobulinti maketavimo įgūdžius…

Numerį pradedame nuo rašytojos Akvilinos Cicėnaitės pasakojimo, kuriame ji atranda sąlyčio tašką tarp Vilniaus ir Naujosios Zelandijos personažų, tiksliau, tikrų, realiai gyvenusių personų, kurios iki savo mirties tarsi iškrito iš bendros aplinkos, bet po mirties – įkrito į bendrąją sąmonę ir tapo kone mistiniais.

Toliau – archetipines figūras kitu kampu mato poetė Neringa Dangvydė – tikiuosi, kad jus, kaip ir mane, užsups švelniai erotiški, tarsi praeito laiko prislopinti vaizdiniai ir jauduliai, kuriuos patiria senovės graikų vardais šaukiamos moterys.

Poeto Nykos-Niliūno rinkinyje „Žiemos teologija“ radau nemažai eilių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su metų laikais, ypač – žiema. Manau, ne vieną mane šio poeto kūryboje traukia ne tik gilus išjautimas, bet ir intelektas, pasaulietinis išsilavinimas, tarp eilučių gimstanti idėja, nuorodos į minties meną – filosofiją… Deja, kitas mūsų autorius – Bronys Raila – apžvelgdamas Nykos-Niliūno kūrybą ištaria: „Neabejoju, kad jis nepatenkintas juoksis ir manęs jokiu būdu nepaklausys, bet su didžiausiu nuoširdumu norėčiau sušukti: mielasai, siųski velniop tas taip sunkias filosofuojančias simfonijas ir kakofonijas, sonatas ir fanfaronatas, elegijas ir šveplegijas, o taip pat visas discobolos, velniobolos ir infernobolos… Nieko doro iš to ilgainiui neliks. Tai nuobodus dalykas poezijoje. Ir nuobodžiausias skaitytojui…“ Nežinau, ar labai juokėsi Nyka-Niliūnas, bet aš, tokius sakinius radusi, tikrai nusišypsojau.

Pats Bronys Raila tikrai nuostabus tipas! Renku visas jo knygas, kurias tik Melburno biblioteka „išmeta“ pasiėmimui. Šiandien negaliu tvirtai pasakyti, ar Raila man yra autoritetas, ar išvis jis gali būti patikimas pasakotojas. Tačiau faktas: egzode būdamas prirašė tomų tomus publicistikos, pasisakė aktualiausiomis to meto temomis, skaitė ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, jo tekstai šmaikštūs ir išsamūs, ir visuomet su tvirta autoriaus nuomone. Kodėl juo nepasitikiu? Todėl, kad jis pagal politines pažiūras, paprastai tariant, – išverstaskūris. Jei tai ir ne faktas, tai bent įtarimas. Štai, kad ir istoriko Mindaugo Tamošaičio neseniai (2010 m.) išleistos knygos „Didysis apakimas“ priede cituojami keturi originalūs Railos eilėraščiai, sukurti neva svarstant, ar likti sovietų okupuotoje Lietuvoje, o jeigu taip – tai juk verta ir teisinga eilėmis pašlovinti „Didijį Brolį“:

Dėkui tau, raudonarmieti,
Mūs kraštan kad atvykai,
Kad nuskriaustąjį valstietį
Iš vargų išvadavai.

Ir taip toliau… Ketinu palikti ir šį, ir kitus, ateityje spausdinsimus, Railos tekstus jūsų, skaitytojai, sveiko proto teismui. Kaip pasakytų anglai: priimkite su druskos žiupsniu – skeptiškai. Kita vertus, man tokie žmonės, kurie keičia pažiūras, o ne aklai laikosi sykį prisiimtos ideologijos, atrodo psichiškai sveikesni… Kaip mini Raila, atsiversti iš komunistų jau nebegalėjo Petras Cvirka – per toli buvo nuėjęs – apie tai ir apie „leninistines formules“ šio numerio Railos straipsnis, stulbinantis savo finaline pastraipa. Vartosi kapuose mūsų protėviai, galvojau skaitydama, oi, vartosi… Daugelis nebūtų patikėję, jei būtum išpranašavęs tai, kas vyksta nūdien: kad akivaizdus tėvynės išdavikas gali stypsoti sostinės parke granito statulos pavidalu ir tikėtis būti toleruojamas.

Apie smagesnius dalykus – knygų skaitymą. Tekstuose, kuriuos parinkau publikacijai, pajutau aistrą ir nuoširdumą, mėgavimąsi knyga kaip įvykiu, knyga kaip šventės ar nuotykio pojūčiu. Rūtos pasidalinimas intymus ir mąslus. Inga strimgalviais neria į meilės avantiūrą – per Nabokovą (kaip reiškinį) ir Lilos Zanganeh knygą apie tai, kaip ji skaito Nabokovą. Koks smagiai painus ménage à trois!

Šitie tekstai įkvėpė mėgėjiškų nuotraukų ciklą „Skaitymo lizdas“ – šio numerio padėjėjai (gyvieji) atsiuntė nuotraukas su vieta, kur jie įsitaiso skaityti. Tuose kadruose ne tiek poezija, kiek gyvenimo proza, įgavusi melsvą vienišumo, susitelkimo, uždarumo atspalvį. Kontakto zona. Sąlyčio taškas. Neieškokim ypatingo grožio ar prabangos. Labiau patogumo. (Tuoj bus uždegta ir atsukta į puslapį lempa, tuoj tuoj prasidės…)

Du garsūs vardai šiame numeryje – prieš keletą metų man dideliu skaitymo įvykiu tapęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas ir nauja svarbi pažintis, įvykusi šiais metais, tiesą sakant, vos prieš kelias savaites – italė Elena Ferrante, nerodanti publikai savo veido. Abiejų autorių knygų vertimo į lietuvių kalbą dar teks palaukti. Tiesa, jau seniausiai yra išleista lietuviškai Knausgaardo „Anapus pasaulio“, bet kažin, ar kas ryšis versti šešių tomų romaną „Mano kova“ („Min Kamp“), kuris tik kitais metais bus baigtas išversti į anglų (netrukus griebsiu skaityti penktąją dalį – kai pasirodys). Ferrante kartais lyginama su Knausgaardu, ir man taip pat kilo noras juos pastatyti greta. Ferrante yra tarsi dangaus atsakas į mano retorinį šūksnį, po to, kai atradau Knausgaardą: kodėl moterys nerašo taip pat stipriai ir atvirai?! Tai štai, rašo, ir jau seniai. Žodžiu, esu laiminga, kad tie du žmonės egzistuoja, ir su jais galiu sudaryti savo ménage à trois… Man jie svarbūs ir kaip autoriai, judinantys klausimą: kas yra rašymas? Jie nepradeda rašyti nuo reveranso kanonui – pradeda nuo veidrodžio, sąlyčio taško, nuo gilaus žvilgsnio į save.

Trečias didelis vardas – Susana Sontag. Ištrauka iš jos dienoraščio leidžia matyti, kaip veikė šios intelektualės protas, kas buvo rašoma paraštėse, išgyvenama juodraščiuose. Jei skaitysite visą jos dienoraščių knygą (į mano rankas pateko tik vienas tomas), pajusite, kiek daug skausmo ir savikritikos, kiek daug nemeilės, vienatvės, bet ir gyvenimo šventės apraiškų patyrė Sontag, moteris, kuri nelaikė savęs nei talentinga rašytoja, nei įtakinga intelektuale, nei mėgstamu foto modeliu, bet buvo visa tai – ir dar daugiau – vienoje.

Tiesa, ar žinote, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Žemaitės metais? (Baigėsi Donelaičio metai.) Ta proga skaitinėjau Žemaitės raštus ir radau straipsnį, kuriame prieš akis stoja lietuviškojo feminizmo priešistorė. Kadangi tekstas paimtas iš sovietmečiu leistos knygos, jį irgi reiktų skaityti „su druskos žiupsniu“, nes už red. kolegijos taisymus neatsakau. Pavyzdžiui, įtariu, kad Žemaitė žodį „Dievas“ visgi rašė iš didžiosios. (Beje, visų senų tekstų kalbos tyčia netaisau, nebent matau akivaizdžią korektūros klaidą arba žodžio formą, kuri gali būti nesuprantama nūdienos skaitytojui.) Žemaitės straipsnis kutena savo žaismingu tonu: taip sau ramiai porina, porina, staiga įterpia kokį anekdotą, vaizdelį iš sodžiaus ar miesto tikrovės, ir vėl toliau porina, protina toji kieta baba. Vienas malonumas skaityti. Koks pastabumas, koks humoras! Tokio neretai pritrūksta šiandienos feministėms ir feministams… Kaip nebūtų keista, kai kurios „smetoninės“ problemos aktualios ir šiandien – smurtas šeimoje, kai kurių moterų durnumas ir kentėjimas po „vyro kumščia“. Tas pats ir galimas sprendimas ateina į galvą: moterų apšvieta. Nes tik tamsios moterys mušamos džiaugiasi, kad jas vyrai taip myli, o atvykus policijai gina savo gaidelį, nes „nekaltas jis, geras, tik kažkas jam užėjo“…

Tuo tarpu laimingos ir mylimos moterys kepa pyragus ir netgi rašo knygas apie pyragų kepimą. Su dideliu apetitu pristatau šio numerio viešnią – Jurgitą Vaskel. Jos žiemos vaizdų novelė – naktinio Vilniaus šviesos – primins apie tai, kad šaltasis metų laikas gali būti ir šiltasis, jaukusis, gundantis ir magiškas. Man bežiūrint į Jurgitos nuotraukas – ypač vartant jos žurnalą „Duonos ir žaidimų“ – apima noras laižyti kompiuterio ekraną. Jei ir jums atsitiks panašiai – išbandykite vieną kitą Jurgitos receptą ir susirangykite savo skaitymo lizde su pyrago lėkšte ir knyga. Tegu namai pakvips švente, Kalėdos niekada nesibaigs, o skaitymo nuotykiai – tęsis…

Iki pasimatymo Knygų mugėje!

Sandra Bernotaitė

* * *

Kitam „Jovarų“ numeriui siųskite savo foto noveles – nuotraukų girliandas. Taip pat nesivaržykite ir aprašykite vienos ar kelių knygų skaitymo avantiūrą rubrikai „Aš ir knyga“. Jei esate vertėjas iš kurios nors užsienio kalbos – pasisiūlykite ką nors išversti. Turime aktualių tekstų, kuriuos su jūsų pagalba būtų smagu publikuoti. O gal ką nors tokio jau radote? Jūsų iniciatyvos lauksime iki balandžio mėnesio pabaigos.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Skaitykite „Jovarų“ ziną puslapyje http://www.jovarotiltai.com arba čia: nuoroda

Bandymai suprasti

 

bernotaite2015

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt