Smulkūs nutikimai karo muziejuje

senjorai

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Senjorų grupė iš Panevėžio užsisakė gidą. Toks keistas jaunuolis: ilgšis, choleriškas, kai kalba, bet turbūt mieliau prie knygų patylėtų. Ėmiau sekti tą senjorų grupę, nes gidas kalbėjo labai garsiai ir greitai, o seneliai (kai kurie gal neprigirdintys) buvo juokingi. Tik dvi pagyvenusios moterys buvo toje grupėje. Viena turbūt buvusi mokytoja – sausa, skvarbių akių, nuolat įsiterpinėjo į gido pasakojimą. Kita – paprastesnė, apkūni moteriškaitė, jai karas nebuvo įdomus. Lipant laiptais ta mokytoja prisigretino prie gido (aš lipau priešais juos) ir ėmė klausinėti apie kažkokį istorinį momentą. Ji padarė mokslinę prielaidą ir norėjo, kad gidas ją patvirtintų. Gidas, ieškodamas žodžių, atsiduso: „Tpruuuuu…“ Mokytoja: „Kas čia dabar buvo? Ką čia reiškia tas jūsų tpruuuu?“ Gidas jai: „Čia turbūt išlindo tas archaiškas lietuvio ryšys su arkliu…“ – ir toliau maloniai aiškino, kad mokytojos istorinės prielaidos, taip giliau paanalizavus, neįmanoma įrodyti… Gidas vis bandė juokauti, tarsi stovėtų priešais kitokią, gal vaikų, auditoriją. Senjorų juokas neėmė. Gidui atkreipus visų dėmesį į mane, kadangi užėjo kalba apie masyvius sidabrinius papuošalus (paklausė, ar nešiočiau tokius – ačiū, ne) keli senukai ėmė linksmai šaudyti akimis į netikėtai prie jų prisišliejusią jauną moterį, tas juos atgaivino… Tiesa, ne visus. Vienas senelis liūdnai pasėdėdavo kiekvienos salės kampe pastatytoje kėdėje, ir jį tedomino jo paties besibaigianti istorija ir praloštas karas. Pakalbinau jį, padrąsinti norėjau – nes aš irgi pavargau į pabaigą ir norėjosi atsisėsti – jis tik pažiūrėjo į mane net ne šuniškomis, o tuščiomis akimis – nes šuo jaučia empatiją, o šitas senelis – tik nuovargį. Mirties žvilgsnis. (Death gaze?) O šiaip karo muziejus yra… žudymo muziejus. Baisiai atrodo šautuvai su durtuvais – įsivaizduoju kraują ant jų. O homoerotikos kiek – stulpai, lazdos, skylės, galvutės – patrankų kamienai pasiskolinę formą iš dorėninių kolonų ir… falų. Viena patranka net atrodė tarsi būtų su venom – nors tai lyg ir įtrūkimai. Keista, kai kur ekspozicijose pasirodo kunigų fizionomijos. Nors ne, nekeista, tik iš esmės labai simboliška: tas jų Dievas yra žiaurus, jam reikia kraujo, jis pateisina ir laimina mirtiną nuodėmę. Tai daug ką pasako apie religiją… „Lituanicos“ salėje nustebau, kad lėktuvas raudonas. Gal ir esu tai mačiusi, bet vis pamirštu, nes ir tų laikų fotografija, ir Raimundo Vabalo filmas nespalvotas – įsikalė į vaizduotę. Įdomūs radiniai katastrofos vietoje: stiklainis su šokolado plytelėmis, doleriai, kuriuos lakūnai buvo įsisiuvę į marškinių rankogalius, nepasiekę adresatų laiškai, medikamentai nuo jūros ligos (juk lėktuve tikrai supa!). Gidas pasakoja: „Štai du šimtus kilogramų sveriantis lėktuvas kabo virš galvų. Ar skristumėt tokiu? [senjorai neatsako] Ten ant sparno užrašas ANBO, nes savininko vardas Antanas, o žmona tai buvo Bronė, bet jis ją vadino Bone.“ Kitoje salėje: „Neglostykit šito arklio, nes jis jau šimtą metų čia stovi, tikra iškamša. Čia kumelė, tiksliau. Vardu Birutė.“ Senjorai nesijuokė. Juokiausi tik aš. Ne, visiškai nuostabus muziejininkas. Paskutinėje salėje sako: „Šitas Harley Davidsonas turbūt ir dabar užsivestų, bet man, muziejininkui, niekas neleidžia.“ Senjorai sujudo: „Tai pripilam benzino ir užvedam!“ Ten juos ir palikau.

(iš dienoraščių, 2016 m. liepos mėn.)

Originalumas neteko prasmės*

elementai

Man patinka menininkai, apie kuriuos sakoma: nuolat save išranda naujai. Tai menininkai, kurie neieško savo stiliaus, o radę – jo nesilaiko. Tam, kad taip atsitiktų, manau, būtina pamatyti, koks pasirodei paskutiniame savo kūrinyje. Reikia laiko atstumo.

Užbaigiu romaną ne tada, kai jį atiduodu spaustuvei, o daug vėliau. Po publikacijos mane ima persekioti personažai ir jų išsakytos idėjos. Skaitau kitų žmonių knygas ir atrandu paaiškinimus tiems reiškiniams, kuriuos aprašiau pati. Sakau, kad tai yra romano atsikabinimo laikotarpis, kurį geriau išgyventi, nepuolant kurti naujo.

Dar sakau: jei sugalvojai ką nors nepaprastai originalaus ir negirdėto ar nematyto, pagūglink – ir būtinai atrasi, kad kažkas tavo idėją jau įgyvendino. Dažnai sau ar kitiems tai kartoju, bet kaskart pati nustembu, radusi tikrų įrodymų, kad tai tiesa. Tai maloni nuostaba!

Štai prieš kelias dienas viename didžiausių Melburno knygynų aplankiau kūrybiškojo rašymo skyrių (taip, visuose australiškuose knygynuose toks yra) ir – oplia!

gramatika

Neatmesčiau tikimybės, kad esu mačiusi šią anglišką knygą prieš keletą metų. Ji išleista 2011 m. Galbūt pamačiau ir pamiršau, o mano pasąmonė dėl viso pikto įsidėmėjo. Ir kai atėjo laikas kurti savo knygos viršelį, pirmosios idėjos, kurias su dizainere vartėme buvo būtent tokios.

Na, juk tai nuosekli minčių eiga, kai taip pagalvoji. Pavadinau savo knygą „Laisvojo rašymo elementai“, nes norėjau sąsajų su elementoriumi, pradmenimis, gramatika. Jeigu taip, tai logiška norėti liniuoto sąsiuvinio brūkšnelių. Taip pat akivaizdu, kad rašymas susijęs su rašalu, o ant sąsiuvinio dažnai taškomasi (mes irgi išbandėme tyškalus, keletą eskizų padarėme su jais, bet vaizdelis atrodė pernelyg kriminalinis).

Renkantis spalvas atsižvelgi į tai, kad rašalas dažniausiai mėlynas. O prie mėlynos gražiausiai dera apelsininė (mūsiškė – mandarininė).

Mano pirmasis šrifto parinkimas pavadinimui irgi buvo toks tep-lep užkeverzotinis (tokių nemokamų pilnas internetas). Bet paskui nusipirkau mielesnį, mokslą ir žaidimą apjungiantį šriftą, kuris kažkodėl vadinasi „Epilepsja“ (autorius – lenkas).

Pieštukų fotografuoti ir dėlioti nebandėm, bet tokia mintis irgi buvo šovusi.

Visgi dviejų viršelių keliai šiek tiek išsiskyrė. Mes turėjome piešinį su išprotėjusia autore, o Craigo Shriveso niekas kol kas turbūt nenupiešė.

Na, ir mūsų knygos nugarėlėje galite rasti „dizaino triumfą“ – barkodą, išlendantį iš spausdinimo mašinėlės. Idėja kilo tuomet, kai pasidalinau pastebėjimu, jog lietuviškų knygų dizaineris laiko garbės reikalu padaryti ką nors super duper originalaus su barkodu.

Darydamos šitą labai juokėmės.

 

* „Originalumas seniai neteko prasmės. Tik plagiarizmas prasmingas.“ – „Dioniso barzda“