Kaunas kaip ateitis

Pas mus čia devynios, kambary vis dar karšta (rytoj gal palis su perkūnija, bus atgaiva trumpam), danguje klykauja žuvėdros… Žuvėdros? Gal kirai. Bet tokiais jūriniais balsais! Kartais klykauja, kartais juokias, atrodo. Iš pradžių suabejojau, ar aš ne Klaipėdoje vis dar. Turbūt žuvėdroms (kirams?) Kauno marios kvalifikuojasi kaip jūra… O šiaip šiandien vėl turininga diena buvo. Daug nuotykių. Mane vis pasitikdavo moterys – vienos piktesnės, kitos meilesnės – bet iš esmės draugiškai viskas baigdavosi. Aš čia plepu su visom. Ryte radau pusryčių būdą – pastebėjau, kad žmonės čia leidžia laiką Laisvės alėjoje, ypač jei namie per karšta ar šiaip liūdna – tokioje atseit prancūziškoje kepyklėlėje nusipirkau kruasoną ir mažą kišą, nuėjau į kavinę ir išsinešimui nusipirkau XL kavos – pašnekėjom su kavinės mergaite apie tai, kad jų kava viena skaniausių alėjoje, kai kurios kavinės dar nesigaudo kavos madose: paprašai latės, o tau padaro siusę su tokiom putom, kaip muilo burbulai vonioje… Kavinėje radau Užkalnio „atsišaukimą“ – jis rašo #miestokronikos ir dalina nemokamai kavinėse. Baltas A4 lapas su mažu straipsneliu. (O kas, jeigu taip poeziją dalintume? Arba jovarų ziną?) Laisvėje ant suoliuko valgiau bandeles, gėriau kavą – ir buvo gera. Apskritai, taip gražu Laisvėje – tiek ryte, tiek vakare, o ir perpiet – visada šešėlis, nes dvi liepų eilės iš abiejų pusių – alėjos viduriu ir žmonės daugiausia vaikšto, ir suoliukų daug, visiems kad užtektų. Vakar prie fontano viena moteriškė manęs paprašė, kad nufotografuočiau ją – sako, nors ir vietinė jinai, tiesiog nesusilaiko – toks grožis – reikia nuotraukos atminimui. Saulė dešimtą ryto jau kepino. Vyrai spoksojo į mano sijono iškirptę arba į veidą (buvau su nepermatomais akiniais, jie nežinojo, kad aš į juos irgi spoksau). Nupėdinau iki Rotušės aikštės, kur įsikūręs Maironio muziejus. Ten kasoje paklausiau, kaip rasti sekretorę. Taip pradėjau ėjimą per biurokratinę grandinėlę… Mane nuvedė pas kitą moterį į tokį kabinetą – jai papasakojau, kad Salomėjos Nėries muziejuje man liepė gauti iš Maironio muziejaus leidimą naudotis archyvais. Išklausiusi toji moteris mane nuvedė pas kitą moterį, o ta pakvietė dar kitą moterį – tai ta, pasirodo, buvo ypatingoji sekretorė, pavaduojanti direktorę. Griežta tokia, gestapo bruožų turinti. Ypatingoji sekretorė mane vėl išklausė ir nuvedė į katalogų skyrių, davė stalčiuką su Nėries kortelėmis ir atnešė anketų, kurias turėsiu užpildyti. Tam, kad naudočiausi tuo stalčiuku – reikia leidimo. Tada turėsiu surašyti, kokių konkrečiai popierių noriu iš to katalogo – sąrašą turės patvirtinti direktorė. Kurios nėra. Atostogauja. Iš to stalčiuko man nieko nereikėjo. Bet iš Nėries namų archyvo – reikia. Tad parašiau prašymą peržiūrėti Nėries namų archyvo katalogą ir gavau leidimą jį pažiūrėti (šeštadienį važiuosiu į Palemoną). Tik peržiūrėti katalogą. Bet ne daugiau. Direktorės nėra, todėl man neleis čiupinėti tų dokumentų, kurių noriu. Direktorės nieks pakeist negali, pavaduojanti sekretorė leidimo duoti negali, jokio kito už ją galinčio duoti leidimą žmogaus nėra, atvažiuokit kitą mėnesį, o geriausia rugsėjį. Bet aš iš Australijos! Ypatingoji sekretorė sako: duosiu telefono numerį, paskambinkit direktorei… Bet jai gi atostogos! Pati nenorėčiau, kad man per atostogas skambintų. Bet čia išimties atvejis! Na, žodžiu, mane perliejo pyktis ir apmaudas, bet susiėmiau ir padėkojau: suprantu, kad tvarka turi būt, tuomet tik pažiūrėsiu tą katalogą, o kitą kartą atvažiavusi turėsiu ką veikt. (Prašysiu Kultūros tarybos mane paremti, nes šioje kelionėje nebuvo įmanoma viską gauti!) Į pokalbio pabaigą taip įsijaučiau pasakoti, kokia aš didi rašytoja iš Australijos, kad sekretorė ėmė lyg ir šypsotis. Bet vis tiek iki galo neatšilo. Išėjau jau kiek skaudančia galva ir patraukiau pas Untaną (Smetoną) prezidentūron. Netoli jis nuo Maironio (ir žuvų turgaus, ir „raudonųjų žibintų“ kvartalo) buvo įsikūręs. Ten vėl pasitiko malonios kasininkės ir budinčios, bet jos nieko nežinojo apie pastato istoriją. Antrame aukšte patekau į prezidentūros valgomąjį (langas lubose, dienos šviesa, įdomiai taip), iš tarnybinių patalpų išlindo moteriškė – paaiškėjo, kad ana viską žino. Iškart prie manęs puolė – pasakot, o aš – klausinėt… Taip maloniai pora valandų praplepėjom. Pasirodo, jau ir apie Lietuvos prezidentus tiek įdomių smulkmenų žinau, kad galiu sudaryti tyrinėtojos įspūdį. Prisipažinau, iš kur ir kas esu – jei tai man atidaro visų duris ir širdis, kodėl ne? Nuvargau, vos ant kojų bepastovėjau. Išėjau maisto ieškoti. Apie pusę trijų dar gavau pietų komplektą restorane „Bon Giorno“, kur virėjas gamina maistą, kurį mėgstu – vėl tam virėjui perdaviau linkėjimus. Man regis, jis pats buvo išlindęs iš virtuvės, kai mokėjau sąskaitą. Bet nedrįsau kalbinti, o jis melancholiškai žiūrėjo į tolį – gal tą savo gerbėją ne taip įsivaizdavo. Palikau vietos vaizduotei. Padavėjai pažadėjau, kad ateisiu vėliau deserto. Ir atėjau po dviejų valandų! Nes jaučiau, kad turiu ką švęsti: mane apsėdo bajorystės virusas ir nusipirkau dvejus sandalus (praktiškai už vienų kainą – išpardavimas), dvi knygas (klaipėdiškiai padovanojo 20 eurų vertės kuponą) ir dvejus akinius – čia tai jau sukainavo, bet vis tiek, manrods, pigiau negu Melburne. Be to, labai nuostabi pardavėja padėjo išsirinkti akinių rėmelius, padarė nuolaidą, padovanojo kitą nuolaidų kuponą ir akinių dėžutę (mat tik viena dėžutė priklausė, kitą jinai sakė „nurašys“) – irgi išsidaviau, iš kur ir kas esu, paplepėjom. Kaip smagu, kai pardavėja ne vaidina, kad renka tau akinius, o nuoširdžiai nori tau parinkti ir džiaugiasi kartu. Ir akis man patikrino (pakitimų nėr). Kitą pirmadienį atsiimsiu akinius. Labai džiaugiuosi! Tad ir laisčiau visus pirkinius šlakeliu prancūziško romo prie obuolių pyrago su ledais. Vis užsukdavau į „Metropolį“ padėti pirkinių – labai patogu gyventi centre. O pusę aštuonių dar užlipau į kalniuką netoliese, ieškodama didelės baltos bažnyčios, kuri iš tolo matėsi. Ji buvo uždaryta. Sakau, gal į mišias reiks eiti, kad vidų pamatyčiau? Pakeliui radau „stovėjimo aikštelės Madoną“, kuri mane kvietė pas save dangun. Susilaikiau šįkart. L. sakė, kad jos mama apie Kauną atsiliepė: kaip užsieny! Vaikštau ir kaifuoju, atradinėdama vis naujus kvartalus. Ir dar daug neatradau! Atrodo, ta mano literatūrinių-istorinių tyrinėjimų tema atvėrė akis ir nugriovė tvoras. Seniau vaikščiodavau tiesėmis ir stengdavausi greičiau ištrūkti iš „apgriuvusio“ Kauno ir grįžti į „europietišką“ Vilnių. O kad čia po nosim turtai – nė motais. Žodžiu, net dingtelėjo, kad Vilnius – mano praeities miestas, todėl po jį vaikštau tam, kad kažką prisiminčiau, su savo praeitimi susitikčiau. Tad logiška būtų, kad Kaunas yra mano ateities miestas. Ta ateitis švari – reikia ją užrašyt.

(2016 liepa, iš laiško)