Migracija ir karma

bernotaite-australijoje

(Metų gale atsitiko toks dalykas: vienas mano straipsnis, kurį publikavo „Pasaulio lietuvio“ portalas, tapo užkrečiamai skaitomas (viral). Per mėnesį su juo susipažino daugiau nei 37 tūkstančiai skaitytojų. Nežinau, ką tai reiškia, bet laukiu teigiamo atoveiksmio mūsų visų karminiam lauke.)

Migracija į kitą pusę

Emigrantai nenori grįžti – taip mano likusieji tėvynėje. Bet kuo ilgiau gyvenu svetur, tuo aiškiau suvokiu paradoksą: net ir norėdami grįžti, emigrantai negali. Negalėti yra kas kita negu nenorėti. Negalėjimas nepriklauso nuo tavo noro. Ir tai ne tik išorinė kliūtis, tai ir vidinė, labai svarbi vidinė kliūtis. Didelis skirtumas, ar kvieti grįžti nenorinčius, ar grįžti negalinčius.

Migruojama tik į vieną pusę. Nėra buvę pasaulyje atvejo, kad į kurią nors šalį masiškai grįžtų emigravusieji. Vienetai, dešimtys, tūkstančiai – taip. Bet štai šiuo metu iš Lietuvos, vien po nepriklausomybės atgavimo, emigravo apie milijoną. Trečdalis. Jie negrįš.

Vienas psichologas, paklaustas, ar įmanoma atšaukti ekologinę žmonijos katastrofą, atsakė taip: „Deja, negaliu jūsų nuraminti. Žmogus niekada savo noru nesutiks gyventi blogiau, negu gyvena dabar.“ Žmogus renkasi gyventi vis geriau ir geriau, ir geriau. Grįžti ten, kur jam buvo blogai, o juolab grįžti ten, kur gyvenimo kokybė mažai pakitusi, ypač po sunkaus, bet vykusio užsikabinimo naujoje šalyje, būtų ėjimas prieš gamtą.

Migraciją kontroliuoti gali tik priimančioji šalis – savo knygoje „Exodus“ teigia ekonomistas Paulas Collier. Šalis, netenkanti savo gyventojų, tegali nukraujuoti, ypač jei nenori imtis kraštutinių priemonių – uždaryti sienas, įkalinti savo populiaciją. Šito mes tikrai nenorime. Tad ar įmanoma apsukti migracijos vektorių, susigrąžinti emigrantus? Atsakymas aiškus.

Bet gal neteisingas pats klausimas? Reikia klausti ne ar galima sugrąžinti, bet kiek galimasugrąžinti, kuriuos reikia kviesti ir tuomet jau būtų aiškiau, kaip tai įmanoma padaryti. Kaip visuomet, galioja tikslinės auditorijos faktorius. Jei kviesi visus, neatsilieps niekas.

Emigrantų sugrąžinimo pažadais netikiu. Manau, netiki tuo nei emigrantai, nei politikai, nei visi tie, kurie liko gyventi Lietuvoje. Atvirai kalbant, jie nemėgsta nei emigrantų, nei jų sugrąžinimo idėjos. Kodėl turėtų? Ar taip trūksta darbdaviams tų, kurie reikalaus geresnių darbo sąlygų ir teisingo atlygio? Ar taip trūksta ksenofobams tų, kurie į akis sakys, o ir savo pavyzdžiu rodys, kad lietuvių tauta nėra vienalytė nei etniniu, nei tikėjimo, nei lytiškumo atžvilgiu? Ar reikia universitetų dėstytojams gabesnių, garsiuose pasaulio universitetuose disertacijas apgynusių mokslininkų? Ar reikia verslininkams doro verslo pavyzdžių? O inteligentų klanui – ar tikrai reikia konkurentų, kalbančių keliomis kalbomis ir išsilavinusių pasaulio kultūros kontekste? Jei grįžusieji taps visiškai nepakantūs korupcijai ir nesilaikys „tradicinių vertybių“ – kaip tada? Jei tas milijonas grįžtų rytoj pat, kiltų pilietinis karas.

Collier lygina šalių socialinius modelius ir skirtingas jų kultūras (ne tautybes). Kultūros nėra lygios. Galime kalbėti apie tai, kad visos kultūros yra unikalios, vertos išlikti, vertingos pačios savaime, bet tai ne ekonomistų kalbėjimas. Vienos kultūros tampa pagrindu klestinčiai ekonomikai, kitos kultūros tampa stabdžiu ir kliūtimi.

„Kultūra yra viešasis gėris par excellence: tai, ką kiekvienas vertina, bet niekam nėra konkrečiai atlyginama už jos išlaikymą,“ – teigia P. Collier. Kiekvienos kultūros sėkmė priklauso nuo bendruomenės narių gebėjimo jausti empatiją. Empatija kyla iš bendrosios tapatybės pojūčio. Bendroji tapatybė kuriama abipusės pagalbos ryšiais, kai kiekvienas bendruomenės narys jaučia pareigą padėti kitam nariui. Jeigu daugėja žmonių, kuriems artima oportunizmo, o ne bendradarbiavimo strategija, visuomenė darosi vis nelaimingesnė, nes dalis gyventojų vis labiau išnaudoja kitus. Kai oportunistų skaičius ima persverti, dori žmonės lieka kvailių vietoje. Bendruomenei gyvybiškai svarbu yra tai, kad didžioji dalis gyventojų norėtų nubausti tuos, kurie siekia naudos tik sau ir atsisako veikti visų labui. Blogiausias variantas, kai bendruomenė ima bausti tuos, kurie viešai apskundžia prasikaltėlius.

Čia tiktų pavyzdys, kai Lietuvoje bandyta kovoti su atlyginimų mokėjimais vokeliuose ir buvo įsteigta anoniminė telefono linija, nes atvirai pranešti apie korupciją buvo pernelyg pavojinga pačiam pranešėjui… Bėda ne tai, kad maži atlyginimai, ne tai, kad jie duodami vokeliuose, o tai, kad vogimas iš valstybės (bendruomenės) yra norma, o norintys tai ištaisyti viešojoje sąmonėje laikomi išdavikais. Tokių pavyzdžių yra daug. Mūsų visuomenė baudžia apie problemas kalbančius, teisybės ieškančius, dorus žmones. Tai reikia keisti.

Moralinis reliatyvizmas suduoda smūgį ekonominių vertybių apsaugai: pasitikėjimas veikia socialinį bendradarbiavimą, kuris yra svarbus klestėjimui. Žmogus renkasi būti „insaideriu“ ar „autsaideriu“ – tai irgi svarbus P. Collier pastebėjimas. „Autsaideris“ tik apsimeta, kad jam svarbios darbovietės (ar šalies) idėjos, kultūra, bendravimo modelis. Jis siekia greitai praturtėti ir palikti laivą, kol tas nenuskendo, jam nerūpi kompanijos (ar šalies) ateitis ir juolab klestėjimas. Kas nori tokių darbuotojų (piliečių)?

Bijau, kad Lietuvoje vis dar daug „autsaiderių“. O tie, kuriems tokia būsena nepatinka, ieško laimės svetur. Svarbu ir tai, ar Lietuvos politikai, įmonių ir įstaigų vadovai skatina būti „insaideriu“, ar jie lygiai tokie pat „autsaideriai“, tik imituojantys vakarietišką kultūrą? Žmonės, turintys motyvacijos būti „insaideriais“, labai greit pamato vadovo dviveidystę ir ima dirbti „pasiplėšimui“, žinodami, kad greitai gali tekti gelbėtis – apleisti skęstantį laivą. (Man taip yra atsitikę.)

Sunku tokios kultūros aplinkoje piliečius įtikinti, kad jų mokesčiai yra meilės tėvynei įrodymas. Ne, jie greičiau giedos tautinį himną ir mojuos trispalvėmis krepšinio čempionatuose, negu sumokės mokesčius. O juk be ekonominės nebus jokios kitokios gerovės.

Nepadėti tam, kuris verčiasi sunkiau. Neturėti kitam užuojautos. Turtėti kitų vargo kaina. Didinti socialinę atskirtį. Mažinti laimės koeficientą. Nes laimė – ne piniguose, o kultūrinėje atmosferoje: laisvėje, brolybėje, lygybėje.

Lietuviai, aišku, išsiveža savo tėvynės kultūrą ir socialinį modelį. Pirmaisiais emigracijos metais kai kurie tąja kultūra ir modeliu didžiuojasi, patys nesuprasdami kodėl. Tiesiog tai jų tapatybės pagrindas. Vėliau, bandydami prisitaikyti svetimoje aplinkoje, jie yra priversti priimti kitą modelį, išmokti kitokios bendravimo kultūros, antraip tiesiog negaus darbo ir neįsitvirtinę pateks į dar blogesnes sąlygas negu tėvynėje. Kai kurie emigrantai neturi vidinės motyvacijos nei mokytis, nei kaip nors atsilyginti juos priėmusiai bendruomenei: jie yra oportunistai. Buvo oportunistai Lietuvoje, tokie liko ir užsienyje.

Bet yra ir kita pusė: nauda šaliai, praradusiai daug žmonių, gali būti milžiniška, jeigu bent dalis sėkmingai prisitaikiusių prie turtingos ekonomikos socialinio modelio žmonių grįš ir nebepasitenkins senąja tvarka, t. y. taps aktyviai pilietiški. Tai įmanoma.

Jei lietuvių emigracija pasiekė epidemijos mastą, galbūt ir pats procesas turi virusinį pobūdį. Tuomet reiktų į tai atsižvelgti ir emigrantus kviečiant tėvynėn: pabandyti sukurti „virsmo taško“ reiškinį. Virsmas įvyksta tuomet, kai susideda daug mažų dalykų, teigiamą pokytį skatinančių smulkmenų kritinė masė.

Galbūt Lietuvos žiniasklaidai verta labiau domėtis ne emigrantų sėkme užsienyje, o grįžusių patriotų istorijomis. Aišku, geriausia būtų kuo objektyviau nušviesti situaciją, bet visgi ieškoti sėkmės atvejų. Dabar į akis labiausiai krenta tiek grįžusiųjų, tiek ir pasitinkančiųjų nusivylimas. Taip pat reikia išmokti susilaikyti nuo „išvarymo“, kurį geriausiai iliustruoja vienas pasisakymas internete: „Aš, kaip atsakinga motina, savo vaikus raginu: bėkit, bėkit, kol galit, o kai įgausit proto, patirties, turėsit noro ir galėsit kažką gero duoti tėvynei, kurkite čia filialus, atvažiuokit į svečius, na, o jei proto taip ir neįgijote, grįžkit suvisam.“ Ypač varyti lauk jaunimą iš tėvynės įnikę yra tėvai, mokytojai, dėstytojai… Tokie „gero linkintys“ žmonės sukuria įspūdį, kad jaunimas Lietuvai yra nereikalingas, kad materialinė nauda yra tikslas. Taip atimame iš jaunimo gražų tikslą: kurti savo tėvynę drauge.

Jei politikams pavyktų prikviesti bent dešimtadalį piliečių – galbūt tiek ir pakaktų kultūriniam pokyčiui ir sveikos ekonomikos užuomazgai. Išsilavinusius ir lanksčius aukštos kultūros žmones įmanoma pasiekti per žiniasklaidą. Ryšys su jais visai nėra nutrūkęs. Ir jiems nebūtina prižadėti tėvynėje tokios pat algos, kurią gauna svetur. Grįžtantiems daug svarbiau pažadėti, kad jie bus išklausyti ir jų patirtimi bus pasinaudota.

Pagaliau svarbus yra net toks dalykas, kaip pasitikimas Vilniaus oro uoste. Emigrantas, grįžęs savo tėvynėn, tampa lygus imigrantui. Jį ištinka kultūrinis šokas, jo nepriima vietiniai, reikia išmokti gyventi naujoje vietoje, prisitaikyti ir t. t. Užuot nutaisę veido išraišką, rodančią, kad esi čia nepageidaujamas, galėtume visiems sakyti: „Sveiki, sugrįžę namo!“ Jei kas mane taip pasitiktų – apsiverkčiau.

pasauliolietuvis.lt

Reikia rašyti daugiau!

adomaitiene

Apie dviveidystę – ji perimta su pienu. Perduodama kitai kartai nesąmoningai, savo pavyzdžiu. Liudijimas apie dviveidystę išsprūsta štai tokiuose interviu. Politikė Irena Degutienė leidinyje „Apžvalga“ (2014 sausis) atsako į klausimą „Ar svarbus patriotinis ugdymas mokyklose?“:

Mums patriotinį ugdymą davė ne mokykla, ne knygos, o tėvai. Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. Apie kokį patriotinį ugdymą galėjai kalbėti tarybinėje mokykloje?

Nejučia susisieja tai, kad tėvai įdiegė ne tik patriotizmą, bet ir tokį dviveidišką būdą: Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. O patriotinis ugdymas mokykloje buvo, dar ir koks. Nejau politikė pamiršo? Tie vaikai, kurių namie tėvai neugdė (pavyzdžiui, man tėvai visai mažai pasakojo apie tikrąją Lietuvos istoriją), išėjo visą sovietų patriotizmoprogramą. Ar Degutienė nebuvo komjaunuolė, partinė? Jeigu turi medikės diplomą, tai negalėjo nebūti. Negalėjo (negali) nemokėti patosiškai kalbėti „patriotinėmis“ temomis. Kaip greitai atmintis ištrina tai, kas nemalonu… Bet ir apie tai, kas nemalonu, kalbėti būtina. Netgi labiau, negu apie malonius dalykus – „mielą tylą“ bibliotekose, etc… Sunkiau, negu būti dviveidžiu, yra pripažinti savo dviveidystę.

Kadangi Lietuvos politiką šiomis dienomis formuoja būtent vyresni žmonės, t.y. tie, kurie nepatyrė seksualinės revoliucijos ir natūraliai priima moralinę dviveidystę, tampa aišku, kodėl daromi tokie žingsniai, kaip abortų uždraudimas (darėm „išsivalymus“ tyliai, todėl dabar galime sakyti, kad niekada to nebuvo; abortai mūsų kartai nebegresia), itin ribotas šeimos institucijos apibrėžimas (šeimas – tai vyras, moteris ir vaikai; kadangi kitokias šeimas diskriminuojame viešai, tai padarykime, kad tai būtų teisėta), abejingumas vaikų teisių apsaugai (auklėsim diržu taip, kaip mus auklėjo) bei homoseksualų lygių teisių neigimas (patys nugyvenom „spintose“ ir viskas buvo gerai). Kalbant apie moralę, lietuviui jaukiau gyventi po kauke. Jei moralės šaltinis yra religija, šiuo atveju, oficialioji, Romos katalikų bažnyčia, tai nėra geresnio pavyzdžio, kaip kunigai ir jų dvigubi moraliniai standartai: dvasingi veidai viešai, nuodėmėlės privačiai. Ir tai ne tik „tradicinis seksas misionieriaus poza“ su priešinga lytimi… Jeigu šis moralės šaltinis yra oficialus ir bene vienintelis – būtent krikščioniška tradicija ir moralės norma yra dangstoma dabartinė dvasinė stagnacija – tuomet visiškai aišku, ko tikėtis: dviveidiškumo. Ir kai šaukiama, jog ginama tradicija, aš girdžiu: „Giname teisę gyventi dvigubą gyvenimą!“

Mes žinome, kad pasaulio kultūros istorijoje daug žmonių buvo ir yra homoseksualūs ir biseksualūs. Daug lietuvių šiuo metu gyvena nevaržomi geografinių ir politinių sienų, taipogi nevaržomi ir stereotipų bei moralinių prietarų. Labai daug lietuvių gyvena taip, kad jaučiasi laisvi, ir naudojasi pasaulio talentingų, kūrybingų, intelektualių, dvasingų žmonių dovanojamais turtais, nepaisydami tų žmonių privataus gyvenimo smulkmenų. Leisdami visiems gyventi taip, kaip jiems reikia, kaip norisi, kaip jiems atrodo geriau.

Kai skatinama atskirtis tarp viešojo ir privataus kalbėjimo, kartais motyvuojama tuo, jog kalbant apie kai kuriuos dalykus „pernelyg atvirai“, visuomenė susipriešins. Tačiau visuomenė nėra vienalytė, visi žmonės nėra vienos nuomonės apie bet kurį dalyką, atskirai paėmus. Pamirškime sovietinę „vieną nuomonę“, pamirškime sovietinį „savaime aišku“ – jau seniai visiems galima kalbėti garsiai ir niekas nėra „savaime aišku“. Mes kuriame naują visuomenės santvarką ant sovietinio režimo griuvėsių – čia nieko nėra „savaime aišku“, ir būti negali. Mes negalime kopijuoti kitos šalies santvarkos, tačiau turime kurti savą – atvirai kalbėdami apie tai, kas mums tinka ir kas netinka. Mes privalome kalbėti garsiai, kiekvienas iš mūsų. Sakyti savo nuomonę, išsakyti savo poreikius, negali būti nei nusikaltimas, nei gėda. Lietuva kuria savo gerovę ne remdamasi vienos religijos dogmomis, o sveiku protu ir sąžine – išklausydama ir sužinodama savo piliečių nuomonę. Siekdama, kad būtų patenkintas daugumos gerovės poreikis, tačiau neskriausdama ir mažumų.

Todėl labai svarbu yra pasakoti – rašyti ir skelbti – istorijas. Vieno žmogaus istorija. Vienos šeimos istorija. Motinos, auginančios kitokį vaiką. Žmonos, gyvenančios šalia kitokio vyro. Vaiko, užaugusio kitokių tėvų šeimoje. Kunigo, gyvenančio kitokį gyvenimą. Buvusio partinio, pasmerkusio mirčiai nekaltus žmones, istorija. Gyvybiškai svarbu yra netylėti. Kalbėti atvirai yra nesmagu, baisu, visų akys įsmeigtos į mus, mes taip nepratę, mes nemokame taip kalbėti. Kartais mums vis pasirodo, kad kalbėti neapsimoka, kad vertingas yra tik veiksmas. Mes dar neišmokome įvertinti minties jėgos, savo kultūros istorijoje nedaug turėjom mąstytojų. Bet štai, mes jau prabilome, mes jau kalbame viešai. Vadinasi, stebime save, analizuojame, apibendriname, darome išvadas, judame. Tai – daug. Kalbėsime ilgai ir bandysime derinti skirtingas nuomones, karštai pasiginčydami, tačiau nenutildydami vienas kito. Tas kalbėjimas užtruks. Galbūt dar dešimtmetį kitą. Tačiau jis jau prasidėjo, pilietiškumo procesas – ne europėjimo, ne, savęs atradimo, lietuviškėjimo – vyksta.

(kiek pataisyta ištrauka iš mano 2014/02/20 įrašo Vyras, kuris verkia)

Gerumo ženklai

langas

Mane gniuždo apsiniaukęs dangus. Vasara baigėsi, ruduo prasidėjo. Vakar buvo apsiniaukę, šiandien, dar visai neseniai, irgi. Saulė išlindo, va. Bet viduje vis dar tamsu. O ir debesų danguje apstu. Jie tuoj užslinks. Gamtos sužmoginimas? Susitapatinimas su gamtos nuotaika? Kaip tai vadinasi, pamiršau. Visai nesvarbu dangaus spalva. Ir visa tai, ką dabar parašiau – banalybės, ar ne? Kaip kitaip gali būti apsiniaukęs dangus? Kaip švinas? Kaip veltinis? Kaip dulkėta užuolaida? Kaip durų užsklanda? Koks skirtumas? Prietema kažkaip sugebėjo įsismelkti vidun ir likti. Ir man vėl negera. Ne tik dėl to. Gal ir dėl to, kad vėsu namie (ne tik fiziškai), kažkas negerai, vėstame, tolstame. „Ieškau artumo“, – sako jis, dėdamas basą pėdą man ant kelio, kai sėdime vėlai vakare kieme. Irgi ieškau artumo. Kas atsitiko? Kas darosi? Norisi – bet ar galima? – praleisti tai, neaprašyti, kad nieko neatsitiktų. Betgi nieko neatsitiks, jei aprašysiu, jei išsigąsiu legaliai. Man baisu, nes bijau… likti viena? Ne. Man baisu, kad jaučiu vėsumą ir nieko nedarau. Nežinau ką daryti. Ką daryti tokiais atvejais? Ieškau artumo? Gal man dabar toks laikotarpis, pereinamasis, lūžio, nežinau. Ieškau darbo, aš ieškau darbo, kad įsitvirtinčiau šioje aplinkoje, šioje šalyje. Nes jaučiu (bijau), kad grįžusi į Lietuvą sunkiai prisitaikysiu arba žūsiu neprisitaikiusi. Arba negrįšiu ir kapstysiuosi čia, šiaip ne taip, kiek pajėgsiu, būdama žiauriai skolinga visiems. Ne, nebijau likti viena. Kaip filme „Dangus virš Berlyno“: su tavimi aš galiu būti viena. Tai yra turtas. Tas filmas… praėjo kiek metų? Paskaičiuokim, jei anąkart man jį skolino S., tai vadinasi aš su juo dar kalbėjausi. Žiūrėjau viena, žydrajame kambaryje, už lango buvo irgi prietema. Turbūt (galbūt) ankstyvas pavasaris? Vadinasi, buvau išsiskyrusi su L. ir laisvalaikiu draugavau su A. O S. sukosi šalia ir laukė progos pakankinti. Buvo išvadintas tatuiruote. Bet tatuiruotes, kaip dabar žinome, įmanoma ištrinti. Net ne lazeriu – galima plyta. Tik gal skaudžiau. Taigi buvo ankstyvas Berlyno pavasaris, ir cirko akrobatė pasakė, kad laukė savo žmogaus ir sulaukė, ir dabar su juo galės būti viena, bet ne vieniša. Paskui, gegužės mėnesį, sutikau savo būsimą vyrą ir jis pasirodė panašus į Bruno Ganz, tik to filmo aš jau neprisiminiau, tik angelo idėja liko. (Angelo idėja filme pavogdavo iš pieštukinės pieštuko idėją, pakeldavo nuo stalo akmenuko idėją, paspausdavo žmogaus rankos idėją – išeidavo rankos paspaudimo idėja, super.) Tada dar retai rašiau, o kai rašydavau, tai pavykdavo sunkiai ir su nedaug žodžių. Dabar rašau taip, kaip galvoju. Arba galvoju taip, kaip rašau. Arba rašydama galvoju. O parašiusi – sugebu pamiršti, paleisti. Rašymo idėja. Tada, žiūrėdama į dangų virš Berlyno, verkiau. Kiek metų praėjo nuo to verkimo? Gal ketveri. Radau tą filmą vakar netikėtai video nuomos punkte. Ne, ne radau netikėtai, o prisiminiau netikėtai, pamačiusi režisieriaus (Wim Wenders) pavardę. Tada kelias minutes bandžiau prisiminti anglišką fimo pavadinimą („Wings of Desire“), tada radau filmą. Šiandien ryte žiūrėjau, ką tik. Ir vėl verkiau, žiūrėdama į dangų virš Berlyno. Kaip įdomu, man rodos, verkiu tose pačiose vietose. Verkiu, kai angelas Ganz (vėliau suvaidinęs Hitlerį) susižvalgo su vaikais, nes vaikai jį mato, tik vaikai. Verkiu, kai Peteris Falkas, vaidinantis save, kalba angelui Ganzui, nematydamas jo, o vėliau ištiesia jam ranką ir pasako: companiero. Verkiu, kai angelas Ganzas virsta žmogumi ir palaižęs savo kraują sako: „Dabar pradedu suprasti, tai raudona“. Verkiu, kai jis susiranda Peterį Falką ir sušunka jam per tvorą: „Ei, companiero!“ Ir Falkas iš karto prieina, atpažįsta, sako: „Tikėjausi, kad tu daug aukštesnis.“ Ir prisipažįsta, kad jis irgi – buvęs angelas. Nieko čia tokio, kad verktum, viskas taip paprasta, bet verkiu ir vėl tose pačiose vietose. Ir po visko esu sukrėsta, nenoriu eiti iš namų, o šviečia saulė, nors vėjuota. Ruošiausi nuvažiuoti į tokią parodą (Swoon, grafitistės), bet nevažiuosiu. Dabar jau vidinis drebulys šiek tiek praėjo. Nežinau, kas man yra. Verkiu todėl, kad atpažįstu gerumo ženklus žmonėse, kad jie (gerumo ženklai) parodyti įtikinamai. Kaip tame tailandiečių filme „Uncle Boonmee…“, kuriame įtikinamai rodė iracionalius dalykus, todėl jie atrodė realūs, kaip ir būna gyvenime – mes žinome, kad yra iracionalių dalykų, kad ir kaip stengiamės tai pamiršti, neigti, bandyti juos paaiškinti – jie tiesiog yra ir viskas. O danguje virš Berlyno neskraido angelai, ne, tai visai ne religinis filmas. Tie angelai tai gerumo ženklai žmonėse. Gerumo ženklai, liudijantys apie tikrąjį blogį, kuris irgi egzistuoja, šalia gerumo ženklų, žmonėse. Tačiau gerumo ženklais mes ginamės ir išgyvename, šildome vieni kitus kaip paukščiai. Tai sentimentalu? Tai religinga? Tai stebuklinga, antgamtiška, antžmogiška? Ar humanizmas nėra fantastika? Žiūrėdama fantastinį filmą aš verkiu ir nesugebu to racionaliai paaiškinti. Turbūt tai tikra. Tik tiek ir suprantu. (Scenarijaus bendraautorius rašytojas Peteris Handke – reikia patikrinti jo dosjė.)

(mano istorijos kartojasi: iš dienoraščių 2011 m.)