Gydantis rašymas (1)

Ilgai ruošiausi paskaitai Klaipėdoje, prirašiau per daug puslapių, pati tai suvokiau ir abejojau, ar visus juos tiesiog imsiu ir skaitysiu. Nemoku ir nemėgstu taip vesti paskaitų. Nutariau, kaip visada, elgtis pagal situaciją, spontaniškai. Pamatysiu auditoriją, žmonių veidus ir suprasiu, kaip ir ką turiu kalbėti. Taip ir atsitiko. Paskaitos tekstas buvo nepakartojamas, nes improvizavau, kartais užmesdama akį į paskaitos juodraščio lapus. Dabar skaitinėju — nepanašu į juodraštį. Gal jums pasirodys įdomu ir naudinga, todėl publikuosiu čia dalimis (nes ilgokas). Štai pradžia.

(1)

Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.

Kodėl gydantis rašymas?

Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?

Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.

Rašydama gydau save

Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.

Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.

Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.

Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.

Rašymas apie praeitį ir nesėkmes

Rašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.

Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.

Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.

Strigusiems schemoje

Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomas psichologas… Visgi, išėmus gydomąją, lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

Kada mums reikia psichologinės pagalbos? Ką reiškia „strigti schemoje“? Mano manymu, taip atsitinka po patirties, kuri yra tokia skaudi arba gėdinga, arba bauginanti, kad mes net nerandame žodžių jai išreikšti. Negalime apie ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Nors, paradoksaliai, tokia „beprotiška“ būsena dažnai pasižymi būtent nesuvaldomai greitai lekiančiomis, ratais besisukančiomis mintimis. Tai įkyrios būsenos, kurių patirti niekam nelinkiu.

Tokioje liguistoje būsenoje nieko neišgalvosi — nesuprasi, nesudėliosi įvykių sekos į lentynas, nerasi argumentų ir paaiškinimų tam, kas atsitiko ir koks tavo vaidmuo tame. Pagaliau, ką daryti, kaip gyventi toliau? Tam reikia momentinių atsakymų.

(bus daugiau)