Parašyta vakar

Taip netikėtai gavau darbo. Beveik normalaus. Keturias 10-15 valandų pamainas atidirbau statiste labai populiarioje australiečių TV komedijoje „Kath&Kim“ su britų žvaigžde Richardu E. Grantu. Sekinantis darbas. Aš rimtai.

Filmavimo dieną visuomet naudinga su savimi turėti bent vieną knygą. Dabar kaip tik skaitau Erico Berne’o „Games People Play“ (žmonių santykių psichologija), išleista 1964 m. (Penguin books), bet vis dar aktuali, taigi nešiojausi ją, skaičiau ir čia pat stebėjau gyvus pavyzdžius.

Paliktas be priežiūros maždaug 50-ies burnų būrys sukelia tokį triukšmą, kad skaityti nėra lengva. Leisdami (ar žudydami) laiką, žmonės žaidžia žaidimus, kuriuos galima pavadinti ir tiesiog plepesiais tema: Psichologas, Ar žinai, kaip?, Kiek kainuoja?, Ar esi buvęs (ten ir ten)?, Automobiliai, Pirkiniai, Virtuvė, Vaikų auginimas, Kuriai agentūrai priklausai?, Kai mus filmavo (ten ir ten) ir Ką ta kino komanda sau mano? Specifinė daugiakultūrinei statistų grupei – Iš kur tavo akcentas? ir t.t.

Tik šįkart suvokiau Psichologo žaidimo populiarumą ir svarbą. Gali būti, kad filmavimuose žmonės atsiveria, pasakoja apie savo, šeimos ir draugų problemas todėl, kad tą patį žmogų retai sutiksi dar kartą. Tai tarsi tranzuojant – išsipasakojai, palengvėjo, viso gero. Nors man jau taip atsitinka, kad sutinku tuos pačius žmones.

Kai sykį po priešpiečių teko laukti tris valandas, viena statistų grupė ėmė žaisti žaidimą, kuris jau tiesiog žaidimas, o ne plepesys: Papasakok apie save ką nors gėdingo. Aš su jais nežaidžiau ir net pagalvojau: o ką gi aš galėčiau papasakoti? – nežinau. (Deja, šiandien jau žinau.)

Paskutinė filmavimo pamaina užsitęsė netgi iki dešimtos vakaro (nuo šešių ryto), bet aš negalėjau likti iki galo, nes su vyru ėjome į svarbiausią Melburno tarptautinio menų festivalio įvykį – Berlyno Schaubühne teatro spektaklį „Hedda Gabler“ (pagal Ibseno dramą, režisierius Thomas Ostermeieris). Per daug aš jo laukiau ir per daug kainavo bilietai, kad pasiaukočiau TV komedijai…

Ibseno pjesė, parašyta 1980-aisiais, žinoma, buvo pakoreguota pagal šiuos laikus. Scenovaizdis – ultramodernus, malonus akiai ir žadinantis vaizduotę. Tokio seniai pasiilgau. Ypač vaikščiodama po pigius Fringe festivalio pasirodymus, kur viskas atrodo gan skurdžiai ir dažnai ne dėl lėšų stygiaus…

Ar pasikeitė „postapokaliptinio“ maištininko Ostermeierio stilius? (Mat jis „atėjo į valdžią“ Schaubühne 1999 m. ir padarė įtaką, manau, visai Europos režisierių kartai.) Vien jau ką kalba medžiagos pasirinkimas – Ibsenas! Teatre, kur įprasta taškytis seilėmis ir kraujais?!

Ostermeierio „Hedda Gabler“ – tikrai subtili, lakoniška psichologinė drama, kurią pajunti labai arti. Pilna teatro salė (australiečiai tikrai ne dažnai užpildo visas parterio ir balkonų vietas) aikčiojo ir prunkščiojo sutartinai ir pasirinktinai – pagal subtitrus arba vokišką originalą. Scenoje vėlgi buvo žaidžiami Erico Berne’o aprašyti žaidimai. Tik šįkart ne iš skyrelio Laiko praleidimas, o Gyvenimo žaidimai – skaudūs ir netgi mirtini.

Heddą vaidinusi aktorė, kaip prieš spektaklį iš scenos pranešė prodiuseris, persišaldė ir todėl kalbėjo į prisegtą prie skruosto mikrofoną, kai tuo tarpu visi kiti žiūrovus bandė pasiekti gyvu garsu. Kai kada aktorė užsikosėdavo. Kalbėjo tyliai ir man atrodė tarsi stebėčiau generalinę repeticiją, kur reikia vaidinti „puse kojos“, kad dar liktų jėgų premjerai. Tai suteikė Heddai papildomo žavesio – pavargusi, aptingusi, turinti vienintelį talentą – gebėjimą nuobodžiauti – moteris steriliuose, madinguose, bet šaltuose namuose su stiklais, kuriuos norisi ne tik apšaudyti, bet ir susprogdinti.

Itin maloniai nustebau, scenoje atpažinusi savo mėgstamą aktorių Larsą Eidingerį (žr. šio straipsnio nuotrauką viršuje). Mačiau jį tik viename filme („Alle Anderen“, rež. Maren Ade), ir jau noriu matyti visur. Dabar žinau, kad jo CV jau yra Hamleto rolė. Tokia tipiškai vokiška – su seilėmis ir kraujais…

Man šiek tiek užkliuvo tai, kad „Hedda Gabler“ aktoriai nesusilaikė nepaspaudę publikos juoko mygtukų, tai yra juokinę vien dėl juoko. Tarsi be to būtų nuobodu ar žiūrovai kažko nesuprastų? Tokie paspaudimai šiek tiek sumenkino dramos tragizmą. Bet taip jau būna su tais aktoriais. (Be to – gal ir sąmoningai to siekta?)

Kai imdavo suktis stiklinis scenovaizdis su video ekranais ant sienų, atrodydavo, kad stebiu filmą, o gal reklamą… Ir tai buvo taip gerai! Viskas taip „į tašką“ ir taip skoninga, kad nepajutau, kaip prabėgo beveik trys valandos, o juk buvau tragiškai pavargusi (kaip, beje, ir mano vyras). Šalia manęs vis aikčiojo ir dūsavo pagyvenusi žiūrovė (pagyvenusių žiūrovų Australijoje daugiausia), kuri po visko kreipėsi į mane patvirtinimo: Juk buvo puiku, argi ne? O taip, plojome tol, kol į sceną nusilenkti išėjo senokai nesiskutęs, scenos darbininko kelnes vilkintis režisierius.

Tai, ko nebūčiau pamačiusi, jei gyvenčiau Lietuvoje, nors Vokietija tikrai arti, pamačiau čia. Tikiuosi, nepasirodysiu jums snobė, kaip kad pasirodžiau savo feministei maištininkei draugei, kuri pareiškė, kad išgirdusi, jog spektaklį „Hedda Gabler“ rodys pasaulinio garso teatras, tyčia neis žiūrėti, nes tai mainstream’as. Taip jai ir reikia, tegul už vieno bilieto kainą ir toliau perka po dešimt pigių cirko pasirodymų! Betgi man matyti pasikeitusio, išaugusio iš paaugliško maišto ir radusio maištą kitame lygmenyje, Schaubühne repertuaro dalelytę, yra nuostabu. Man tai gyvoji teatro istorija, apie kurią teoriškai, studijuodama Akademijoje, deja, nedaug sužinojau.

Ir apie Heddą, kaip personažą, iki šiol nedaug žinojau, netgi kadaise mačiusi Gintaro Varno pastatymą su Jūrate Onaityte pagrindiniame vaidmenyje. Na, tai buvo tipiškas lietuviškas ekspresionizmas su aštriu simbolizmo padažu, kurio jau senokai nebegaliu nuryti… Mėgstu teatrą, kuriame aktoriai be reikalo nekelia balso.

Praeityje buvo daug diskusijų apie teatro vaidmenį, konflikto meną nekonfliktiniais visuotinio sutarimo laikais. Jei dabar konfliktai sugrįžta ir pučia šaltesnis vėjas, tai teatras turi ateitį. Savo taip vadinamaisiais post-dramatiniais laikais galiausiai mes ir vėl prikeliame dramą.

(iš Thomo Ostermeierio interviu Frankfurter Rundschau)

Kaip ir būna pažiūrėjus gerą šiuolaikinę klasikos interpretaciją, dabar internete susiradau Ibseno originalą (aišku, tik anglų kalba), nes norisi patikrinti – nejau taip ir buvo, tas pats tekstas, bet kiti laikai – ir tai taip tikroviška, tarsi parašyta vakar.

Romanas per dvylika dienų

Tai ne receptas, tai – eksperimentas. Sakoma, pirmąjį eskizą geriausia parašyti kuo greičiau. Tačiau dėl didelės apimties neįmanoma parašyti vienu prisėdimu. Taigi kaip susitvarkyti su tokia ilgalaike užduotimi ir koks įmanomas trumpiausias jos atlikimo laikas? Tai labai asmeniška.

Kadangi rugsėjo viduryje parašiau ir išsiunčiau leidykloms romaną „Virgos revoliucija“, pagaliau mano viduje kažkas atitrūko ir nutrūko – net jei dar laukia daug redagavimo, visas meninis išgyvenimas su Virga išvargtas ir išbaigtas, todėl tapau kaip ir laisva.

Su malonumu sukūriau keletą naujų novelių (eskizų). Bet tai ne tas pats, kas rašyti romaną. Diena iš dienos, mėnesių mėnesius. Gyventi paralelinį gyvenimą su išgalvotais žmonėmis ir žodžiais žodžiais žodžiais. Kokį romaną rašysiu toliau? Nes galvoje sukasi ne viena idėja, tik reikia išsirinkti. Reikia, kad kažkas mano viduje išsirinktų.

Vieną niekuo neypatingą pirmadienį sėdau ir per tris valandas parašiau knygos planą. Paaiškėjo, kad bus dvylika dalių, kad maždaug įsivaizduoju kūrinio „žaidimo taisykles“ ir kad galėčiau tuojau pat atsiraitoti rankoves ir parašyti pirmąją dalį. Bet nedariau to. Pradėjau kitą rytą, antradienį.

Žinojau, nuo ko pradėti. Tiesa, pirmą pastraipą du kartus ištryniau. Visgi jutau, kad viso kūrinio idėja nepajudinamai kabo virš mano galvos. Ir – svarbiausia – labai norisi rašyti. Tą dieną (tiksliau, tą ankstyvą rytą, nes prabudau drauge su vyru, kuris antradieniais ir ketvirtadieniais keliasi šeštą, nes eina į treniruotę) parašiau pirmąją dalį, ir paaiškėjo, kad ji maždaug 3000 žodžių (knygoje apie 12 psl.) – tai uždavė tolimesnį darbo tempą.

Trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį – rašiau maždaug po tiek pat. Matote, nėra labai sunku tiek parašyti, jeigu intensyviai rašai penketą metų, tekstą surenki gana greitai, o pati istorija yra paremta asmeniniais išgyvenimais. Tiesą sakant, viena iš pirmojo šio romano eskizo taisyklių buvo: rašyti kaip galima tiksliau iš atminties. Rašyk tik tai, ką žinai.

Teko apsispręsti – ar rašysiu ir savaitgalį? Nes šiaip to nedarau, leidžiu sau patinginiauti, perkrauti smegeninę, kai ką apmąstyti, pasvajoti, įsivaizduoti. Bet ne: nusprendžiau, kad rašysiu be pertraukos. Mat mano tikslas – ne prigalvoti nebūtų dalykų, o laikytis „tiesos“. Taigi perspėjau vyrą, kad dalyvauju pačios susikurtame eksperimente, kuris turėtų baigtis kitos savaitės pabaigoje.

Rašiau kasdien, bet kasdien vis labiau pavargdavau – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Akyse plaukiojo debesėliai. Likusią nuo rašymo dienos dalį sunku susikaupti į kitus dalykus – tegalvojau apie tai, ką parašiau ir ką parašysiu. Visgi bandžiau gyventi taip, kaip visada. Lankiau teatrą, kiną, kalbėjau su žmonėmis, gaminau maistą, gerai išsimiegodavau. Ėmiau geriau suprasti Ernesto Hemingway’aus žodžius: laikas tarp rašymų yra laukimas. Taip, vis laukiau, kol vėl galėsiu rašyti. O nustodavau rašyti, gerai žinodama, ką rašysiu toliau, neleisdama sau „perdegti“.

Norėjosi pavargti. Sakoma, kad pavargus visų pirma nukertama galvoje esanti cenzūra, sąmonė. Atsiveria pasąmonės turtai. (Taip pat ir kakos, manau.) Tikrai, antroji savaitė buvo mein kampf (vok. mano kova, pasipriešinimas), tačiau ir vaizduotė su atmintimi pagerėjo. Atrodė, kad siekiu pati save užhipnotizuoti ir ištraukti kuo daugiau informacijos. Džiaugiausi, kad eksperimento galas artėja, nes fiziškai darėsi vis sunkiau tą kovą ištverti.

Sugebėjau save apgauti (nepasakosiu kaip, bet mano darbas su savimi visuomet įtraukia apgaulės elementų – gerai, kad esu lengvatikė) ir trečiadienį parašiau ne vieną, o dvi dalis. Vadinasi apie 24 psl. per vieną dieną… Žinoma, vakare jaučiausi pusiau pamišusi, o dar reikėjo eiti į kiną – bilietą turėjau iš seniau. Bet tik svetimas naratyvas galėjo mane išgelbėti nuo nuosavo.

Žinojau, kad paskutines dvi eskizo dalis galiu rašyti su palengvėjimu, nes tokia ten ir turi būti nuotaika. Nerimavau, kad nepatrūkčiau ir nemesčiau nebaigusi. Nėra nieko labiau erzinančio, kaip po metų rasti seną savo eskizą, kuris neturi pabaigos, kokia kvaila ji bebūtų!

Dar juokingiau buvo, kai prieš pabaigą (trečiadienį) teko keisti spausdintuvo rašalą, o pakeitus kažkas atsitiko – nutrūko ryšys tarp spausdintuvo ir kompiuterio. Reikėjo matyti, kaip aš kelias valandas niršau, sukau ratus aplink rašomąjį stalą, kol pagaliau sutaisiau, įveikiau problemą! Kodėl tai buvo taip svarbu? Todėl, kad kasdien po rašymo seanso turiu išgirsti, kaip čirkši spausdintuvas, kaip iš jo nasrų lenda prispausdinti popieriaus lapai – mano darbo vaisiai. Antraip – erzulys ir nusivylimas.

Taigi paskutines dvi dienas rašyti buvo lengva ir netgi kiek liūdna. Lengva, nes ant stalo gulėjo geras šūsnis prispausdintų popieriaus lapų. Liūdna, nes ateis diena, kai nebereikės nei rašyti, nei gyventi su personažais, nei rūpintis, kas gi jiems atsitiks toliau… Be to, reikės kažkaip tvarkytis su šalutiniu eksperimento poveikiu – išsekimu.

Penktadienį perpiet – darbas baigtas. Maždaug 38 tūkst. žodžių, apie 150 psl. knygoje (pirmam eskizui pats tas) per dvylika dienų.

Šeštadienį, laimei, buvo saulėta diena, niekur nereikėjo eiti ir visą dieną tvarkiau namus. Šlaviau, ploviau, valiau langus. Visą dieną. Buvo gera, nes galvoje tapo tuščia. Kaip pasakytų Hemingway’us – pirmasis eskizas tėra krūvelė ir svarbiausia – reikia ją sukrauti. Be kompromisų. O tada bus matyt. Taigi logiška, kad po tokio proceso jaučiausi palengvėjusi ir tuščia.

Kas toliau? Darbas nebaigtas – bet gerai pradėtas. Malonumas patirtas. Pirmoji malonumų dalis. Stalčiuje – romano eskizas, parašytas per dvylika dienų. Kai Charlesas Bukowskis parašė savo pirmąjį romaną vos per mėnesį, jo redaktorius (kuris iš anksto sumokėjo už tai, kad autorius parašytų), nustebęs sušuko: Kaip tau tai pavyko? Bukowskis atsakė: Baimė.

Manęs baimė to nevertė daryti. Nors iš dalies bijau, kad nepamirščiau kai ko, ką pagaliau užrašiau. Bet labiausiai vertė skubėti smalsumas. Na, ir taip daryti, ko gera, įmanoma tik turint rašymo patirties, pažįstant save. Tikiuosi, savęs tuo nesužeidžiau. Juk dvi baisiausios rašytojo profesinės ligos (ar pasekmės) yra beprotystė ir savižudybė.

Dabar teks palaukti. Rasti naują lygiai taip pat iki ausų įtraukiantį užsiėmimą. Mano stalčiuje apsigyvenęs romano eskizas turi būti pamirštas.

Neleiskit man pirkti knygų!

Iš šitos nuotraukos kviečiu pasijuokt (paspauskit ant jos, kad pasirodytų didesnė).

Praeitą šeštadienį buvo užfiksuota, kaip aš (aš kairėje, be barzdos) knygų mugėje bendrauju su vienu pardavėju. Kaskart su juo persimetu žodeliu kitu, o dažnai iš jo ir nuperku knygą kitą – iš solidarumo ir pagarbos vargstantiems dėl nelabai populiarių knygų. Nuotraukoje aš taip išsiviepusi dėl to, kad sakau, jog nepirksiu knygų, nepirksiu, viskas, gana, jau prie kito staliuko nusipirkau už penkiasdešimt dolerių, neleiskit man pirkti daugiau!

Beje, už pardavėjo nugaros matote tokią savotišką ponią, kuri, įtariu, yra rusė. Mat toji knygų lentyna vadinasi „Mother Russia“ ir prie jos prekiauja tokia „matuška“ dideliu rausvu kuodu, raudonom lūpom ir t.t… Tos lentynos aš vengiu. Nors anądien netyčia priėjau ir susidomėjau albumu apie Stravinskį, kurį ji beveik neišplėšė man iš nagų – norėjo tučtuojau padėti į vietą.

Na, o su tuo Žolininku (jis taip atrodo, bet gali būti ir ne „žolininkas“) jau šiek tiek susipažinom, tik vardų dar nepasisakėm. Jis kuria poeziją ir kolekciuonuoja knygas. Apie jį kartkartėm užsirašau dienoraštyje.

Iš dienoraščio (2010 m.):

Šeštadienio knygų mugėje radau Murakami „Prisukamo paukščio kronikas“ – ant Žolininko prekystalio. Žolininkas – labai kuklus, jaunas akiniuotas ir barzdotas bičas, visada su kepure, dabar, kai žiema, apsijuosęs vilnone skara klubus, vilki odinę striukę – jau mus su Rimu pažįsta, pakalbina, nuolaidas daro. Kai pirkau Murakamį, jis apsidžiaugė:

– Čia geriausia jo knyga.

– A, aš esu skaičiusi tik jo apsakymus…

– Apsakymai tai, e… – jis numojo ranka. – Šita knyga – geriausia, ką jis yra parašęs.

– Na, jis gana žymus…

– Šitą knygą perskaitai ir supranti, kas jis per rašytojas. Perskaitai šitą ir…

(… daugiau nereikia jo kūrybos skaityti?) Bet jau taip žmogus džiaugėsi knyga, kad užbaigiau juokais:

– Ir jūs ją parduodat!

Jis susimėtė, nusisuko, supratęs, kad tai mūsų pokalbio pabaiga, taškas.

– Taip, parduodu.

Paskui pagalvojau, ką jis suprato? Kas per mano išsireiškimas toks? „Jūs ją parduodat!“ Turėjau omeny, kad tokios geros knygos negalima parduoti. Bet gi jis yra skaitytojas, kuris dalinasi su kitais tuo, kas jam patinka, tuo, kas yra gera literatūra, jis nekrauna turtų į lentynas (kaip aš). Bet galima suprasti tai ir kaip pagyrimą – turite gerą skonį, pardavėjau. Tikiuos, kad taip ir suprato, jei suprato išvis…

Kitą kartą visai norėčiau su juo pasikalbėti, gal net susitarti susitikti kavos puodeliui? Kodėl gi ne? Šitas žmogus myli knygas – tai daug.

P.S.: „Prisukamo paukščio kronikos“ man nepatiko. Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti.