Kas bijo Virgos?

Pavasarėja Australijoje. Vėl žydi magnolijos. Katinas Petriukas, kuris šią žiemą man visai netrukdė rašyti (bet rašyti trukdė kiti dalykai, kylantys iš manęs pačios), išvyko namo, susirinkęs žaisliukus. Tikrąja prasme žaisliukus. Nes pernai pasiuvome jam tokią kailinę pelę, su kuria jis nebesiskiria dieną ir naktį. O šiemet į jo „venzliuką“ (sen. liet. k. žodyne tokio ž. nėra, bet mano vyras taip gražiai vadina kelionės ryšulėlį) įdėjau ir baltą kamuoliuką, nes mūsų namie katinėlis mėgo jį spardyti…

Darbo dienomis esu viena su savo neurozėmis, psichozėmis ir prognozėmis.

Kol mano romanas apie Virgą ir jos katę klaidžioja po kelių Lietuvos leidyklų labirintus (galbūt tebesėdi pašto dėžutėse; galbūt jau guli sekretorių stalčiuose; galbūt nukrito nuo stalo ir prisiglaudė prie rozetės), aš tebetaisinėju šį bei tą, nes keisti yra ką, tik nėra įkvėpimo.

Ir jau seniai nėra įkvėpimo! Kas galėjo pasakyti, kad taip būna, kad šit kokie yra romanų kūrimo etapai! O, kaip viliuosi, kad romanai, kaip ir novelės, gimsta labai įvairiai. Juk kai kurios novelės užgriūdavo mane ir „pasirašydavo“ iškart puikiai, o kai kurias rašiau taip, tarsi švitriniu popierium lyginčiau lentą – ilgai, nuobodžiai ir be didelio estetinio pasitenkinimo. Tik galutinis rezultatas yra svarbus. O jis atsiranda bet kuriuo atveju… Tas ir guodžia. Kartais.

Vakar iš elektroninio segtuvo užvadinto „Šiukšliadėžė“ išsitraukiau vienos beviltiškos novelės eskizą ir supratau, kad kūrinys beveik baigtas, tereikia ištaisyti kelias klaidas ir – pirmyn vienam australų literatūriniam žurnalui!

Kas, kada ją sukūrė? Aš? Juokinga.

Man atrodo, kad jau seniai nerašau. Bet pastebiu, kad daugėja eilėraščių. Kartais jie susigula į rinkinuką, gaunasi koks nors dvyliktukas, kaip pvz. šitas: Jei sugebėjau gimti.

Į savo poeziją žiūriu labai savikritiškai, gal net per daug. Niekada niekas jos nespausdino (sykį vos ne – „Šiaurės Atėnai“, bet reikalas nesusiklostė), niekas nekritikavo. Idant turėčiau objektyvesnę nuomonę apie tuos savo bandymus, ėmiau studijuoti (pasaulio) poeziją. Retkarčiais pirmadieniais ar penktadieniais Melburno centre prie bibliotekos susitinkanti grupė iš trijų žmonių (du vyrai ir viena moteris – aš) kol kas vienintelis mano „source of inteligence“, jeigu taip sakoma.

A, aš visgi puikiai išlaikiau anglų kalbos IELTS egzaminą. Puikiai, tai nereiškia, kad gavau aukščiausią balą, ne. Bet gavau tiek, kad prieš save negėda. Žemiausia balo dalis kliuvo už kalbėjimą. Suprantama, juk mažiausiai turiu progų pasisakyti. Tik klausausi ir skaitau.

Beje, neseniai perskaičiau Virginijos Woolf (kuri lietuvių skaitytojams, manau, per prastai žinoma, t.y. jos vertimai tokie neverti dėmesio, kad…) pasisakymą „Professions for women“ („Moterų profesijos“), kurį 1931-aisiais gyvai išklausė „moterų profesionalių“ bendrija (nuoroda į visą straipsnį anglų kalba). Nors nuo to laiko daug kas pasikeitė ir dabar į moterį, nenorinčią įgyti profesijos, o tik geidaujančią auginti vaikus ir prižiūrėti vyrą, žiūrima su nuostaba, visgi kažkas šiame straipsnyje jaudina. Kažką atpažįstu?

Mano puslapį uždengė jos sparno šešėlis; kambaryje išgirdau jos sijonų šiugždėjimą. Tučtuojau, taip sakant, ranka čiupo parkerį ir ėmė rašyti recenziją apie žymaus vyriškio romaną, o ji užlindo man už nugaros ir sušnabždėjo: „Mano brangioji, esi jauna moteris. Rašai apie knygą, kurią parašė vyras. Būk supratinga; būk švelni; pagirk; apgauk; naudok visus mūsų lyties menus ir gudrybes. Niekada neleisk kitiems įspėti, kad turi savo nuomonę. Virš visko – būk tyra.“ Ir ji ėmėsi vedžioti mano parkerį. (…) Aš atsigręžiau į ją ir pagavau už gerklės. Kaip galėdama pasistengiau užmušti ją. Mano pasiteisinimas, jei mane pričiuptų teismo salėje, būtų, kad puoliau savigynos tikslais. Jei nebūčiau nužudžiusi jos, ji būtų nužudžiusi mane. Ji būtų išrovusi mano rašymo širdį. (…) Namų Angelo nužudymas buvo dalis moters rašytojos užsiėmimo.

Pagaliau aš pati, apsispręsdama likti namie ir rašyti, padariau kažką, kas prieštarauja visuomenės priimtoms normoms. Tas rašymas, už kurį galiu nesitikėti atlygio, tie neprognozuojami nuopelnai, netgi neįsivaizduojama auditorija, kartais varo iš proto. „Įsigyk profesiją, normalią, žemišką, būk rami, nesuk sau galvos dalykais, kurie pritinka tik bepročiams – vyrams,“ – šnabžda man Kitas Angelas (irgi ji).

Prieš sėsdama rašyti, privalau ją nužudyti baisiausiu būdu. Antraip ji nužudys mane!

_____________

Fotografijos istorija: šią čekų fotografo Jano Saudeko nuotrauką neseniai išėmė iš vienos australų parodos kaip nekorektišką. Ir vėl nuogas vaikų ar paauglių kūnas susilaukia per daug dėmesio. Nuotrauka graži, reakcija į ją – iškrypėliška.

Nepakanta

Artėja man pirmosios knygos sutiktuvės, o drauge su jomis – skrydis į Australiją, iš Lietuvos. Daugiau nei mėnesį gyvenau tarp savų ir ne tik gėriau su jais arbatą ir vyną, dar ir dirbau su jais. Turėjau įvairiausių reikalų – nuo reklaminio maišelio gaminimo iki naujos knygos publikavimo. Kalbėjau su jais, liečiau juos, juokiaus ir verkiau su jais. Buvo įspūdinga. Įspūdžius dar ilgai svarstysiu ir dėliosiu. Dar juk neišskrendu, dar esu čia.

Pamenu, pirmąjame įraše, kai tik avykau, buvau tokia jautri, tokia gailestinga visiems ir viskam, turėjau tiek atjautos. Po to perėjau įvairias būsenas. Buvau ir nuliūdusi, ir pavargusi, ir nusivylusi, o galiausiai, visai neseniai, pajutau, kad pykstu, nieko man nebegaila, vėl noriu emigruoti! Na, tikrai juokinga. Bet, galima sakyti, solidorizuojuosi ir užjaučiu tuos, kurie nori panašaus…

Kažkas pradžioje manęs klausė, ar viskas taip jau blogai? Ir kiek galima dejuoti, matyti vien blogį ir tamsą? Juk lietuviams reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi, jiems reikia padėti gyventi Lietuvoje. (Primena kauniečių akciją: ir Kaune galima gyventi.) Išgirdusi tokius klausimus, pamenu, susigėdau. Pasitikrinau, ar išties esu tokia tautiškai niurgzli, tik blogybes įžvelgianti, pesimistė. Ne, nesu. Bet blogybės, kurios itin savotiškos, itin „autentiškos“, kaip dabar mėgstama sakyti, krenta į akis pirmiausiai, todėl apie jas ir parašiau pirmiausiai.

Nuo to laiko Lietuvoje patyriau daug smagių dalykų, daug virkdančių iš laimės, o ne iš skausmo. Troleibusuose, traukiniuose ir šiaip gatvėse prie šviesoforų, arba parduotuvėse prie kasos kalbėjausi su žmonėmis kaip kokia besiruošianti balotiruotis politikė! Gal mano amžius toks? Į antrą gyvenimo pusę žmonės tampa ir labiau pilietiški, ir labiau politiški, ir labiau nepakantūs socialinei neteisybei. O gal tiesiog pasikeičiau, skubiai „išpindėjau“ turtingoje šalyje ir kalbu drąsiai todėl, kad žinau – išvažiuosiu. Reikia atsikalbėti. Sako, taip jaučiasi ir kiti svečiai emigrantai.

Vis dar nemėgstu to žodžio – emigrantė. Juk dirbu Lietuvoje. Kas, kad uždirbu labai mažai. Bet sakykime, kad gavau milžinišką stipendiją rašymui su asmeniškai man skirtu darbo stalu. Deja, tas stalas stovi Australijos mieste, o ne kur nors palei Šiaulius. Jei stipendiją būtų skyrę su stalu Lietuvoje, vis tiek jūs manęs nematytumėte – lindėčiau ir rašyčiau, palinkusi virš to stalo. Nes toks mano darbas, toks mano gyvenimo būdas…

Kalbėtis su lietuviais smagu. Įžanginis pokalbis (small talk) čia trunka vidutiniškai tris – dešimt minučių. Po jų gali nerti ir nardyti patogiose ir nelabai temose. Vos atvykusi kažkodėl išgirdau daug išsamių pasakojimų apie gimdymus, vaikų auginimą ir ginekologiją. Juokingai išsirutuliojo ir mano pokalbis (lyg ir small talk) su ginekologu, kai nuėjau tikrintis į privačią kliniką. Kadangi tyriausi profilaktiškai, esu visiškai sveika, abu su daktaru pleptelėjome apie šį bei tą, ir aš papasakojau, kaip mano pažįstama nesityrė iki trisdešimt kelių metų, o paskui paaiškėjo, kad jos gimda dvišakė. Tai niekis, nuramino mane daktariukas, štai pas mus neseniai atėjo nėščia dvidešimt kelerių metų moteris, kuriai nėštumo metu išsivystė žarnyno vėžys, kūdikis gimė negyvas, nunuodytas per chemoterapiją, o moteriai metastazė, t.y. niekuo nebepadėsi…

Na, aš nenorėjau išgirsti tokios siaubo istorijos, tik norėjau pasistebėti, kad Lietuvoje nemadinga kas du metus užsukti į ginekologijos kabinetą, moterys nesirūpina savimi, o juk sakoma, kad pilve mes nešiojamės mirtį… Bet štai ir jūs patyrėte, ką reiškia, kai pašnekovas iš plepesio pereina į gilų pokalbį, susijusių istorijų pasakojimą. Australijoje taip nebūtų įvykę net tarp artimų draugų. Lietuvoje tai normalu.

Tų pokalbių su gražiais Lietuvos žmonėmis labiausiai ir pasiilgsiu. Dėl jų gal ir ašarą nubrauksiu. Bet lieka įvairios bendravimo priemonės, lieka raštas, kuris mane gelbsti nuo vienatvės ir nuo kvailos ligos – nostalgijos.

Dėl ko labiausiai pavargau, gyvendama čia? Pavargau visur būti viešnia. Neturėti savo namų, savo kampo, kurį galėčiau bent nuodugniai sutvarkyti, bent pertvarkyti. Vargina ir nuolatinis galvojimas: neįsijausk, nes greit paliksi visa tai, neprisirišk. Nors neprisirišimas gal ir gerai?

O dar ta įtampa dėl aplinkinių. Baugūs veidai. Baugūs, nes abejingi. Sykį važiuojant troleibusu susirūpinau, kad mano kuprinė taip ir liko už pečių, o bendrakeleiviai tokie abejingi ir susiraukę, kad jei koks nors vagis ir imtų tyliai raustis mano asmeniniuose daiktuose, niekas nepakeistų veido išraiškos. Bijau ne vagies, o troleibuso keleivių, kurie tą vagį ir vagystę toleruoja!

Nekenčiu tolerancijos. Pro sukąstus dantis toleruojami „blogi“ ar „baisūs“ dalykai, kurie išties nei blogi, nei baisūs, tad visai ir nereikia jų toleruoti, jais reikia arba džiaugtis, nes jie kuria gyvenimo įvairovę, įdomumą, arba į juos nesikišti – ypač jei liečia suaugusių žmonių pasirinktą gyvenimo būdą. Tuo tarpu ramiai toleruojamas aplinkos šiukšlinimas, vagystės ir melavimas, nepagarbus ar brutalus elgesys su pagyvenusiais, sergančiais ar „kitokiais“ žmonėmis!

Toleruojamas taisyklių laužymas (o kas jas nustatė – ar ne patys?). Toleruojamas vagių valdžioje suteiktas pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio, kitaip dar vadinamas „demokratija“. Toleruojamas atsakomybės nebuvimas, jos neprisiimimas, ją prisiimančiųjų išjuokimas ar ignoravimas. Toleruojamas faktas, kad Lietuvos maisto parduotuvėse beveik neliko jautienos! (Vienas žmogus mane patikino, kad veršiai iš Zoknių oro uosto skrenda į kitas ES šalis… Skraidantys lietuviški veršiai, ak.)

Bet lietuviai jau sportuoja. Bėgioja rytais, mina dviratį, dalyvauja varžybose. Aš – už tai, kad krepšinis būtų ne antroji, o pirmoji religija. Paprastiems valstiečių ainiams sveikiau yra sportuoti nei graužtis, ieškoti sielos turtų, kurių tiesiog nėra, nes tam reikalui skirta lentyna galvoje neįmontuota… (Beje, metafizika lietuvius veikia labai negerai – sutikau kelis pažįstamus, kurie man pasirodė jau nebe sveiko proto, jau išėję į kosmosą, t.y. susirgę. Ir kur tai matyta, kad prekybos centruose būtų įkurti apgavikų būrėjų salonai! Kur žiūri akyloji Bažnyčia? Pro skylutę – į miegamąjį?)

Tikėtina, kad keičiantis kartoms dar daugiau žmonių ims lankytis poliklinikose ir tirtis profilaktiškai, nelaukdami ligos požymių. Tikėtina, kad kada nors taps normalu už sveikatos priežiūrą mokėti (ir) pačiam. Juk tai už visus pasaulio skudurus brangesnis turtas. Tikėtina, kad atsiras meilė gyvenimui – koks jis bebūtų. Ir dabar fiziškai jis ne toks ir blogas. Netgi puikus! O va dvasiškai – skurdus.

Tikėtina, kad bus pasigesta bibliotekų, iš kurių net tamsiausią vargo dieną sklinda nemokama šviesa. O jeigu ir ten šviesa užgestų – liks muzika. Dainuoti juk lietuvis turėtų dažniau nei gerti…

Rankose belaikant savo knygą

Koks įspūdis? E… Gražus viršelis. Oi. Per didelė mano nuotrauka ant nugarėlės. Ir pernelyg išplaukęs parašas (taip ir maniau, bet nieko nepadariau, kad taip nebūtų – manęs nebuvo ten, kur būčiau galėjusi kažką pakeisti). Šalia tokio dydžio nuotraukos ir tokio parašo mano prisistatymas neatrodo juokingai; prie viso ligų sąrašo galima pridurti: didybės manija. Kai kurių maketavimo momentų nepastebėjau. Klaidos. Ne gramatikos, stiliaus klaidos (kaip dar galima buvo kažko nepastebėti?!). Vėl skaitau kai kurias vietas. Ar užkabina skaityti toliau? Mane užkabina. Bet…

Aš gi viską mintinai žinau. Ypač po redagavimo laikotarpio. Švelniai tariant, šitą knygą jau esu skaičiusi. Praeitas laikotarpis. Vėl manau, kad „na ir kas, kad išspausdino“. Na ir kas?

Nuo šiol turiu daiktinį įrodymą, kad dirbu. (Nežinau, ar tokio įrodymo pakaks mano mamai.) Australijoje yra tokie rašytojų tipai: rašytojas mėgėjas (amateur writer), beprasimušantis rašytojas (aspiring writer), prasimušęs rašytojas (author), na, o toliau – apdovanojimai ir titulai prie vardo (aukščiausias laipsnis – Nobelis). Į klausimą „rašytoja ar autorė?“ jau turiu teisę atsakyti „autorė“.

Šiandien mano knygą atsivertė italo-australas (sound poet) ir atrado sakiniuose ritmą, be abejo, nesuprasdamas lietuvių kalbos žodžių. Tiesiog skaičiavo skiemenis. Ta ta tata, tata ta, ir t.t. Gražu.

Padėjau aš tą savo „Gaisrą“ į lentyną (visus likusius man 4 vnt.), tegul palauks savo šeimininkų, jei tokie atsiras. Ir tikrai nečiupinėju ir nebučiuoju kiekvieną dieną, kaip galima būtų tikėtis.

Gal todėl, kad supistai nesiseka rašyti tai, ką rašau dabar. Angst angst angst (mano mylimiausias germanų žodis).

Bet už lango plius 27, sako, naktį bus štormas, o savaitgalis – ilgas, nes lapkričio 2 dieną australai masiškai švenčia žirgų lenktynes (šiais metais aš dar nenusimezgiau skrybėlaitės, tad vėl praleisiu progą nueit), taigi pailsės Bernotaitė ir nebebus tokia pikta ir nerimastinga. Gal ir siužetas pasidarys aiškesnis. Gal horizonte išryškės kulminacija…

Kuo šiltesnių ir nelietingų Vėlinių visiems Lietuvoje…