Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?

Neleiskit man pirkti knygų!

Iš šitos nuotraukos kviečiu pasijuokt (paspauskit ant jos, kad pasirodytų didesnė).

Praeitą šeštadienį buvo užfiksuota, kaip aš (aš kairėje, be barzdos) knygų mugėje bendrauju su vienu pardavėju. Kaskart su juo persimetu žodeliu kitu, o dažnai iš jo ir nuperku knygą kitą – iš solidarumo ir pagarbos vargstantiems dėl nelabai populiarių knygų. Nuotraukoje aš taip išsiviepusi dėl to, kad sakau, jog nepirksiu knygų, nepirksiu, viskas, gana, jau prie kito staliuko nusipirkau už penkiasdešimt dolerių, neleiskit man pirkti daugiau!

Beje, už pardavėjo nugaros matote tokią savotišką ponią, kuri, įtariu, yra rusė. Mat toji knygų lentyna vadinasi „Mother Russia“ ir prie jos prekiauja tokia „matuška“ dideliu rausvu kuodu, raudonom lūpom ir t.t… Tos lentynos aš vengiu. Nors anądien netyčia priėjau ir susidomėjau albumu apie Stravinskį, kurį ji beveik neišplėšė man iš nagų – norėjo tučtuojau padėti į vietą.

Na, o su tuo Žolininku (jis taip atrodo, bet gali būti ir ne „žolininkas“) jau šiek tiek susipažinom, tik vardų dar nepasisakėm. Jis kuria poeziją ir kolekciuonuoja knygas. Apie jį kartkartėm užsirašau dienoraštyje.

Iš dienoraščio (2010 m.):

Šeštadienio knygų mugėje radau Murakami „Prisukamo paukščio kronikas“ – ant Žolininko prekystalio. Žolininkas – labai kuklus, jaunas akiniuotas ir barzdotas bičas, visada su kepure, dabar, kai žiema, apsijuosęs vilnone skara klubus, vilki odinę striukę – jau mus su Rimu pažįsta, pakalbina, nuolaidas daro. Kai pirkau Murakamį, jis apsidžiaugė:

– Čia geriausia jo knyga.

– A, aš esu skaičiusi tik jo apsakymus…

– Apsakymai tai, e… – jis numojo ranka. – Šita knyga – geriausia, ką jis yra parašęs.

– Na, jis gana žymus…

– Šitą knygą perskaitai ir supranti, kas jis per rašytojas. Perskaitai šitą ir…

(… daugiau nereikia jo kūrybos skaityti?) Bet jau taip žmogus džiaugėsi knyga, kad užbaigiau juokais:

– Ir jūs ją parduodat!

Jis susimėtė, nusisuko, supratęs, kad tai mūsų pokalbio pabaiga, taškas.

– Taip, parduodu.

Paskui pagalvojau, ką jis suprato? Kas per mano išsireiškimas toks? „Jūs ją parduodat!“ Turėjau omeny, kad tokios geros knygos negalima parduoti. Bet gi jis yra skaitytojas, kuris dalinasi su kitais tuo, kas jam patinka, tuo, kas yra gera literatūra, jis nekrauna turtų į lentynas (kaip aš). Bet galima suprasti tai ir kaip pagyrimą – turite gerą skonį, pardavėjau. Tikiuos, kad taip ir suprato, jei suprato išvis…

Kitą kartą visai norėčiau su juo pasikalbėti, gal net susitarti susitikti kavos puodeliui? Kodėl gi ne? Šitas žmogus myli knygas – tai daug.

P.S.: „Prisukamo paukščio kronikos“ man nepatiko. Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti.

Dalai Lama ir Kelias

Netyčia (bet ištroškusi) susirengiau stichišką kultūros savaitgalį, kuris prasidėjo taip:

KETVIRTADIENIS: Susitikimas Dalai Lama

Jo pasisakymo tema buvo: „Taika pasaulyje: kas atsakingas?“

Atsakymas man buvo aiškus: atsakinga (ir tu, ir kiekvienas). Bet juk ne atsakymo, o idėjų, minčių ar net pamokymo, kaip gyventi, kaip būti laimingam, Melburno konferencijų salėje susirinko koks tūkstantis žmonių.

Laimės pagrindas – vidinė ramybė… Agresija gimdo daugiau agresijos… Kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, ir tai yra jo valioje… Pasaulyje gimsta per daug žmonių… (Tik pamanykit – bevaikystė tampa madinga dorybe!) Karai yra atgyvenusi konfliktų sprendimo priemonė… Naujas kelias – dialogas… Ir taip toliau.

Senelis buvo žvėriškai pavargęs (net išsigandau, jog nustos kovoti už Tibeto laisvę ir taiką pasaulyje, bet ne – tiesiog tai buvo paskutinis „pasirodymas“ aštuonių dienų ture po Australiją…), bet nepalaužiamai žmogiškas. Pvz. finale kažkoks kilmingas buhalteris išlindo į sceną ir ėmė skaityti viso turo finansinę ataskaitą, o Dalai Lama tuo tarpu apsiavė batus, kuriuos buvo nuspyręs, smagiai išsišnirpštė nosį…

Beje, renginį vedė žymus australų TV humoro laidos vedėjas Rove. Aišku, jam labai patiko perskaityti žiūrovo klausimą: „Mano namie užsiveisė tarakonai. Neturėčiau jų žudyti, nes užsitrauksiu blogą karmą. Tai kaip jais nusikratyti?“

Dalai Lamos atsakymas:

– Tikrai, žudymas nėra išeitis. Kaip jais nusikratyti? Surinkti visus į kokį indą ir tada… ate-ate! – išmesti iš namų…

Ir juokiasi, iškišęs liežuvį, maždaug taip:

PENKTADIENIS: Gandža iš Hašištano ir „More“

Eidama į ACMI (Australian Centre of Moving Image – toks ŠMC atitikmuo) žiūrėti 1969 m. sukurto filmo „More“ (apie hipių laikus), turėjau laiko ir prisėdau Flinders aikštėje pasižiūrėti gatvės artisto pasirodymo. Apsirengęs juodais sikho drabužiais lakstė Briusas-Gandža iš Hašištano.

Jau seniai juokiausi iki ašarų.

Ir nėra taip buvę, kad artistas pasiektų mano kišenę… tfu, sąžinę – priverstų sumokėti už pasirodymą!

– Šią naktį sapnavau, – kalbėjo jis prieš savo pasirodymo vinį, jau gulėdamas ant jogo-mazochistinių vinių trys metrai virš grindinio (neklauskit, kaip jis ten pateko – tai buvo ilgas ir žiauriai juokingas procesas…) – Sapnavau, kad kažkas iš žiūrovų man įmetė dvidešimt dolerių…

Jūsų žiniai, dvidešimt dolerių gatvės artistui niekas nemeta – per daug. Ar įmetė šįkart?

Aš susilaikiau ir neišpildžiau jo sapno – nors grynais turėjau tik metalinių monetų ir BŪTENT dvidešimties popierinį banknotą… Matote – iki šiol apie tai galvoju! (Daviau jam keturis dolerius.)

O Barbet Schroeder filmas „More“, paaiškėjo, matytas. Bet po Dalai Lamos pasisakymo sukėlė naujų minčių. Štai jums dar vienas žmogaus pasirinktas kelias: vidinė ramybė – narkotikuose. Veikėjas atranda ramybę – praranda gyvybę. Akimirka:

ŠEŠTADIENIS: Klimato atšilimas ir „9-asis rajonas“

Apie vidudienį atsidūrėme Melburno centre ir mus įtraukė į demonstraciją prieš klimato kaitą. Nes reikėjo pereiti gatvę, o gatvėje stovėjo demonstrantai. Tai mes šiek tiek prisidėjome.

Jei (kai) klimatas atšils, bus nebeaišku, kur geriau – Australijoje ar Lietuvoje. (Nebent Lietuva iš Šiaurės Atėnų virs Naująja Atlantida…)

Va. Melburne yra vienas senovinis, jaukus kino teatras – ASTOR – dėl kurio likimo prieš išvažiuojant į Niujorką teko pasijaudinti. Žinia, nekomerciniai kino teatrai visur laikosi sunkiau. Tačiau – tačiau! – jis sugebėjo išlikti ir netgi demonstruoja kai ką iš mainstream programos.

Atėjo ta naktis, kai man buvo lemta pamatyti „District 9“ („9-asis rajonas“).

Buvo tiek juokingų momentų, kad būčiau kvatojusi garsiai, bet kažkodėl kiti žiūrovai (o pilna salė) neprisijungė. Nes buvo ne tik juokinga, bet ir šlykštu, ir įtempta, ir baisu.

Meditacija apie karą. Meditacija apie „kitą“. Jei nebūtų pripiešta (beje, tobulai) ateiviškų ginklų, nebūtų tiek smurto scenų, Dalai Lamai patiktų.

SEKMADIENIS: Žuvis ir 50 kg obuolių

Ėjome aplink Yarra upę (2 val. ratukas), kai iš kakavos spalvos vandens (jis visuomet toks drumzlinas) iššoko žuvis – upėtakis.

Iššoko į orą kokį pusmetrį, vis dar vinguriuodamas uodegą, vis dar plaukdamas, tik – oru. Pagavo musę. (Pagavo?) Ir įkrito atgal į tą kakavą…

Vakarop – australų jaunimo spektaklis (Platform Youth Theater) tokiu mįslingu pavadinimu, kad susigundžiau (ir juo, ir teatru): „One is warm in the winter, the Other has a better view“.

Pamačiau kaip scenoje neturi ką veikti 20 jaunuolių ir 50 kg obuolių.

Išėjau iš jo… drebėdama, nes fiziškai negaliu pakelti prastos vaidybos. Jauni neprofesionalai neprivalo vaidinti – jie privalo veikti, būti gyvi, gražūs, laisvi, žaismingi…

Jeigu buvo kokia nauda iš tokio spektaklio, tai nebent tokia: prisiminiau, kad aš galiu geriau!

PIRMADIENIS: „Knygų vagilė“ ir Li Po

Sidnėjuje gyvenantis jaunas rašytojas Markus Zusakas (Markus Zusak), berašydamas savo malonumui… parašė bestselerį. Jo knyga „The Book Thief“ taip ilgai nenulipa nuo pirmųjų lentynų, kad šeštadienį senų knygų mugėje radau ir nusipirkau ją pigiau (ačiū tiems geriesiems žmonėms, kurie perpardavinėja…).

Kol kas dar neperskaičiau nė pusės, tai tik pasakysiu, kad istoriją apie mergaitę Antrojo Pasaulinio karo metu pasakoja pati Mirtis.

Ir užbaigsiu kultūrinio savaitgalio aprašymą taikiu ir išmintingu kinų poeto Li Bo eilėraščiu:

Pasaulis Kelią pametė, o Kelias mus –
Jau išganingoji pradžia senokai užmiršta.
Žmonėms dūlėsiai mielesni karste,
Nei gojaus pakrašty žiedelis nežymus.
Slyvaičių, persikų žydėjimas puikus –*
Žiedai nelyg iš skliauto atnešti.
Kam kristi, kam iškilt nulems Dangus,
Tad priekaištai minios visad tušti.
Pajusk – Guančenczy** erdvė tauri
Ir Begalybės Vartai atviri.

753 m.

* Pasaulis Kelią pametė – sakinys imtas iš Čžuanczy traktato, vertinančio vertybių nykimą pasaulyje. Persikai ir slyvos – daiktavardžiai, turintys perkeltinę prasmę – išminčiai ir jų mokiniai.

** Guančenczy – vienas pirmųjų aštuonių Dao šventųjų, aiškinusių, kad Dao – nejaučiamas procesas išsilaisvinant iš formų, pasiekiant Begalybės Vartus ir ištirpstant begalybėje.

Vertė Robertas Keturakis

(pavogta iš „Nemuno“)

Dao – kelias. (S.)