Bibliją parašė žmonės

Šią knygą komentuoja netgi tie, kurie jos nėra skaitę. Tikintieji ar ateistai – ne kiekvienas tiesiog atsiverčia ir perskaito Bibliją nuo pradžios iki galo. Juolab, kad tai ne tik keturios Evangelijos, tai – viso 46 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos (knygos apimtis ne šimtai puslapių, tad vidutinio romano apimties Biblijoje, kurią randame viešbučio stalčiuje, laisvai telpa visas Naujasis Testamentas).

Kalba turi savybę ne tik perduoti informaciją, bet ir atverti duris į tai, kas yra už jos, už žodžių. Kadangi žmogus visuomet dairėsi „anapus“, spėliodamas, kas galėtų stovėti už viso šio pasaulio, kalbos suteikiamas pojūtis, kad anapusybė visgi egzistuoja, stebi, valdo, palaiko ryšį, atrodo labai tikras.

Biblija – tai bendra žydų ir krikščionių knyga. Tais laikais, kai ji buvo rašoma, žmonės praktiškai, dvasiškai, morališkai rėmėsi ja savo kasdienybėje. Rašto tiesa galėjo būti išgirsta tik per ritualą – tik dėl tam tikro elgesio. Tiesa, kuria buvo tikima, negalėjo būti suvokiama pažodiškai. Tačiau visai neseniai atsitiko būtent taip, kaip negalima. Į vieną žodį ar sakinį badydami pirštu, savo veiksmus teisina teroristai (ir kovotojai prieš terorizmą), prieštarauja evoliucijai krikščionys, žudo ir varo iš namų palestiniečius žydai…

Šimtmečiais Biblija tebuvo alegorija. Prasidėjusi nuo žodinių pasakojimų, buvo užrašyta ir daug kartų perrašinėjama, keičiama, pildoma istorijomis ir mitais. Iki XIX a. mažai kas rūpinosi, ar Senojo Testamento Pradžios knygoje yra rašoma tiesa apie tai, kaip Žemėje atsirado gyvybė. Visiems buvo svarbiau ceremonijos: kur laikyti knygą, kaip ją paimti, kaip atsiversti, ar reikia bučiuoti, ar reikia skaitant daryti tam tikrus gestus, nutaisyti balsą, klūpint, stovint, sėdint priimti jos žodžius? Žydai šoko su Tora rankoje tarsi su mylimąja. Krikščionys žegnojosi, bučiavo puslapius. Bibliją skaitė vis naujos kartos ir kiekviena stengėsi perskaityti tarp eilučių. Biblija visuomet reiškė daugiau, negu žodžiai.

Biblijos kūrimo istorija ilga ir paini. Palyginti neseniai imta ieškoti jos tikrų istorinių šaknų. Yra žinoma, kad Biblija iš pradžių neturėjo vienos minties, nes kiekvienas rašytojas redagavo ją savaip ir suteikdavo raštams vis kitokių reikšmių. Tik kanonizavus juos (kiekviena iš šios Knygos kilusios religijos kryptis kanonizavo skirtingą knygų sąrašą ir skirtingu laiku), Biblijos mintis nebesikeitė. Beje, ji taip ir liko pritaikyta tiems laikams, kai įvyko kanonizacija.

Biblija suteikia vienybės, transcendencijos (anapusybės) pojūtį. Žmonės vienaip ar kitaip ieško ekstazės („išėjimo už“): jei ne bažnyčioje, tai šokyje, muzikoje, sporte, narkotikuose, sekse… Jie siekia vienybės su aukščiausiomis jėgomis, Dievu, nori grįžti į Pradžią, vėl atsidurti Rojuje. Biblija šiame tragiškame pasaulyje suteikia „shalom“ – vienybę, pilnatvę. Šventieji raštai yra kvietimas atjautai, gailestingumo šaltinis, tačiau kiek kartų netgi patys jos aiškintojai yra suklupę, per Bibliją atsitiko blogų dalykų.

Žydai ir krikščionys bandė rasti vientisumą prieštaringuose raštuose, nes intuicija jiems kalbėjo apie dieviškąją vienybę, kurios reikia ieškoti. Pačios Biblijos tyrinėjimas negali būti vertinamas kaip akademinis mokslas. Tai yra dvasinės studijos. Deja, jos tekstą iki šiol skirtingai verčia, interpretuoja, aiškina vis kitaip – kiekviena religinė pakraipa, sekta prisitaiko ją savo reikmėms.

Biblija yra kas trečio žmogaus dvasinis vadovas. Išversta į daugiau nei 2000 kalbų. JAV vien 2005 metais parduota apie 25 mln. jos kopijų.

(Pagal Karen Armstrong įžangą jos pačios knygai „Biblija. Knygos biografija“. Į lietuvių išversta jos „Trumpa mito istorija“, „Islamas: trumpa istorija“)

Paskolinti žodžiai

Ištisas skyrius iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“ (yra netikslių ženklų, skliaustuose rašau nepilnas išnašas):

saule

Lietuviškieji bei baltiškieji skoliniai kitose kalbose

Lietuviai ne tik skolinosi žodžių bei lyčių iš kitų kalbų, bet savo ruožtu ir patys kitiems, savo kaimynams, yra jų skolinę.

1. Žiloje senovėje – apie 1000 m. prieš Kristų ir dar kelis amžius po Kristaus – baltai, taigi ir lietuvių protėviai, buvo suomių tautų kaimynai (suomių tautų grupei priklauso suomiai, estai, lybiai, vepsiai, votiakai ir kt.). Šiandien tik latviai tesusiduria su suomių giminės estų tauta. Anais laikais baltų ir suomių tautų santykių būta gana glaudžių, kai kur net sąmišriai gyventa.

Šita kaimynystė suomiams atsiliepė gana gausiais baltų skoliniais. V. Thomsenas jų priskaičiavo apie 250. Seniausieji jų skolinti apie 1000 m. pr. Kr., vadinasi, baltų prokalbės metu, kai lietuvių kalba dar nebuvo nuo jos atsiskyrusi. Taigi tokie skoliniai gali būti laikomi tiek lietuviškais, tiek apskritai baltiškais.

Skolintieji žodžiai liečia įvairias gyvenimo sritis (žemės ūkį, trobesius, namų gynulius, žuvis ir kt.). Jie kartu rodo ir baltų kultūrinę įtaką suomių kiltims. Štai keli pavyzdžiai: suom. pirtti (liet. pirtis, lat. pirts), s. ruhis, est. rukis, ruis, veps. rugis, (liet. rugys), est. vagu, vago (:vaga), suom. kirves (:kirvis), est. semen (:sėmenys), karelų, est. oinas (:avinas), suom. porsas (:paršas), suom., karel., vep. paimen (:piemuo, plg. piemenį), suom. ankerias, est. angerias (:ungurys), suom. heimo (:šeima), est. tagijas (:dagys) ir kt.

Baltiškieji bei lietuviškieji skoliniai suomių kalbose, be kitko, padeda nušviesti ir kai kurias žilosios senovės mūsų kalbos lytis. Pvz. toks estų tagijas, kuris yra kilęs iš *dagijas, rodo, kad estų protėviai bus skolinęsi tą žodį tada, kai lietuvių protėviai tebetarė dar lytį *dagijs (iškritus a iš –jas), pavirto lytimi dagys (tarmėse ir dagis). Šis senas skolinys rodo, kad dalis dabartinių mūsų kalbos daiktavardžių su galūne –ys (iš jos ir –is) yra kilę iš lyčių su galūne *-ijas. Pvz. senovėje tarta ne gaidys, bet *gaidijas, nes žodis, bet *žadijas ir t. t.

Iš tų skolinių mes kai ką galime patirti ir apie pirmykštę mūsų kultūrą. Pvz. iš lietuvių bei latvių protėvių suomių pasiskolintoji pirtti „gyvenamoji dūminė troba (be kamino)“ rodo, kad skolinimosi metu dabartinė pirtis yra dar buvusi dūminė, su krosnimi troba, kurioje buvo ne tik periamasi, bet ir gyvenama. Taip pat suomių taivs (karelų taivaš, estų taevas, taivas…) „dangus“ rodo, kad dabartinio sukrikščioninto Dievo „Gott“ vietoje anais laikais dar tebūta nesuasmenėjusio „dangaus“.

2. Lietuvių kalbos skolinių, nors ir nedaug, yra ir kitose kalbose. Gana daug jų Lietuvos lenkų tarmėje (rytinėje Lietuvoje ir kt.), nes ja kalba daugelis sulenkėjusių lietuvių. Bet ir šiaip lenkų kalboje randame kiek lietuviškų žodžių (pvz. więcierz iš liet. venteris, kumpie iš liet. kumpis ir kt.). Taip pat lietuviškų skolinių yra rytinių kaimynų gudų (iš dalies ir rusų) kalboje, jau nekalbant vėl apie gausius lituanizmus kalboje rytinės Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų gudų, kurių tarpe yra nemaža ir sugudėjusių lietuvių. Pvz. wiencer (tap pat ir rusų venter‘ bei viater‘) skolintas iš liet. venteris, kouš – iš liet. kaušas; toliau gud. eunia – iš liet. javinė, euja – iš jauja, nouda – iš nauda, bonda – „kepta duona, užtarnautas lauko gabalas“ – iš banda ir kt.

Lietuvių kalbos įtaka taip pat yra atsiliepusi Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių vokiečių tarmėje. Ir čia randame nemaža lietuviškų skolinių. (Be skolinių, lietuvių kalba čia yra paveikusi vokiečių tarmės fonetiką. Vokiečių kalbininkai pažymi lietuvių artikuliacijos ir akcento įtaką.)

Lietuvių kalbos skoliniai yra ir latvių, ypač pasienio, kalboje; taip pat, žinoma, randame latvybių (leticizmų) lietuvių kalboje.

Paskelbtaistorija | Žymos: | Komentarai įrašui Paskolinti žodžiai yra išjungti