Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?

Geram kinui pinigai trukdo

Negarsus, neapdovanotas Oskaru, bet laisvųjų kino kūrėjų ir mėgėjų rate žymus amerikietis režisierius Johnas Saylesas atskrido į Australiją, atvyko į Melburno centre esančią VCA mokyklą, kurioje ruošia būsimas australų kino žvaigždutes, ir atsisėdo į kėdę scenoje priešais… pustuštę salę.

Kaip smagu, kaip gerai, galvojau aš, atėjusi kone pusvalandį anksčiau, kad gaučiau (ir užimčiau draugei) vietą. Ir gerai, kad mažai žmonių atėjo, toks malonus įspūdis, kad susirinko slaptas būrelis, tikri kino žinovai, sinefilai ar kinomanai. Atsisėdome pirmoje eilėje ir džiaugėmės, kad esame arti didelio žmogaus. Nežinau, ar didelis žmogus pajuto nepatogumą dėl to, kad salė pustuštė. Gal ir ne, nes pusantros valandos turėjęs trukti susitikimas užsitęsė dar keturiasdešimt minučių – buvo užduodami labai konkretūs klausimai.

Saylesas paprastai ir aiškiai dalinosi savo patirtimi visose srityse, kuriose tik triūsė. Jis gi ne tik nepriklausomas kino režisierius. Karjerą pradėjo nuo rašymo, vaidinimo ir režisūros teatre, tada scenarijų rašymas, tada, daug vėliau, – pirmasis filmas, žinoma, už savo krauju uždirbtus pinigus. „Rašau labai daug, duoną uždirbu iš scenarijų rašymo, taip pat esu išleidęs keletą knygų – romanų, novelių,“ – sako jis. Beje, Saylesas yra iš tų kino meistrų, kurie nėra baigę jokios kino mokyklos. Oficialios. Nes jo, kaip ir Coppolos, Scorseses, Camerono ir kt. mokyklos vardas yra ROGER CORMAN.

Trumpai apie Cormaną: tai žmogus, vadinamas „King of the B-movies“ (B kategorijos filmų karalius), jis įdarbindavo niekam nežinomus, kino išsilavinimo neturinčius bičus, duodavo jiems pinigų ir leisdavo patiems sukti kiną. Anot Sayleso, Cormanas visuomet išlošdavo, jo kinas nebuvo nuostolingas, nes viskas buvo sėkmingai prakišama drive-in’ams (legendiniams Amerikos lauko kino teatrams, kuriuose filmus žiūrima tiesiog automobiliuose). Cormanas būdavo susirūpinęs tik dėl vieno: ar iš nufilmuotos medžiagos bus galima sumontuoti įspūdingą reklaminį treilerį? Tad greitai kai kurie režisieriai įsigudrino įtikti savo „tėtušiui“: pirmiausia nufilmuodavo visas įspūdingas scenas treileriui, o tada jau būdavo palikti ramybėje.

Istorija: Cormanas sykį nupirko žaislinį helikopterį ir susprogdino jį, filmuodamas dviem kameromis iš dviejų rakursų. Tą sceną jis įmontuodavo į visus silpnus treilerius, tad kai kuriose peržiūrose pasigirsdavo: „Manau, čia trūksta mūsų helikopterio…“

Saylesas pripažino, kad gera pamoka iš Cormano laikų buvo tai, jog niekas neskirdavo nei laiko, nei pinigų scenarijaus klaidų taisymui. Kaip parašei, taip nufilmavai. O kaip nufilmavai, taip montuosi ir paskui pamatysi savo klaidas dideliame ekrane. Ir gerai – iš savo klaidų mokytis geriausia.

Vėliau, jau dirbdamas savarankiškai ir ne taip va banque, Saylesas išsidirbo savo scenarijaus rašymo sistemą. Jam, kaip buvusiam aktoriui, padeda tai, kad parašęs scenarijų pats perskaito jį visą kaskart kito personažo akimis, suvaidina pats, įsijaučia į rolę. „Tekstas turi būti toks sklandus, kad aš, būdamas aktoriaus vietoje, pasakyčiau: viskas OK. O be to, kiekvienam personažui parašau biografiją. Jeigu to nepadarysiu, tai aktoriai vis tiek susikurs personažų priešistores, tad geriau pačiam valdyti situaciją.“ Saylesas nemėgsta repetuoti, jis sako, kad pirmas dublis dažniausiai būna geriausias, o visi kiti tik prastėja. Žinoma, reikia atsižvelgti į skirtingus aktorių tipus, kiekvienas turi savo charakterį ir savo problemas. „Jei šiandien apie pusę keturių nebaigsime filmuoti, tai Jackas Nickolsonas taps nervingas ir gadins dublius, nes jis vėluoja į „Lakers“ rungtynes…“

Parašęs apie 90 scenarijų, Saylesas jau turi ypatingai tikslų laiko pojūtį, žino, kuri scenarijaus eilutė atsidurs kurioje filmo minutėje. Kurti scenarijų dažniausiai pradeda nuo grubaus plano (story outline) ir nuo bendriausių vaizdinių, įsivaizdavimo, kuo istorija prasideda ir kuo baigiasi, kokie yra personažai. „Aš nesu trijų aktų mėgėjas, man svarbiausia yra per dvidešimt minučių (tai maždaug 15-tas puslapis) pristatyti žiūrovams situaciją. Per tokią laiko atkarpą jie turi susivokti, kur esame, kas vyksta, ką jiems norisi (reikės) sužinoti. Ilgiau bandyti žiūrovo kantrybės nėra prasmės.“ Saylesas parašo daug eskizų, vėlesniuose eskizuose rūpinasi pasakojimo vientisumu, vengia neišteisintų siužeto vingių: „Tą minutę, kai paaiškėja, kas yra žudikas, žiūrovas turi trinktelti sau per kaktą ir sušukti „turėjau susiprasti!“, o ne „iš kur čia šitas dabar?“ – įkalčius reikia įsodinti eigoje iki paslapties atskleidimo momento.“

Sayleso patarimai jauniesiems režisieriams:

  • Kartais žiūrėk filmą be garso, stebėk, kur stovi arba kaip juda kamera, kodėl režisierius pasirinko tokį rakursą, kokią linzę pasirinko, kokį židinio nuotolį, kaip keičiamas fokusavimo taškas, kodėl, su kokiu veiksmu jis sutampa ir t.t.
  • Montuodamas savo medžiagą, karts nuo karto peržiūrėk ją kuo didesniame ekrane – pamatysi tai, ko mažame ekranėlyje gal net nenujautei.
  • Filmavimo aikštelėje režisierius privalo vaidinti aktoriams, kad viskas, gerai, niekas nevėluoja. Aktoriai jokiu būdu neturi pajusti laiko spaudimo, kurį jauti tu pats.
  • Nedirbk 20 val. per parą, nes nuvargęs tik gadinsi medžiagą. Geriau pailsėti, o ryte paklausti savęs „ką įmanoma padaryti šiandien?“ – ne ką reikia, o ką įmanoma.
  • Kiekvienas filmas yra atskiras pasaulis, todėl kuo greičiau įvesk į šį pasaulį žiūrovą, supažindink su to pasaulio taisyklėmis. Turi numatyti ir tai, kokie yra žiūrovo lūkesčiai, išankstiniai nusistatymai (žinomi aktoriai į ekraną atsineša kitų filmų priešistores, pvz. įsivaizduok Clintą Eastwoodą).
  • Turėk omenyje, kad kino kalba kinta, tobulėja. Žiūrovas ateina į kino salę išsilavinęs. Labai toli nueita nuo tol, kai ekrane parodžius žmogų iki pusės, iš salės pasigirdo šūksniai: „O kur jo kojos?!“
  • Pasiimk video kamerą, savo draugą (neapmokamą aktorių) ir nueik į lokaciją, pafilmuok šiaip sau, tegul aktorius pasivaikšto, paskaito knygą. Padeda piešimas, rašymas.
  • Jei niekada nerežisavai, nueik į teatrą ir surežisuok spektaklį arba pats suvaidink. (Čia salė tyliai nusijuokė – įdomu kodėl?)

Ar Saylesas sutinka su Cormano fraze, kad kino realizmui trukdo pinigai? „Na, taip, kartais taip yra, kad geram kinui trukdo pinigai. Kita vertus, visada reikia suvokti, kiek realiai liks pinigų kinui po to, kai aktoriams žvaigždėms bus sumokėti milijoniniai honorarai ir panašiai. Kartais iš 12 mln. lieka 3 mln. ir dar paaiškėja, kad nėra filmavimui laiko, nes vyko tąsymasis su visokiom nesąmonėm…“

Paklaustas apie dabartinio kino situaciją, Saylesas pasakė, kad kino priemonės tapo demokratiškesnės, t.y. prieinamos kiekvienam, tačiau kita problema – sunku pasiekti savo žiūrovą, nes atsirado kino perteklius. Šiuolaikinis žiūrovas geba priimti daugiau informacijos (multitasking), todėl galima ekraną skaidyti į keletą sekcijų, supinti daugiau siužeto linijų. Kine vis mažiau gelmės, daugiau montažo triukų, filmai panašėja į muzikinius video klipus. Taip pat turi susitaikyti, kad tavo filmas bus pavogtas ir platinamas, be to, dar ir iškraipomas. „Jei norit žiūrėti šūdinos kokybės filmą, – sako Saylesas, – tai jūsų problemos.“

Savo „kino tėvais“ pavadinęs japoną Kurosawą, švedą Bergmaną ir amerikietį Casavetesą, Saylesas taip pat vardino mėgstamus savo kartos kūrėjus: Jarmushą, brolius Cohenus (kurie, pasirodo, visus savo filmus montuoja patys, tik pasirašo slapyvardžiu), Lee, Stone, Demme ir kt. “Kasmet vis randu gerų filmų, geras pasakojimas (storytelling) vis dar gyvas visame pasaulyje. Stiprūs režisieriai turi istoriją, kuria nori pasidalinti su žiūrovais. Gerų filmų vis atsiranda, bet juos sunkiau pamatyti negu seniau,“ – sako Saylesas.

Iš salės nepasigirdus daugiau klausimų, jis atsistoja, ir paaiškėja, kad yra visa galva (o gal netgi dviem) aukštesnis už kalbintoją – VCA dėstytoją ir turbūt irgi kino režisierių.

Kai nulipusį nuo scenos Saylesą apspito gerbėjai, prašantys autografo ir fotografijos drauge, pamačiau, kad jis yra aukštesnis už visus šioje salėje susirinkusiuosius. Didelis visomis prasmėmis žmogus. Be klaustuko.

P.S.: Bedarydama namų darbus, peržiūrėjau jo filmus „Silver City“ ir „Eight Men Out“, o iš seniau buvau mačiusi „Passion Fish“ ir „Casa del los Babys“. Čia dar toks įdomus straipsnis apie jį (nuoroda).

Dalai Lama ir Kelias

Netyčia (bet ištroškusi) susirengiau stichišką kultūros savaitgalį, kuris prasidėjo taip:

KETVIRTADIENIS: Susitikimas Dalai Lama

Jo pasisakymo tema buvo: „Taika pasaulyje: kas atsakingas?“

Atsakymas man buvo aiškus: atsakinga (ir tu, ir kiekvienas). Bet juk ne atsakymo, o idėjų, minčių ar net pamokymo, kaip gyventi, kaip būti laimingam, Melburno konferencijų salėje susirinko koks tūkstantis žmonių.

Laimės pagrindas – vidinė ramybė… Agresija gimdo daugiau agresijos… Kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, ir tai yra jo valioje… Pasaulyje gimsta per daug žmonių… (Tik pamanykit – bevaikystė tampa madinga dorybe!) Karai yra atgyvenusi konfliktų sprendimo priemonė… Naujas kelias – dialogas… Ir taip toliau.

Senelis buvo žvėriškai pavargęs (net išsigandau, jog nustos kovoti už Tibeto laisvę ir taiką pasaulyje, bet ne – tiesiog tai buvo paskutinis „pasirodymas“ aštuonių dienų ture po Australiją…), bet nepalaužiamai žmogiškas. Pvz. finale kažkoks kilmingas buhalteris išlindo į sceną ir ėmė skaityti viso turo finansinę ataskaitą, o Dalai Lama tuo tarpu apsiavė batus, kuriuos buvo nuspyręs, smagiai išsišnirpštė nosį…

Beje, renginį vedė žymus australų TV humoro laidos vedėjas Rove. Aišku, jam labai patiko perskaityti žiūrovo klausimą: „Mano namie užsiveisė tarakonai. Neturėčiau jų žudyti, nes užsitrauksiu blogą karmą. Tai kaip jais nusikratyti?“

Dalai Lamos atsakymas:

– Tikrai, žudymas nėra išeitis. Kaip jais nusikratyti? Surinkti visus į kokį indą ir tada… ate-ate! – išmesti iš namų…

Ir juokiasi, iškišęs liežuvį, maždaug taip:

PENKTADIENIS: Gandža iš Hašištano ir „More“

Eidama į ACMI (Australian Centre of Moving Image – toks ŠMC atitikmuo) žiūrėti 1969 m. sukurto filmo „More“ (apie hipių laikus), turėjau laiko ir prisėdau Flinders aikštėje pasižiūrėti gatvės artisto pasirodymo. Apsirengęs juodais sikho drabužiais lakstė Briusas-Gandža iš Hašištano.

Jau seniai juokiausi iki ašarų.

Ir nėra taip buvę, kad artistas pasiektų mano kišenę… tfu, sąžinę – priverstų sumokėti už pasirodymą!

– Šią naktį sapnavau, – kalbėjo jis prieš savo pasirodymo vinį, jau gulėdamas ant jogo-mazochistinių vinių trys metrai virš grindinio (neklauskit, kaip jis ten pateko – tai buvo ilgas ir žiauriai juokingas procesas…) – Sapnavau, kad kažkas iš žiūrovų man įmetė dvidešimt dolerių…

Jūsų žiniai, dvidešimt dolerių gatvės artistui niekas nemeta – per daug. Ar įmetė šįkart?

Aš susilaikiau ir neišpildžiau jo sapno – nors grynais turėjau tik metalinių monetų ir BŪTENT dvidešimties popierinį banknotą… Matote – iki šiol apie tai galvoju! (Daviau jam keturis dolerius.)

O Barbet Schroeder filmas „More“, paaiškėjo, matytas. Bet po Dalai Lamos pasisakymo sukėlė naujų minčių. Štai jums dar vienas žmogaus pasirinktas kelias: vidinė ramybė – narkotikuose. Veikėjas atranda ramybę – praranda gyvybę. Akimirka:

ŠEŠTADIENIS: Klimato atšilimas ir „9-asis rajonas“

Apie vidudienį atsidūrėme Melburno centre ir mus įtraukė į demonstraciją prieš klimato kaitą. Nes reikėjo pereiti gatvę, o gatvėje stovėjo demonstrantai. Tai mes šiek tiek prisidėjome.

Jei (kai) klimatas atšils, bus nebeaišku, kur geriau – Australijoje ar Lietuvoje. (Nebent Lietuva iš Šiaurės Atėnų virs Naująja Atlantida…)

Va. Melburne yra vienas senovinis, jaukus kino teatras – ASTOR – dėl kurio likimo prieš išvažiuojant į Niujorką teko pasijaudinti. Žinia, nekomerciniai kino teatrai visur laikosi sunkiau. Tačiau – tačiau! – jis sugebėjo išlikti ir netgi demonstruoja kai ką iš mainstream programos.

Atėjo ta naktis, kai man buvo lemta pamatyti „District 9“ („9-asis rajonas“).

Buvo tiek juokingų momentų, kad būčiau kvatojusi garsiai, bet kažkodėl kiti žiūrovai (o pilna salė) neprisijungė. Nes buvo ne tik juokinga, bet ir šlykštu, ir įtempta, ir baisu.

Meditacija apie karą. Meditacija apie „kitą“. Jei nebūtų pripiešta (beje, tobulai) ateiviškų ginklų, nebūtų tiek smurto scenų, Dalai Lamai patiktų.

SEKMADIENIS: Žuvis ir 50 kg obuolių

Ėjome aplink Yarra upę (2 val. ratukas), kai iš kakavos spalvos vandens (jis visuomet toks drumzlinas) iššoko žuvis – upėtakis.

Iššoko į orą kokį pusmetrį, vis dar vinguriuodamas uodegą, vis dar plaukdamas, tik – oru. Pagavo musę. (Pagavo?) Ir įkrito atgal į tą kakavą…

Vakarop – australų jaunimo spektaklis (Platform Youth Theater) tokiu mįslingu pavadinimu, kad susigundžiau (ir juo, ir teatru): „One is warm in the winter, the Other has a better view“.

Pamačiau kaip scenoje neturi ką veikti 20 jaunuolių ir 50 kg obuolių.

Išėjau iš jo… drebėdama, nes fiziškai negaliu pakelti prastos vaidybos. Jauni neprofesionalai neprivalo vaidinti – jie privalo veikti, būti gyvi, gražūs, laisvi, žaismingi…

Jeigu buvo kokia nauda iš tokio spektaklio, tai nebent tokia: prisiminiau, kad aš galiu geriau!

PIRMADIENIS: „Knygų vagilė“ ir Li Po

Sidnėjuje gyvenantis jaunas rašytojas Markus Zusakas (Markus Zusak), berašydamas savo malonumui… parašė bestselerį. Jo knyga „The Book Thief“ taip ilgai nenulipa nuo pirmųjų lentynų, kad šeštadienį senų knygų mugėje radau ir nusipirkau ją pigiau (ačiū tiems geriesiems žmonėms, kurie perpardavinėja…).

Kol kas dar neperskaičiau nė pusės, tai tik pasakysiu, kad istoriją apie mergaitę Antrojo Pasaulinio karo metu pasakoja pati Mirtis.

Ir užbaigsiu kultūrinio savaitgalio aprašymą taikiu ir išmintingu kinų poeto Li Bo eilėraščiu:

Pasaulis Kelią pametė, o Kelias mus –
Jau išganingoji pradžia senokai užmiršta.
Žmonėms dūlėsiai mielesni karste,
Nei gojaus pakrašty žiedelis nežymus.
Slyvaičių, persikų žydėjimas puikus –*
Žiedai nelyg iš skliauto atnešti.
Kam kristi, kam iškilt nulems Dangus,
Tad priekaištai minios visad tušti.
Pajusk – Guančenczy** erdvė tauri
Ir Begalybės Vartai atviri.

753 m.

* Pasaulis Kelią pametė – sakinys imtas iš Čžuanczy traktato, vertinančio vertybių nykimą pasaulyje. Persikai ir slyvos – daiktavardžiai, turintys perkeltinę prasmę – išminčiai ir jų mokiniai.

** Guančenczy – vienas pirmųjų aštuonių Dao šventųjų, aiškinusių, kad Dao – nejaučiamas procesas išsilaisvinant iš formų, pasiekiant Begalybės Vartus ir ištirpstant begalybėje.

Vertė Robertas Keturakis

(pavogta iš „Nemuno“)

Dao – kelias. (S.)