Stalkeris

…sužinojau, kad šį penktadienį spausdins mano „Žuvį“. Šokinėjau iš džiaugsmo, bet paskui širdį suspaudė siaubas: betgi reikės iš naujo sėsti ir rašyti GERIAU. (iš mano dienoraščio)

Per paskutinę savaitę įvyko šiek tiek veiksmo. Šiek tiek komentarų, kurių neskaičiau, tačiau atgarsiai vis tiek mane pasiekė. Žuvis tik sujudino vandenis. Betgi reikia dirbti toliau – mokytis ištverti dėmesį ir mokytis rašyti.

Neseniai angliškai perskaičiau Marko Hedono (Mark Haddon) „The Curious Incident of The Dog in the Night-Time“ („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“) ir Stiveno Kingo (Stephen King) „The Girl Who Loved Tom Gordon“ („Mergaitė, kuri mylėjo Tomą Gordoną“) – abi knygos padėjo tuo, kad turi labai gerai sukaltą struktūrą. Meistriška. Paskaičius tokias, pasidžiaugus ta struktūra, norisi sėsti ir rašyti savo knygą! (Kol kas tik sėdau ir parašiau į dienoraštį įspūdžius.)

Paskutinis mano „workshopas“ galėtų vadintis „Stalkeris“.

Visi žino Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“ pagal brolių Strugackių apysaką „Piknikas šalikelėje“. Tiksliau, filmas sukurtas pagal pačių Strugackių parašytą scenarijų „Stalkeris“, kuris nuo apysakos gerokai nutolęs. Kurgi ne, jei scenarijų perrašė ar ne devynis kartus… Tris (bent tris) teksto variantus visai įdomu lyginti.

Apysaka man aktualiausia, nes tai yra baigtas kūrinys. Nereikia režisieriaus, operatoriaus ir aktorių tam, kad įvyktų kūrėjo ir žmogaus (skaitytojo, klausytojo, žiūrovo) pokalbis. Visgi apysaka labai kinematografiška – ir kaip nuostabu, kad įsivaizduoti pajėgiame kelių milijonų vertus spec. efektus, o viskas iš tų pačių abėcėlės raidžių. Pigiau…

Atkreipiau dėmesį į skirtingus apysakos POV (kieno požiūris): pirmoje dalyje vyksta interviu su mokslininku, antroje dalyje pagrindinis yra Redrikas (stalkeris) pirmuoju asmeniu, trečioje – vėl jis, bet trečiuoju asmeniu (bet kiti laikai), ketvirtoje – jo išdavikas trečiuoju asmeniu, penktoje – vėl Redrikas (vėl kiti laikai) trečiuoju. Galima matyti, kaip veikia toks POV pakeitimas.

Taigi analizuoju to paties kūrinio metamorfozę – virsmą iš apysakos į scenarijų, į galutinį scenarijų ir galiausiai – į filmą…

Skaityti smagiau originalo kalba:

Rusiškai apysaka “Piknikas šalikelėje“ yra čia >>>

Rusiškai scenarijus “Norų mašina“ yra čia >>>

Rusiškai scenarijus “Stalkeris“ yra čia >>>

Ištrauka iš filmo (rašytojo monologas):

25 filmai apie rašytojus

barton fink coen

Jie svajoja būti rašytojais, jie rašo į stalčių, jie randa leidėją, jie neparsiduoda, parduoda, jie žudo, ieškodami įkvėpimo, jie prasigeria, prasikruša, prasiskolina, įklimpsta, užlūžta, miršta niekam nežinomi arba žinomi, bet nežinodami, kad apie juos bus sukurtas vaidybinis filmas.

Šiuos dvidešimt penkis filmus apie rašytojus ir rašančiuosius esu mačiusi vieną ar kelis kartus, kai kuriuos seniai, kai kuriuos užvakar. Nerūšiuoju pagal gerumą, tiesiog rikiuoju:

1. “An Angel At My Table“ (Jane Campion, 1990)

Pagal autobiografinę zelandų poetės ir prozininkės Džanetos Freim (Janet Frame) knygą tuo pačiu pavadinimu. Freim spėjo pamatyti filmą apie save. “Tai ne mano gyvenimas,“ – pasakė. Bet niekas ir nesitikėjo atkurti ekrane jos gyvenimą. Argi įmanoma?

2. “Cet amour-là“ (Josée Dayan, 2001)

Viena iš Margeritos Diura (Marguerite Duras) knygų vadinasi “Yann Andrea Steiner“. Tai vardas jaunuolio, su kuriuo rašytoja nugyveno savo paskutinį dešimtmetį – apie tai šis filmas. Tai buvo meilė? Sado-mazochizmas? Tai buvo gyvenimas.

3. “Swimming Pool“ (François Ozon, 2003)

Detektyvų autorė, kurios autografus medžioja britės bobutės, įkvėpimo ieško Prancūzijoje. Pusiau anglė, pusiau prancūzė aktorė Šarlotė Rampling (Charlotte Rampling) žiūrovams atveria ne tik savo nuogą krūtinę, bet ir detektyvų rašymo užkulisius.

4. “Barton Fink“ (Joel Coen, 1991)

Turi gi kažkas parašyti tekstus, kuriuos ištars Holivudo žvaigždžių lūpos… Kas tie žmonės? Kur ir kaip jie gyvena? Tamsa ir alus, alus ir tamsa? A, kartais ugnis.

5. “Secret Window“ (David Koepp, 2004)

Rašymo blokas, susidvejinimas, žmogžudystės, painus siužetas ir neraminantis kukurūzų laukelis po langu. Oi, rašytoją vaidina Džonis Depas (Johnny Depp). (Kurio aš nemėgstu.)

6. “Reprise“ (Joachim Trier, 2006)

Du geriausi draugai susitinka prie pašto dėžės: abiejų pirmosios knygos iškeliaus į pasaulį. Jie abu svajoja apie tą patį? (Saugokis to, apie ką svajoji…)

7. “Morvern Callar“ (Lynne Ramsay, 2002)

Kalėdų išvakarėse prekybos centro pardavėja gavo dovanėlę: jos vaikinas nusižudė po eglute, palikęs drąsinantį laiškelį, banko kortelę ir savo romaną, kurį prašoma išsiųsti leidėjams. Ji išpildo jo paskutinį norą: nuo tol gyvena itin drąsiai, romaną išsiunčia. Tik ne su jo, o su savo vardu. Movern Callar.

8. “Lucía y el sexo“ (Julio Medem, 2001)

“Lucija ir seksas“. Liucija – padavėja. Jos sugyventinis – rašytojas. Rašytojai yra komplikuotos asmenybės. Kai kurios padavėjos – super seksualios.

9. “Barfly“ (Barbet Schroeder, 1987)

Mikis Rurkas (Mickey Rourke) vaidina Čarlzą Bukovskį (Charles Bukowski) aka Činaski (Chinaski). Pusiau autobiografinis filmas. Gal dėl to, kad Bukovskis taip pasakė.

10. “Capote“ (Bennett Miller, 2005)

Filmas apie vieną skausmingiausių Trumano Kapotės (Truman Capote) gyvenimo epizodų – negrožinės knygos apie žudikus kūrimą. Pagal knygą “Šaltu krauju“ (“In Cold Blood“), beje, ekranizuotą 1967 m. režisieriaus Ričardo Brukso (Richard Brooks).

11. “Roman de Gare“ (Claude Lelouch, 2007)

Išversta “Stoties romanas“, nors geriau tikrų “Degalinės romanas“, nes du personažai (prostitutė ir rašytojas-vaiduoklis (“ghost writer“)) susitinka degalinėje, pakeliui, kiekvienas su savo rūpesčiais. Susitinka ir nebeišsiskiria amžiams, nes – patenka į romano puslapius.

12. “Before Night Falls (Antes que anochezca)“ (Julian Schnabel, 2000)

Biografija. Kubos poetas ir prozininkas Reinaldo Arenas – karštas kaip cigaro galiukas, dygus kaip kaktusas, žydras kaip Pietų Amerikos dangus. Jį vaidina nuostabusis Chavjeras Bardemas (Javier Bardem).

13. “Naked Lunch“ (David Cronenberg, 1991)

Viljamo Barouzo (William S. Burroughs) “Nuogi pusryčiai“ – tai, ką atrodo neįmanoma pavaizduoti, pavaizduota. Nors negalėčiau atpasakoti, ką mačiau. Narkomano sapnas.

14. “Adaptation“ (Spike Jonze, 2002)

Nikolas Narvelis (Nicolas Cage) susidvejinęs. Vienas iš jo vaidinamų dvynių rašo knygos (“The Orchid Theft“) adaptaciją filmui.

15. “Sunset Boulevard“ (Billy Wilder, 1950)

Pirmieji kadrai – scenaristo liūdnas galas. Po to seka istorija apie sunkų gyvenimą iki liūdno galo. Holivudas…

16. “Leaving Las Vegas“ (Mike Figgis, 1995)

Tas žmogus ne šiaip girtuoklis ir ne šiaip žudosi nusigerdamas. Jis prieš tai dar ir rašė.

17. “Mishima: A Life in Four Chapters“ (Paul Schrader, 1985) Yukio Mishima

Ilga-kilo-metražinis. Apie itin aršų japoną. Bet šiaip Jukio Mišima (Yukio Mishima) daug įdomesnis už filmą apie jį. Na, filme bandoma atskleisti kūrybos šaknis… na, na…

18. “As Good As It Gets“ (James L. Brooks, 1997) ir “Something’s Gotta Give“ (Nancy Meyers, 2003)

Sudėjau du į vieną, nes abu juokingi ir abiejuose Džekas Nikolsonas (Jack Nickolson). Tik pirmajame jis pas yra isteriškai neurotiškas rašytojas, o antrajame – jo draugė (patikslinimas: dramaturgė).

19. “In the Mood For Love (Fa yeung nin wa)“ (Kar Wai Wong, 2000)

Du apgauti savo antrųjų pusių žmonės rašo drauge romaną (apie kovinius menus). Dingstis.

20. “Bitter Moon“ (Roman Polanski, 1992)

Oskaras – netalentingas rašytojas. Pats taip nemano. Nesiseka rašyti – kaltas visas pasaulis.

21. “The Hours“ (Stephen Daldry, 2002)

Per visą filmą eina epizodas apie Virdžiniją Vulf (Virginia Woolf), o taip pat ir epizodas iš jos romano “Mrs. Dalloway“.

22. “Storytelling“ (Todd Solondz, 2001)

Pirmoji filmo dalis – vyksta kūrybiško rašymo kursai. Juodasis humoras (juodaodis dėstytojas dūksta).

23. “Wilde“ (Brian Gilbert, 1997)

Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) ir jo gyvenimo meilė (antroji po rašymo). Pagal geriausias senovės graikų pederastijos tradicijas.

24. “Fear and Loathing in Las Vegas“ (Terry Gilliam, 1998)

Pastebėkite, Džonis Depas (Johnny Depp) su savimi visur tąso spausdinimo mašinėlę.

25. “Man From Elysian Fields“ (George Hickenlooper, 2001)

Rašytojas tėtis turi kažkaip išlaikyti šeimą, vaikus. Koks darbas atima mažiausiai laiko? Žigolo agentūra padės.

*

Ilgai galvojau: gal pamiršau kokį rusišką ar lietuvišką filmą apie rašytojus? Neprisimenu rusiškų. Tik vieną lietuvišką: “Julius Janonis“ (režisieriai statytojai – Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas, 1959). Vis geriau, negu nieko.

Priminkite, ką pamiršau, pasidalinkite tuo, ką žinote. Kokį dar filmą būtų smagu pamatyti?

Rojus Andersonas: pasaulio pabaiga?

Švedo Rojaus Andersono (Roy Andersson) filmai Lietuvoje rodyti, bet negirdėjau, kad būtų sulaukę didesnio atgarsio. Mano širdyje jo temos kai tik suskambo, taip ir tebeaidi… Paskutinįjį jo filmą “Tu gyvendamas džiaukis“ mačiau praeitą savaitę (Melburne). Jis buvo kuriamas 3 metus, o premjera įvyko 2007-ųjų Kanų kino festivalyje. Štai jo ištrauka (garsusis muzikantas Mikė Larsonas nemyli tos mergaitės):

O štai senas interviu su Andersonu:

C: Pakalbėkime apie filmą “Dainos iš antrojo aukšto“. Jis neįprastai vaizdingas, jo vaizdumas labai turtingas ir detalus.

RA: Jaučiau, kad kinematografija nebepasiekia tapybos, literatūros ar muzikos lygio. Filmai sukuriami tokie, kad juos žiūrėti norisi tik vieną kartą, kuo toliau, tuo labiau režisieriai praranda gebėjimą kalbėti vaizdais – koncentruojamasi tik ties siužetu. Ypač tai akivaizdu, prisiminus 1950-ųjų kiną – tuomet pats buvau dar studentas. Tuo laiku į pasaulį atėjo taip vadinamasis rimtasis kinas. Atsirado Rytų Europos kino banga, Kurosava (Kurosawa), Bergmanas (Bergman), anglų realizmas. Jų įkvėptas ir pats panorau tapti kino režisieriumi. Domino ne tik siužetas: domino pojūčiai, jausmai, vaizdingas kadras.

C: Šiandien visai neįprasta matyti jūsų nufilmuotas ilgas, ištiso kadro scenas – jūs net nejudinate kameros!

RA: Paprastai, jei filmuose matote daug montažo, tai yra ženklas, kad bandoma išsisukti iš problemų, nes trūksta pinigų, kantrybės, talento. Jei nejudinsi kameros ir daug nemontuosi, turėsi susikaupti ties kadro turiniu, taip sukursi vaizdo gelmę [deep focus]. Manau, Andrė Bazinas (Andre Bazin) yra geras kino teoretikas – jis, kaip ir aš, teikia pirmenybę vaizdo gelmei. Prisiminkime istorinius tapybos pavyzdžius: visur matysime vaizdo gelmę, būtent ji žadina žiūrovo smalsumą, įtraukia.

C: Pakalbėkime apie jūsų filmo tematiką. Apčiuopėte tikslų mūsų tūkstantmečio pojūtį, kai pasaulis tampa nebekontroliuojamas.

RA: Taip. Filme daug temų, bet viena iš jų: viskas slysta iš rankų dėl mūsų trumparegiškumo. Pavyzdžiui, juk nekontroliuojame biržos – tai loterija. O vadovaudamiesi panašios loterijos taisyklėmis, kuriame savo civilizaciją. Kai žiūriu į ateitį, manau, kad viskas turėtų būti daug labiau planuojama. Planinė ekonomika – skamba negerai, į galvą lenda stalinizmas ir panašiai, bet kito pasirinkimo nėra.

C: Filme sklando nuojauta, kad šiandien materializmas bankrutuoja.

RA: Švedijoje kai kuriose srityse – pavyzdžiui reklamos srityje, kur daug dirbau – kol esi jaunas, tave ragina susirasti gerą darbą, gerai uždirbti, padaryti karjerą. Po dešimties metų visa tai apkarsta. “Kas? Kodėl? Kaip aš gyvenau visą šį laiką?“ O kai tau keturiasdešimt – su tavim baigta. Liūdna tai matyti.

C: Nepanašu, kad palaikytumėte viltį rasti paguodą religijoje. Turiu omenyje sceną su masiškai parduodamomis Jėzaus skulptūrėlėmis ir žodžiais: “Kaip gali pelnytis iš nukryžiuoto nevykėlio?“

RA: Už tai mane barė, kad nuėjau per toli. Švedai įsitikinę, kad perlenkiau lazdą, gaunu laiškų. Bet aš ginu Jėzų! Filmas parodo, kaip juo piknaudžiaujama. Iš jo teliko tik lėkštas simbolis. Bažnyčia turi daug turto, nuostabūs jos pastatai ir taip toliau – ekonomiškai ji labai sėkminga. Bet Bažnyčiai niekada nesisekė skelbti Testamentą. Atrodo, Jėzus tik prekė.

C: Kaip jums pavyko sukurti tokį originalų filmą?

RA: Iš pradžių daug atsliepimų apie savo scenarijų nesulaukiau. Tai buvo keistas scenarijus: ne įprastas parengiamasis maketas [storyboard] su personažų tekstais, o kiekvienos scenos aprašymas. Bet 1955 metais sukūriau 7 reklamos klipus ir pirmą kartą gyvenime pralobau, todėl galėjau nufilmuoti pirmąsias dešimt savo filmo minučių. Ir kai prie scenarijaus turėjau ką parodyti, tapo daug papraščiau gauti lėšų. Bet vis tiek investavau į jį visus savo asmeninius pinigus. Gamybos laikotarpis, pradėjus 1996-aisiais, užtruko 4 metus.

C: “Dainos iš antrojo aukšto“ pasirodė, praėjus 25 metams nuo paskutiniojo jūsų sukurto filmo “Giliapas“, kuris, nesurinkus pinigų už bilietus ir sulaukus daug neigiamos kritikos, patyrė visišką fiasko… Ar manote, kad tai buvo teisinga?

RA: Taip. Jis taip skyrėsi nuo mano pirmojo filmo “Švediška meilės istorija“. Žmonėms patiko pirmasis mano darbas ir jie labai nusivylė antrajame nepamatę nieko panašaus. Manau, jie nesuprato, ką aš darau. Vėliau, kai Kubrikas (Kubrick) išleido “Barį Lindoną“, žmonės tai priėmė – tas pats nusiteikimas. Bet tokiems dalykams reikia laiko.

C: Tuo tarpu sukūrėte keletą legendinių reklamos klipų?

RA: Po “Giliapo“ likau visai basas. Į jį buvau investavęs visas savo pajamas, todėl visiškai bankrutavau. Pamaniau, imsiu ir sukursiu keletą reklamų – pragyvenimui. Bet gyvenimas reklamoje užsitęsė ilgiau nei maniau – per daugiau nei 20 metų sukūriau 300 reklaminių klipų. Ir man negėda. Tai ne visai tipiška reklama. Ją kurdamas, radau savo stilių.

C: Ką darytumėt, jei rytoj ateitų išpranašautoji pasaulio pabaiga?

RA: Gerai pavalgyčiau.

film in context vertė insaideris

Paskelbtakinas, persona | Komentarai įrašui Rojus Andersonas: pasaulio pabaiga? yra išjungti