Magiškasis Gavelis

Neseniai rankose laikiau anglišką Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Kaip tik perskaičiau jo pirmąjį lietuvišką leidimą – tokį, koks mane pasiekė prieš du dešimtmečius – niūrios viršelio spalvos, tamsus popierius. Tarsi ekonominės blokados metu spausdintas. Angliška knyga – oranžinė. Stora ir smagi. Nors recenzentas nežada linksmų įspūdžių: „it is a masterwork of bitterness and sarcasm“ – „šedevras iš kartėlio ir sarkazmo“ (Paulas Doyle’is, “The Quaterly Conversation“).

„Ultimately, Vilnius Poker is not a nihilistic book from a futureless Europe; it is rather a book from a continent that has seen too much and has no answer.“ – „Galiausiai „Vilniaus pokeris“ nėra nihilistinė knyga iš beviltiškos Europos. Greičiau tai knyga iš žemyno, kuris tiek daug matė, bet neranda paaiškinimų.“ (ten pat)

Sužinojau, koks knygos žanras: magiškasis realizmas. Magiškasis realizmas?! Anuomet, dar vis tarybiniais laikais, fantasmagoriški knygos vaizdiniai rodėsi realistiški! Gal taip buvo todėl, kad visas pasaulis dužo kaip kreivas veidrodis? Parkų estradose „koncertavo“ magai, TV transliavo hipnozės seansus, mergaitės iššaukdavo dvasias adatos ir siūlo pagalba, žmonių veidai neįskaitomi, neaiškaus politinio atspalvio, nuo atominio karo grėsmės – ant rusų tankų realybės. Vienas žurnalas publikuoja „Drakulą“, kitas – akivaizdininko pranešimą apie tai, ką matė pagrobtas ateivių… Lietuva buvo magiškojo realizmo apdumta, todėl Gavelio „Vilniaus pokeris“, man rodės, tiesiog rašo tiesą – pagaliau kažkas drįso užrašyti visus ir visa apėmusią beprotybę.

Skaityti Gavelį dabar ir toli nuo Lietuvos – naujas išgyvenimas. Ir magiškasis realizmas – ta girtoji realybė – atrodo kitaip. Atrakina kitų šio žanro rašytojų, pvz. Marqueso kūrybos reikšmes – tai, kas iki šiol man atrodė tik smagi pasaka, dabar kvepia mirtimi. Ką slepia Marquesas po savo realybės magija? Ar panašų košmarą, kaip ir Gavelis?

Artėjam prie upės, jaučiu liūdno vandens dvelksmą. Slapta siena tebestūkso tarp mudviejų, klastingo lietaus siena. Nuo vandens kyla šalta migla, kito kranto beveik nematyti. Migla gaubia Lolitos kojas, pamaži kyla aukštyn prie liemens, glosto ją drėgnais pirštais. Aš pavydžiu net šiai miglai. Lolita mano, niekam nevalia jos glostyti. Galiu sunaikinti net tą miglą, net vėją, įsisiautusį jai tarp krūtų. Maga sudeginti knygas, kurios jai patinka, apie kurias ji galvoja ir šneka. Maga sunaikinti muziką, kurios ji klausosi viena. Pavydžiu jos visa kam. Mudviejų meilė tikrai yra beprotybė. Vis prisimenu, kaip prie lagerio tvoros dėl vilkės baltu kaklu susipjovė du vilkai. Jie viską pamiršo, netgi žmogaus baimę. Draskėsi ir kandžiojosi, lyg būtų vienudu visam pasauly. Nugalėjo senasis, pretendentas gėdingai nušlubčiojo į šalį, tačiau dangus nepagailėjo ir laimėtojo. Pusė lagerio stebėjo jo pražūtį. Senasis pilkis susipyko su visu pasauliu. Jis zujo paskui baltakaklę vilkę ir gynė ją nuo visko. Šiepė iltis ir urzgė ant mūsų. Puldinėjo sausas šakas ir milžiniškus Sibiro uodus. Kartais, kaukšėdamas dantimis, graibstė tuštumą, niekam neregimus fantomus, kaudavosi su lietaus lašais. Galbūt aš esu tasai vilkas. (psl. 194)*

Graži kalba. Pirmoji romano dalis ištęsta, prie jos kažkaip prilipintos kitos trys – galėtų būti, galėtų nebūti… Vis tiek jau po 200 psl. mesčiau knygą į šalį. Šįkart nemečiau vien todėl, kad norėjau pasitikrinti, susilyginti su savimi aštuoniolikmete. Kaip Vilniaus šizofrenišką pokerį matau dabar?

Ogi niekaip. Įspūdžio nedaranti migla. Graudulį kelia suicidinė autoriaus pozicija: viskas yra ir liks blogai. Kai buvau žingeidi mergaitė, dar tikėjau(si), kad vyresnieji yra labiau patyrę, daugiau žino apie gyvenimą, leidau jiems nuodyti save tokiais narkotikais. Dabar matau, kad juos sovietai sulaužė negrįžtamai. Sutrupėję stuburai, fragmentinės žinios, neapykanta kitiems ir sau, žemiausių aistrų dirginimas seksualiniais iškrypimais, purvas, kraujas, išmatos, kastracija, sado-mazochistinis mėgavamasis visu tuo. Jiems (ironiška – Jiems) tikrai reikėjo išsišikti ir išsivemti. Mums reikia gyventi toliau. Rasti būdų, kaip gyventi, turint tokius gimdytojus ir tokią praeitį.

Beje, Elizabeth Novickas vertimas į anglų – prastas. Taip man sakė žmogus, kurio anglų kalbos žinojimu pasitikiu. Taigi nesistebiu, kad vertimas nelaimėjo konkurse, apie kurį taip miglotai praneša „Bernardinai“ (nuoroda)… Visgi, ką būtų negėda pasiūlyti užsieniečiams, besidomintiems lietuvių literatūra?

Susijęs straipsnis: „Girta realybė“

____________________________

* Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“, Vilnius, Vaga 1989 (beje, tiražas 50 000 egz.!)

Teksto stūmtraukis

Besibaigiant 2009-iesiems, Lietuvą pasiekė naujiena apie prozos rinkinį „Best European Fiction 2010“, į kurį įtrauktas ir lietuviškas kūrinys – Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauka“ (išversta kaip „The Allure of the Text“). Žinia autorę, kaip ji pati prisipažino knygos gale („autoriaus žodyje“) šiek tiek sutrikdė – ji bandė aiškinti kodėl. O aš susimąsčiau apie jos esė priskyrimą grožinei literatūrai (fiction). Nes Radvilavičiūtei, kaip man pasirodė, tai lyg ir problema…

Prisimenu vieno interviu finalą:

Eseistika leidžia suardyti tą fikcijos iliuziją, parodyti, kad viso labo tai yra tiktai tekstas, tai nevyksta realybėj, bet tai daryti nesumenkinant teksto – tai labai svarbu.

Vėlgi – jei literatūroj ieškosim pavyzdžių – tai puikiai savo romanuose darė Nabokovas. Ir netgi dabar galėčiau porą pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, jis rašo: „Tai buvo labai atšiauri žiema, kokia gali būti tiktai romane.“ Arba atsiverti puslapį – ir staiga prasideda toks klaikus publicistinis, vos ne ekonominis eiliuotas tekstas. Galvoji, kas čia dabar darosi, ir po to Nabokovo pastaba: „Čia aš sueiliavau Karlo Markso „Šventąją šeimą“ tiesiog todėl, kad jums būtų įdomiau.“

Tai yra, sakyčiau, visiškai eseistinis triukas, kuris man yra labai „prie širdies“ todėl, kad man „prie širdies“ yra tai, kad gyvenimas yra daug svarbiau negu kūryba.

Sigitos Inčiūrienės interviu su Giedra Radvilavičiūte „Dar kartą apie esė

Bla bla bla. Gal man tik pasirodė, kad liet. eseistiką kelia aukščiau fikcijos? Bet jeigu tiesa, tai ir puiku, kad Radvilavičiūtės fiktyvūs esė pakliuvo ten, kur jiems ir vieta – tarp novelių. (O Nabokovas buvo postmodernizmo atstovas, iš ten jo žaidimai su tekstu ir skaitytoju, bet tai jau kita tema.)

Reklaminė žinia apie mūsų rašytojos sėkmę buvo užvadinta „Tarp geriausių Europos rašytojų – ir mūsų rašytoja“:

Rinkinį recenzavęs kritikas Vincentas Czyzas kai kuriems rašytojams pastabų negailėjo. Recenziją jis pradeda žodžiais: „Vertinant šias trumpas istorijas, išleistas „Dalkey“ atrodo, kad dauguma europiečių pamiršo kaip jas reikia rašyti. Arba tiesiog jie prarado susidomėjimą.“ V. Czyzas negaili aštrios kritikos bulgarų, prancūzų rašytojų kūriniams, teigdamas, kad vienas „yra silpnas ir neįtikinantis“, o kitas „per daug smulkmeniškas“, tačiau lietuvių autorės Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauką“ apibūdina kaip idėjiškai elegantišką, užburiantį ir ištobulintą kūrinį. „Rašytoja tekste pateikia penkis gero teksto kriterijus, kuriuos iliustruoja savo pačios sukurtais pasakojimais. Ji kuria pasakojimus pasakojimuose, taip tarsi kurdama fizikos lygtį, ieškodama realybės ir teksto santykio bei tikroviškų personažų. Tai puikiai įgyvendintas tekstas“, – rašo recenzijoje V. Czyzas. Jis lygina lietuvės darbą su kitu rinkinyje publikuojamu norvegų rašytojo Jon Fosse kūriniu „Akmens bangos“ ir įvardina jos „Teksto trauką“, kaip elegantišką fizikinę lygtį.

www.alfa.lt

Po vienintelio straipsnyje minimo kritiko Vincento Czyzo (visas straipsnis „The World“) liaupsių įsiterpia elektrinės viryklės FCCW57034030 reklama, o po jos: „Alfa.lt siūlo jums perskaityti dalį G. Radvilavičiūtės esė, sužavėjusios komisiją.“ (Bet visą esė galima skaityti „Šiaurės Atėnuose“. Be to, jis pradeda rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Baltos lankos, 2010.)

Pastaba: rinkinio autorių neatrinko jokia komisija. Rinkinį sudarė amerikietis rašytojas Aleksandras Hemonas, gavęs finansavimą iš kelių fondų. Tai visai normalus dalykas – visi novelių rinkiniai yra surenkami kokio nors rašytojo ar kritiko. Todėl jie visi, be abejo, atspindi sudarytojo skonį ir įsivaizdavimą. Ir visi vadinami „Best“…

Ir gerai, ir puiku. Visai įdomu skaityti Europos rašytojų novelių rinkinį ir galvoti ne tik apie Europą, bet ir apie Europos įvaizdį Amerikoje. Asmeniškai aš nelabai pasitikiu amerikiečio skoniu ir supratimu. Be to – juk jis neatrinkinėjo ką versti. Tik parinko jam pateiktus vertimus. Kas buvo pateikta iš Lietuvos atrankai? Istorija nutyli (visai tikėčiau, kad ir Radvilavičiūtė to nežino).

Radau dar komentarų apie lietuvės kūrinį. Štai ir įžangoje Zadie Smith mini (vertimas mano):

Sprendžiant iš šio rinkinio, Kafka yra literatūrinės Europos pradžios dvasia ir stipriausias įtakotojas. Jis esti Antonio Fiano (Austrija) konkrečiai išreikštose sapnų istorijose ir Davido Albahario (Serbija) nemalonioje kelionėje per Lioną su begale trukdžių ir nuklydimų. O kai viename autoriuje kafkiškoji pagarba nukrypimui susijungia su ryškiu Laurence’o Sterne’o ir Jorge Luiso Borgeso prieskoniu, gauname tokias barokiškas pasakas be galo*, kaip Juliano Rioso (Ispanija) „Revelation on the Boulevard of Crime“ ir Giedros Radvilavičiūtės (Lietuva) „The Allure of the Text“ – abiejų kūrinių painiose struktūrose skaitytojas gali palaimingai pasiklysti.

Zadie Smith įžangos originalą rasite čia >>>

Būta ir griežtesnių žodžių (vertimas mano):

Okupavusi beveik patį rinkinio centrą, Giedra Radvilavičiūtė iškloja saujelę atsakymų apie savo penkis tekstų vertinimo kriterijus. Tokio pobūdžio rinkinyje šis veiksmas primena pradinės mokyklos pratybų sąsiuvinį: išsiplėšk šią liniuotę ir naudok spręsdamas problemas kituose puslapiuose. Dogmos glaustai: įsimintinumas, ryšys su išgyventa patirtimi, skaitytojo įtraukimas, banalių dalykų atskleidimas naujai ir nesugebėjimas suformuluoti bet kurio teiginio be abejonės – jos kybo virš kitų novelių, versdamos skaitytoją kaip pareigingą mokinuką atsiversti pastabas netgi skaitant kito regiono kūrinius. Sąsajos su išgyventa patirtim? Yra. Banalybė kitoje šviesoje? Pusiau. Įtraukimas? Turbūt ne. Štai mes ir vartinėjame lygindami.

T. M. DE VOS in fiction Writers Review

Kaip ten bebūtų, smagu, kad Radvilavičiūtę mini, kad ji išsišoko (čia – gerąja prasme), lietuvių prozą rinkinyje skaito amerikiečiai ir britai, ir australai, ir visi kiti angliškai suprantantys. Gal jau ir Lietuvoje parduodamas? Aš įsigijau Melburno knygyne. Ir man patiko skaityti lietuvišką prozą tarsi nebe savo – svetimšalio akimis. Iš toliau. Kitaip.

___________________________

* originale buvo „shaggydog tales“, paaiškinimas >>>

Knygos apie rašymą 2

rokas darulis-acupuncture

Čia buvo „Knygos apie rašymą“ pirmoji dalis.

Nuo to laiko perverčiau ir paskaitinėjau dar septynias:

  • Stephen Koch “Modern Library Writer’s Workshop“

Ši knyga iš visos krūvelės nuostabiausia. Autorius (patyręs rašymo dėstytojas ir daugiausia negrožinės literatūros kūrėjas) dėsto mintis labai paprastai, suprantamai ir taikliai. Naudoja daug žymių rašytojų pavyzdžių, ištraukų. Kalba apie tokius dalykus, kurių vengia kiti (kad ir temos apie literatūros kritiką, tiesos jausmą). Užgriebia ne tik kūrybą, bet plačiau, giliau: iš tiesų, literatūra neatskiriama nuo gyvenimo. Mokyti(s) rašyti tenka visą gyvenimą ir pats autorius nėra sustojęs – tai jaučiasi. Gale – vertų perskaityti knygų (apie rašymą) sąrašas su paaiškinimais.

Straipsniai pagal šią knygą:

Ką niekino Keruakas

Tiesos pojūtis

  • Gotham Writer’s Workshop “Writing Fiction: The Practical Guide from New York’s Acclaimed Creative Writing School“

Kiekvienas šios knygos skyrius rašytas vis kito autoriaus – žymiausios Niujorko „dailiojo rašymo“ mokyklos dėstytojo. Smagu, nes įdomu: skirtingi stiliai, turinys sklandus. Aprėpiamos daugmaž visos svarbiausios rašytoją dominančios problemos. Gale pateikta Reimondo Karverio (Raymond Carver) novelė “Cathedral“, kurią pasitelkia kaip pavyzdį beveik kiekviename straipsnyje. Labai praktiška (o ir novelė – mažas šedevras.) Lengva mokytis.

Straipsniai:

Darom operaciją

Žiūrėk į žmogų

Grožinė, negrožinė ir kt.

  • Roberta Jean Bryant “Anybody Can Write“

Iš pradžių maniau, kad ji pernelyg vaikiška, skirta skatinti rašančius paauglius arba kritusius ir nebeišlipančius iš nerašymo duobės suaugusiuosius. Bet tokią būtų itin gera pasidėti ant stalo ir žvilgčioti, daryti jos siūlomus pratimus, jei ką tik pradėjai rimtai mokytis rašyti (amžius reikšmės neturi). O ir nerašymo duobė vis tiek vieną dieną atsivers… Tinka tiems ir tiems, kurių anglų kalba kiek silpnesnė. Puikus pradžiamokslis.

  • Todd A. Stone “Novelist’s Boot Camp : 101 Ways to Take Your Book From Boring to Bestsell“

Net ir knyga apie rašymą gali iš nuobodžios virsti geriausiai parduodama, jei bus pagalvota apie jos formą (o jei dar forma sutampa su turiniu…). Šią knygą griebiau todėl, kad ji yra chaki spalvos, su kareiviškais atributais ir iliustracijomis. Boot Camp – tai karingai nusiteikusių rašytojų stovykla. Nori vado – atsiversk ir pirmyn! Drausmė, strategija, susidorojimas su priešu ir pavojais – tinka ir karui, ir romanui. Tik kažkaip aš šiuo metu nei laiko, nei noro tam neturiu. O rašant romaną, man atrodo, taip žaisti būtų per vėlu… (Bet gal patiks berniukams-fantastams?)

  • William Strunk Jr., E. B. White, Maira Kalman “The Elements of Style Illustrated“

Ši knyga anglakalbių pasaulyje perleista jau šimtus kartų. Man į rankas pateko jos versija su iliustracijomis. Dėsniai visose meno šakose turi daug bendro: tą ir galima (dar kartą) sužinoti, palyginus tekstus su iliustracijomis. Gal tai ir „rašymo biblija“, bet tikrai ne visiems. Ją kritikuojantys literatai pabrėžia, kad autoriai yra žurnalistai, ir jų rekomenduojamas stilius yra žurnalistinis. Be to, rašyta prieš šimtą metų. Be straipsnio, kurį išsunkiau iš knygos, rašantysis lietuviškai nelabai ko ras naudingo joje. Vertėjams tiktų.

Straipsnis pagal ją:

Stilius yra… aš

  • Ray Bradbury “Zen in the Art of Writing“

„Marso kronikų“, „Farenheitas 451“, „Pienių vyno“ ir milijono novelių autoriaus straipsniai apie rašymo meną. Uždeganti, drąsinanti, guodžianti, įkvepianti. Pradedantįjį galbūt nustebins rašytojo profesijos paradoksais (pvz. kiek eskizų iki tikslo). Pradėjusįjį supažindins su kitokia (savotiška) profesijos rutina: kaip gimsta Bredberio novelės, romanai, eilės ir pjesės. Baisingo produktyvumo ir aistringo temperamento rašytojas. Knygos pabaigoje – jo eilės apie kūrybą. Kodėl „dzen“? Todėl, kad jo devizas: DIRBK, ATSIPALAIDUOK, NEGALVOK (tai nereiškia: uždirbk, gerk, durniuok!).

  • ARISTOTELIS „Poetika“

Prieš daugiau nei 2000 metų surašyti dramos elementai tebegalioja. Dalys 5-14 yra vis dar nepamainomos. Gal rasite lietuviškai? Paskutinis leidimas berods 1997 m., Vilnius, Pradai (vertėjas Mindaugas Strockis).