Rašytojas be kompleksų

Užvakar netyčia sėdėjau priešais televizorių su distanciniu pulteliu rankoje, kai pradėjo rodyti prancūzų sukurtą dokumentinį filmą apie amerikietį rašytoją Philipą Rothą, kurio nė vienos knygos nesu skaičiusi, bet girdėjusi apie jas: „Portnoy’s Complaint“ aptarė australiečių TV knygų klubas, o romaną „Apmaudas“ neseniai išvertė ir pristatė Gabrielė Gailiūtė (nuoroda į vertimo įvertinimą). Šio autoriaus pavardė pasirodė spaudos antraštėse, kai jis išpranašavo: „Romanas yra mirštantis gyvūnas“ (The novel is a dying animal).

Įdomu tai, kad rašytojas šiuo metu gyvena Konektikute (JAV), kur prieš kelis metus gyvenau ir aš. Filme atpažinau miškelius ir namelius. Būtų juokinga, ar bent jau juokinga taip galvoti (ir niekas man to neuždraus), kad mes su vyru kelis šimtus kartų pravažiavome pro jo pilką dviejų aukštų nameliuką, keliaudami į Genio mišką pasivaikščioti.

Prancūzai susuko filmuką, pavadinę jį „Philip Roth, sans complexe“ – tai galima suprasti ir nesuprantant prancūzų – Philipas Rothas, be kompleksų. Užkadryje skambėjo akordeono valsiukai, primenantys Ameliją iš Monmartro. Betrūko tik pelėsinių sūrių ir vyno ant stalo tarp autoriaus ir nematomo klausinėtojo. Bet tokios ekstravaganzos nebuvo. Prancūzas net nepasirodė. Tiesa, visai egzotiškai į filmą įsiliejo Rotho kaimynė, draugė (nebuvo pasakyta girlfriend), aktorė iš žymiojo Romano Polanskio siaubuko „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“) – Mia Farrow. Jau senstelėjusi, bet nuostabi ir pamišusi (gerąja prasme).

Nagi tas žmogus tiesiog nuostabus. Žinoma, jis tučtuojau prikalbėjo visokių gerų dalykų apie rašytojo darbą. (Išvis geri rašytojai tučtuojau prasitaria apie tai, kokia jų rutina.) Rašo jis kasdien, nepraleisdamas šeštadienio ir sekmadienio. Knygą parašo per du tris metus. Rašo grožinę literatūrą, t.y. fikciją, kurią tenka išgalvoti nuo pradžios iki galo (tokios rūšies kūryba šiek tiek ilgiau užtrunka). Turi keturis beta skaitytojus, kuriems nusiunčia paskutinį eskizą (paprastai kokį penktą). Viena iš tų pirmųjų skaitytojų, babytė morkų spalvos plaukais ir dirbtiniais dantimis, pasakojo, kokia jai garbė būti Rotho skaitytoja. Pats Rothas minėjo, jog romanas tikrai parašytas tik tuomet, kai jį perskaito skaitytojas ir kai apie romaną kalba „teksto priėmėjas“.

Kadangi Rothas seniai kenčia nugaros skausmus, tai rašo ir redaguoja tekstus atsistojęs prie specialaus aukšto stalelio. Kompiuteris irgi iškeltas, kad būtų patogu rinkti tekstą stovint. Kartais jis prisėda ir skaito tai, ką skaitė prieš trisdešimt metų (sako, nori spėti perskaityti visą Kafką), arba klausosi plokštelių įrašų. Pvz. Mahlerio.

Jis pacitavo Antoną Čechovą: Rašytojo užduotis ne išspręsti, o tinkamai apibrėžti problemą.

Dar jis kalbėjo apie tai, kad jam patinka rašyti apie seksą. (Nes jo pirmas sėkmingas romanas turi daug nuorodų į tai.) Seksas, sakė jis, yra tokia plati tema, kad apie ją galima rašyti ir rašyti.

Tačiau pastarieji du Rotho romanai – apie senėjimą ir mirtį. Tai irgi labai įdomi tema. Ypač kai apie tai rašo senas žmogus. (Jei man pasiseks, aš irgi pasensiu ir apie tai parašysiu.)

Neradau ištraukos ir prancūzų filmo, tai siūlau pažiūrėti amerikiečių interviu. Pradžios vieną minutę siūlau arba iškentėti, arba praleisti. O toliau išgirsite nepretenzingą autoriaus balsą ir žodžius: work work work...

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Amerikietis rašytojas Trumanas Capote save vadino horizontaliuoju. Kurdavo prigulęs ant sofos su cigarete rankoje ir kavos puodeliu po ranka. Į popietę kavą keisdavo mėtų arbata su cherry arba martini. Pirmąjį eskizą rašydavo ranka ir dargi pieštuku. Antrąjį eskizą – irgi ranka. Lygiai taip pat pusiaugulomis užsikeldavo ant kelių rašomąją mašinėlę ir atspausdindavo trečiąjį eskizą ant ypatingo gelsvo popieriaus. Tuomet atidėdavo kūrinį savaitei, mėnesiui. Grįžęs prie jo, perskaitydavo kiek įmanoma nešališkai, duodavo paskaityti bičiuliams. Išklausęs pastabas apie kūrinį, apsispręsdavo ar rengti jį publikacijai. Jeigu taip, tai galutinis eskizas – ant balto popieriaus. Taip kūrė žymusis stilistas, kuris į gyvenimo pabaigą, beje, smarkiai kentėjo nuo alkoholizmo ir priklausomybės narkotikams…

Mano įpročiai ne tokie stilingi (ir žalingi). Be to, aš dar tik ieškau, kas man labiausiai tinka. Skaitau apie kitų rašytojų įpročius ir bandau. Štai rašydama trečiąjį romano eskizą kambaryje vis uždegdavau smilkalą. Bandžiau rašyti be savaitgalio pertraukų. Beje, abu metodai man patiko ir padėjo.

Prieš keletą metų, kai gyvenau netoli Niujorko, įraše „Kalbantys sodai“ prisipažinau, jog rašydama labai prakaituoju (nuoroda). Į tuščią skrandį įpildavau kavos, šalia kompiuterio pasidėdavau stiklinę vandens, gerdavau ir rašydavau (ar bandydavau rašyti) iki vidudienio, nusiplaudavau prakaitą, persivilkdavau drabužius, užkąsdavau ir likusią dienos dalį skaitydavau, žiūrėdavau filmus, eidavau pasivaikščioti po urbanistinį Stamfordą… Taip buvo gimdomas „Gaisras“ (tik tuomet dar nežinojau, kas gims).

Dabar kai kas pasikeitė. Kasdien stengiuosi sportiškai pasivaikščioti ar pabėgioti. Nebegeriu tiek daug vandens ir nebeprakaituoju. Bet vis dar pilu kavą į (beveik) tuščią skrandį. Neseniai sužinojau (vis pamirštu, vis sužinau), kad kava įrašyta į dalykų, kuriems išsivysto priklausomybė, sąrašą. Cha, taip išeina, kad kol kas neatsisakiau tik kavos, nes narkotikų nevartoju, tabako nerūkau, alkoholio negeriu…

„Panelė Stein kas rytą keliasi apie dešimtą ir prisiverčia išgerti kavos. Ji visada nervinasi dėl to, kad taps nervinga, ir ji mano, kad kava padidins jos nervingumą, bet kavą gerti jai liepė gydytojas.“ Taip 1934 metais rašė The New Yorker, taip su kava draugavo „užsiciklinimų“ meistrė, storoji ir homoseksualioji „panelė“ Gertrude Stein.

Tikėkimės, kad neišgrauš kava man skrandžio. Kai būna visai blogai, geriu arbatą, bet tuomet kraujas į smegenis nesuteka ir rašymui pritrūksta nervo! Bijau, kad visai be priklausomybių rašyti nepajėgčiau.

J. M. Coetzee yra atsisakęs visko, ko tik įmanoma – netgi mėsos, netgi šypsenos, netgi užstalės pokalbių. Kaip koks australas, palaiko fizinę formą mindamas dviratį, rašo be išeiginių, rašo ne trumpiau kaip valandą per dieną. Na, ne tiek jau ir daug. Nes Haruki Murakami, jei jau įsijungia į romano rašymo režimą, tai dūksta kaip manjakas: keliasi ketvirtą ryto, dirba penkias šešias valandas, nubėga 10 km ir/arba nuplaukia 1,5 km. Miegoti eina devintą. Rašo be savaitgalių. Romaną parašyti jam užtrunka pusę metų arba metus…

Išties sutinku su Murakamio pastebėjimu, kad rašytojo darbas yra ne tik protinis, bet ir fizinis, jam reikia ištvermės. Ir valios! Valios ugdymui, kaip pastebėjau, ypatingai padeda kasdieninė rutina.

Vladimiras Nabokovas (dar vienas stilistas) mokėjo susikurti rutiną. Keldavosi šeštą ar septintą ryto, rašydavo, darydavo pusryčių pertrauką aštuntą trisdešimt, paskui vėl rašymas iki pusė vienuoliktos, tada karšta vonia ir kempinė ant galvos (ir nirvana galvoje), tada pasivaikščiojimas su žmona palei ežerėlį (tipiškas vaizdelis iš filmų apie rašytojus), tada pietūs ir dviejų valandų nusnūdimas, tada vėl darbas iki septintos vakaro…

Apie nusnūdimą. Šitą irgi išbandžiau, tiksliau, teko išmokti, nes miegoti pietų nesugebėdavau nuo darželio laikų. Padėjo, kaip visada, savęs apgaudinėjimas: kai guluosi snausti, pažadu sau, kad neprivalau užmigti. Nusistatau žadintuvą penkiolikai ar dvidešimčiai minučių (jei miegu ilgiau, man bloga), o tada užsimerkusi guliu ir leidžiu mintims laisvai lakioti. Į pogulio pabaigą, žiūrėk, ir atsipalaiduoja raumenys, išteka (atsiprašau) seilė. Valio, tikslas pasiektas! Smegenys „perkrautos“. Tik po to aš retai ką nors itin kūrybingo rašau. Dažniausiai kažką tokio, kaip dabar.

Teisus, manau, Orhanas Pamukas, sakydamas, kad rašymo erdvę būtina atskirti nuo vietos miegojimui ar poilsiui su savo sugyventiniu(-iais) (taip taip, juodas katine, šiuo metu knarkiantis man už nugaros, – tu man trukdai susikaupti!). Buitiniai ritualai, sako jis, kažkodėl žudo vaizduotę. Išvaiko rašytojo demonus. Pamukas rašo netgi ne namuose, o atskirame išnuomotame bute. Sykį jam kurį laiką teko gyventi ir kurti tame pačiame kambaryje, tai jis net sugalvojo išeitį: ryte išeidavo iš namų, pasivaikščiodavo ir grįždavo atgal į namus, įsivaizduodamas, kad „atėjo į darbą“.

Arthuras Milleris prisipažino, kad jo vienintelė rutina yra prirašytų lapų plėšymas, o apie rašymo procesą jis sakė: „Vienintelis vaizdinys, kuris dabar ateina į galvą tai – žaibai ir žmogus, vaikštantis po audrą su geležiniu strypu rankoje.“

Kai kas negali sau leisti „gaudyti žaibus“ ryte, nes turi derinti rašymą su darbu, iš kurio pragyvena. Mano laimė, kad šiuo metu nedirbu nieko kito, tik rašau. Bet štai Franzas Kafka savo laiku kas rytą ėjo į darbą (jis buvo klerkas „Darbininkų draudimo nuo nelaimingų atvejų institute“), iš darbo grįždavo pusė trijų popiet, pavalgęs ir pamiegojęs, pasimankštinęs ir pavakarieniavęs, rašyti jis sėsdavo tik apie vienuoliktą vakaro… Kažkur skaičiau, kad jis labai ant visų (ypač ant žmonos) pyko, kad negali rašyti produktyviau. Buvo nuolat pervargęs. Bet sakė, kad „[t]oks būdas yra vienintelis įmanomas; jei negaliu jo ištverti, tai tuo blogiau; bet aš kaip nors ištversiu.“ Ir, kaip žinia, Kafka prirašė tiek, kad esu jį pavadinus grafomanu (meiliai, žinoma).

Visų mylimasis Fiodoras Dostojevskis kartais rašydavo kaime, svečiuose pas ką nors, kur ramu, tylu, niekas netrukdo. Vienoje sodyboje jam paskyrė atskirą namuką, kur su juo nakvodavo vienas ištikimas tarnas – kad ko neatsitiktų, nes Dostojevskis sirgo nuomariu (epilepsija). Rašydavo tik naktimis. Sykį tarnas griežtai pareiškė, kad daugiau su juo nenakvos. „Jis ruošiasi kažką nužudyti!“ – šaukė žmogus. Mat tuo metu Dostojevskis kaip tik rašė „Nusikaltimą ir bausmę“ ir vaikščiodavo po trobą nejučia kalbėdamas su savimi… Vėliau jis nusisamdė jauną angamtiškos kantrybės stenografistę (būsimą žmoną), ir rašymas persikėlė į kitą paros laiką bei gerokai paspartėjo.

Na, o Ernestas Hemingvėjus rašydavo vos prašvitus, iš pradžių perskaitęs viską, ką parašė iki tol, o sustodavo prieš pietus, žinodamas, kas bus toliau, kad kitą dieną turėtų nuo ko pradėti, ir jausdavosi nuostabiai: „Kai sustoji, esi tuščias ir tuo pačiu metu ne tuščias, pilnėjantis, tarsi ką tik būtum pasimylėjęs su mylimąja. Niekas negali tavęs užgauti, niekas negali nutikti, niekas nieko nereiškia iki kitos dienos, kai vėl darysi tą patį. Sunkiausia yra ištverti tą kitos dienos laukimą.“

Rašyme malonumas kaitaliojasi su kančia, tačiau nuostabiausia yra pojūčių pusiausvyra, visgi leidžianti judėti pirmyn, puslapis po puslapio, o po metų kitų užauganti krūvelė lapų – nesvarbu, ar savoje intymioje erdvėje, ar svetainėje, ar ant virtuvės stalo – suteikia pasitenkinimą dėl kurio verta ir paverkti, ir paprakaituoti. Taigi užsikūriau ir toliau ieškoti savo ypatingų rašymo ritualų.

[citatas naudojau iš straipsnio, kurio neberandu, tai teks viską taip ir… pakabinti]

Geram kinui pinigai trukdo

Negarsus, neapdovanotas Oskaru, bet laisvųjų kino kūrėjų ir mėgėjų rate žymus amerikietis režisierius Johnas Saylesas atskrido į Australiją, atvyko į Melburno centre esančią VCA mokyklą, kurioje ruošia būsimas australų kino žvaigždutes, ir atsisėdo į kėdę scenoje priešais… pustuštę salę.

Kaip smagu, kaip gerai, galvojau aš, atėjusi kone pusvalandį anksčiau, kad gaučiau (ir užimčiau draugei) vietą. Ir gerai, kad mažai žmonių atėjo, toks malonus įspūdis, kad susirinko slaptas būrelis, tikri kino žinovai, sinefilai ar kinomanai. Atsisėdome pirmoje eilėje ir džiaugėmės, kad esame arti didelio žmogaus. Nežinau, ar didelis žmogus pajuto nepatogumą dėl to, kad salė pustuštė. Gal ir ne, nes pusantros valandos turėjęs trukti susitikimas užsitęsė dar keturiasdešimt minučių – buvo užduodami labai konkretūs klausimai.

Saylesas paprastai ir aiškiai dalinosi savo patirtimi visose srityse, kuriose tik triūsė. Jis gi ne tik nepriklausomas kino režisierius. Karjerą pradėjo nuo rašymo, vaidinimo ir režisūros teatre, tada scenarijų rašymas, tada, daug vėliau, – pirmasis filmas, žinoma, už savo krauju uždirbtus pinigus. „Rašau labai daug, duoną uždirbu iš scenarijų rašymo, taip pat esu išleidęs keletą knygų – romanų, novelių,“ – sako jis. Beje, Saylesas yra iš tų kino meistrų, kurie nėra baigę jokios kino mokyklos. Oficialios. Nes jo, kaip ir Coppolos, Scorseses, Camerono ir kt. mokyklos vardas yra ROGER CORMAN.

Trumpai apie Cormaną: tai žmogus, vadinamas „King of the B-movies“ (B kategorijos filmų karalius), jis įdarbindavo niekam nežinomus, kino išsilavinimo neturinčius bičus, duodavo jiems pinigų ir leisdavo patiems sukti kiną. Anot Sayleso, Cormanas visuomet išlošdavo, jo kinas nebuvo nuostolingas, nes viskas buvo sėkmingai prakišama drive-in’ams (legendiniams Amerikos lauko kino teatrams, kuriuose filmus žiūrima tiesiog automobiliuose). Cormanas būdavo susirūpinęs tik dėl vieno: ar iš nufilmuotos medžiagos bus galima sumontuoti įspūdingą reklaminį treilerį? Tad greitai kai kurie režisieriai įsigudrino įtikti savo „tėtušiui“: pirmiausia nufilmuodavo visas įspūdingas scenas treileriui, o tada jau būdavo palikti ramybėje.

Istorija: Cormanas sykį nupirko žaislinį helikopterį ir susprogdino jį, filmuodamas dviem kameromis iš dviejų rakursų. Tą sceną jis įmontuodavo į visus silpnus treilerius, tad kai kuriose peržiūrose pasigirsdavo: „Manau, čia trūksta mūsų helikopterio…“

Saylesas pripažino, kad gera pamoka iš Cormano laikų buvo tai, jog niekas neskirdavo nei laiko, nei pinigų scenarijaus klaidų taisymui. Kaip parašei, taip nufilmavai. O kaip nufilmavai, taip montuosi ir paskui pamatysi savo klaidas dideliame ekrane. Ir gerai – iš savo klaidų mokytis geriausia.

Vėliau, jau dirbdamas savarankiškai ir ne taip va banque, Saylesas išsidirbo savo scenarijaus rašymo sistemą. Jam, kaip buvusiam aktoriui, padeda tai, kad parašęs scenarijų pats perskaito jį visą kaskart kito personažo akimis, suvaidina pats, įsijaučia į rolę. „Tekstas turi būti toks sklandus, kad aš, būdamas aktoriaus vietoje, pasakyčiau: viskas OK. O be to, kiekvienam personažui parašau biografiją. Jeigu to nepadarysiu, tai aktoriai vis tiek susikurs personažų priešistores, tad geriau pačiam valdyti situaciją.“ Saylesas nemėgsta repetuoti, jis sako, kad pirmas dublis dažniausiai būna geriausias, o visi kiti tik prastėja. Žinoma, reikia atsižvelgti į skirtingus aktorių tipus, kiekvienas turi savo charakterį ir savo problemas. „Jei šiandien apie pusę keturių nebaigsime filmuoti, tai Jackas Nickolsonas taps nervingas ir gadins dublius, nes jis vėluoja į „Lakers“ rungtynes…“

Parašęs apie 90 scenarijų, Saylesas jau turi ypatingai tikslų laiko pojūtį, žino, kuri scenarijaus eilutė atsidurs kurioje filmo minutėje. Kurti scenarijų dažniausiai pradeda nuo grubaus plano (story outline) ir nuo bendriausių vaizdinių, įsivaizdavimo, kuo istorija prasideda ir kuo baigiasi, kokie yra personažai. „Aš nesu trijų aktų mėgėjas, man svarbiausia yra per dvidešimt minučių (tai maždaug 15-tas puslapis) pristatyti žiūrovams situaciją. Per tokią laiko atkarpą jie turi susivokti, kur esame, kas vyksta, ką jiems norisi (reikės) sužinoti. Ilgiau bandyti žiūrovo kantrybės nėra prasmės.“ Saylesas parašo daug eskizų, vėlesniuose eskizuose rūpinasi pasakojimo vientisumu, vengia neišteisintų siužeto vingių: „Tą minutę, kai paaiškėja, kas yra žudikas, žiūrovas turi trinktelti sau per kaktą ir sušukti „turėjau susiprasti!“, o ne „iš kur čia šitas dabar?“ – įkalčius reikia įsodinti eigoje iki paslapties atskleidimo momento.“

Sayleso patarimai jauniesiems režisieriams:

  • Kartais žiūrėk filmą be garso, stebėk, kur stovi arba kaip juda kamera, kodėl režisierius pasirinko tokį rakursą, kokią linzę pasirinko, kokį židinio nuotolį, kaip keičiamas fokusavimo taškas, kodėl, su kokiu veiksmu jis sutampa ir t.t.
  • Montuodamas savo medžiagą, karts nuo karto peržiūrėk ją kuo didesniame ekrane – pamatysi tai, ko mažame ekranėlyje gal net nenujautei.
  • Filmavimo aikštelėje režisierius privalo vaidinti aktoriams, kad viskas, gerai, niekas nevėluoja. Aktoriai jokiu būdu neturi pajusti laiko spaudimo, kurį jauti tu pats.
  • Nedirbk 20 val. per parą, nes nuvargęs tik gadinsi medžiagą. Geriau pailsėti, o ryte paklausti savęs „ką įmanoma padaryti šiandien?“ – ne ką reikia, o ką įmanoma.
  • Kiekvienas filmas yra atskiras pasaulis, todėl kuo greičiau įvesk į šį pasaulį žiūrovą, supažindink su to pasaulio taisyklėmis. Turi numatyti ir tai, kokie yra žiūrovo lūkesčiai, išankstiniai nusistatymai (žinomi aktoriai į ekraną atsineša kitų filmų priešistores, pvz. įsivaizduok Clintą Eastwoodą).
  • Turėk omenyje, kad kino kalba kinta, tobulėja. Žiūrovas ateina į kino salę išsilavinęs. Labai toli nueita nuo tol, kai ekrane parodžius žmogų iki pusės, iš salės pasigirdo šūksniai: „O kur jo kojos?!“
  • Pasiimk video kamerą, savo draugą (neapmokamą aktorių) ir nueik į lokaciją, pafilmuok šiaip sau, tegul aktorius pasivaikšto, paskaito knygą. Padeda piešimas, rašymas.
  • Jei niekada nerežisavai, nueik į teatrą ir surežisuok spektaklį arba pats suvaidink. (Čia salė tyliai nusijuokė – įdomu kodėl?)

Ar Saylesas sutinka su Cormano fraze, kad kino realizmui trukdo pinigai? „Na, taip, kartais taip yra, kad geram kinui trukdo pinigai. Kita vertus, visada reikia suvokti, kiek realiai liks pinigų kinui po to, kai aktoriams žvaigždėms bus sumokėti milijoniniai honorarai ir panašiai. Kartais iš 12 mln. lieka 3 mln. ir dar paaiškėja, kad nėra filmavimui laiko, nes vyko tąsymasis su visokiom nesąmonėm…“

Paklaustas apie dabartinio kino situaciją, Saylesas pasakė, kad kino priemonės tapo demokratiškesnės, t.y. prieinamos kiekvienam, tačiau kita problema – sunku pasiekti savo žiūrovą, nes atsirado kino perteklius. Šiuolaikinis žiūrovas geba priimti daugiau informacijos (multitasking), todėl galima ekraną skaidyti į keletą sekcijų, supinti daugiau siužeto linijų. Kine vis mažiau gelmės, daugiau montažo triukų, filmai panašėja į muzikinius video klipus. Taip pat turi susitaikyti, kad tavo filmas bus pavogtas ir platinamas, be to, dar ir iškraipomas. „Jei norit žiūrėti šūdinos kokybės filmą, – sako Saylesas, – tai jūsų problemos.“

Savo „kino tėvais“ pavadinęs japoną Kurosawą, švedą Bergmaną ir amerikietį Casavetesą, Saylesas taip pat vardino mėgstamus savo kartos kūrėjus: Jarmushą, brolius Cohenus (kurie, pasirodo, visus savo filmus montuoja patys, tik pasirašo slapyvardžiu), Lee, Stone, Demme ir kt. “Kasmet vis randu gerų filmų, geras pasakojimas (storytelling) vis dar gyvas visame pasaulyje. Stiprūs režisieriai turi istoriją, kuria nori pasidalinti su žiūrovais. Gerų filmų vis atsiranda, bet juos sunkiau pamatyti negu seniau,“ – sako Saylesas.

Iš salės nepasigirdus daugiau klausimų, jis atsistoja, ir paaiškėja, kad yra visa galva (o gal netgi dviem) aukštesnis už kalbintoją – VCA dėstytoją ir turbūt irgi kino režisierių.

Kai nulipusį nuo scenos Saylesą apspito gerbėjai, prašantys autografo ir fotografijos drauge, pamačiau, kad jis yra aukštesnis už visus šioje salėje susirinkusiuosius. Didelis visomis prasmėmis žmogus. Be klaustuko.

P.S.: Bedarydama namų darbus, peržiūrėjau jo filmus „Silver City“ ir „Eight Men Out“, o iš seniau buvau mačiusi „Passion Fish“ ir „Casa del los Babys“. Čia dar toks įdomus straipsnis apie jį (nuoroda).