Kas bijo publikos?

Nuėjau į susitikimą su žymiu Amerikos dramaturgu (nors ką čia Amerikos – jis yra viso pasaulio žymus dramaturgas) Edwardu Albee (seniau sulietuvintai žinojome kaip Edvardą Olbį). Lietuvių teatro režisieriai ne kartą statė jo pjeses: „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, „Ožka arba kas ta Silvija?“, „Atsitikimas zoologijos sode“, „Smėliadėžė“, „Viskas sode“, „Tos aukštos moterys“… Neversiu dabar pavadinimų į originalo kalbą, neminėsiu ir režisierių pavardžių. Nekomentuosiu spektaklių, nes taip jau atsitiko, kad nė vieno jų nemačiau.

Antrame kurse turėjome drąsos bandyti vaidinti „Kas bijo Virdžinijos Vulf“? Gerai, kad greit atvėsom. Nes dabar prisimenu: nieko nesupratau iš to, ką skaičiau. Iš tiesų ten ne vaikų temos… Nesvarbu.

Vieno iš didžiausių Melburno teatrų (MTC – Melbourne Theatre Company), kurio irgi nė vieno spektaklio nemačiau – bijau, man nepatinka net jų afišos – pasikvietė pokalbiui Albee, pasisodino jaukioje itin šiuolaikiškoje scenoje, kuri dekoruota… Hm, galima ginčytis, ar ji buvo dekoruota, ar po remonto liko seno pastato koridorius: liftas, budinčiojo stalas, akvariumas (be žuvyčių, bet su vandeniu ir žolėmis), pilkos lubų plytelės, pageltusio stiklo šviestuvai – vis dar septyniasdešimtieji. Ir du juoda oda aptraukti krėslai centre. Kažkodėl tokia jau tradicija: autorius būtina sodinti į senus odinius krėslus. (Juo senesnis autorius, tuo senesnis turi būti krėslas?)

Kalbinti pasišovė Amanda Smith – Radio National vedėja. Buvusi balerina, todėl pasitempusi, gražiai sudėjusi kojeles lakiniuose batukuose, ji pradėjo pokalbį, pranešdama autoriui ir publikai, ką žino apie autorių:

– Jūs esate vienas žymiausių Amerikos dramaturgų, per visą savo karjerą sukūręs daugiau nei trisdešimt pjesių…

– Lygiai trisdešimt.

– Taip?

– Nežinau, iš kur jūs taip suskaičiavot. Kiek žinau, esu parašęs tik trisdešimt pjesių.

Amanda ėmė mikčioti, tačiau ir mikčiodama tęsė oficialų pristatymą, tik gal ne tokia nuotaika, kaip tikėjosi. O autorius – senas velniukas – jai niekaip neleido valdyti situacijos, vis įsiterpinėjo. Publika balsu kvatojo po kiekvienos Albee pastabos, kol pagaliau, išlaviravusi iš intro, Amanda uždavė pirmąjį klausimą – apie pirmąją jo parašytą pjesę (jos autorius, pasirodo, neįtraukęs į savo sąrašą, nes niekas tos pjesės, be jo pamotės, nėra skaitęs).

Pokalbis toliau vyko taip: laukiame Albee monologo, kenčiame Amandos intarpus-klausimus. Jausdama, kaip praranda publikos dėmesį, moteris vis tiek desperatiškai stengėsi sužibėti. Aš į ją žiūrėti nebegalėjau – kol ji kalbėdavo, stebėjau Albee, kuris, laimei, sėdėjo pasisukęs į mane veidu (aš buvau pirmojoje eilėje). Amanda tiesiog purtėsi visa – tokia įtampa… Net gaila jos. Ir viso renginio.

– Nežinau, kodėl kritikai pavadino mano kartos dramaturgiją absurdo. Man tai absurdiškos atrodo natūralistinės amerikiečių pjesės. O’Neilo, Wilderio, Becketo pjesės yra iš tiesų natūralistinės.

Užėjus kalbai apie kritiką, Albee atsilošė ir tarė:

– Ką gi, apsistokime ties šia tema…

Ir pasakė, kad kritikai jam gyvenime atnešė mažai naudos. Būtų pageidavęs iš jų sulaukti pagalbos, sužinoti, kaip tobulinti savo kūrybą, sužinoti ką nors apie kūrybą. Tačiau sužinodavo kitus dalykus: apie publikos skonio formavimą, apie pačius kritikus, apie tuolaikinę sociokultūrinę pakraipą. Sykį suvokęs: kritikai yra darbuotojai (employees). Juos pasamdo leidiniai, ir pasamdo ne tam, kad kritikuotų – tam, kad įtiktų skaitytojams, formuotų jų skonį. Jų straipsniai mažai bendro su meno kritika. Daugiausiai naudos gyvenime yra sulaukęs iš kolegų menininkų, ypač iš kitų sričių: dailininkų, kompozitorių ir t.t.

– Mus sieja solidarumas, mus sieja pati kūryba (creativity).

Amanda sėdi akmeniniu veidu. (Tada pamaniau, kad ji pati, ko gero, yra meno kritikė.) Kitas klausimas: kokia jūsų dvasinė patirtis (spiritual experience), kai žiūrite kitų spektaklius? Į tai Albee atsakė miglotai, išsisuko. (Aš tuo tarpu prisiminiau frazę iš susitikimo su australų rašytoja, kur literatūros kritikas šmaikštavo: „Knygoje nerašoma apie seksą, nors ten yra minimi dildo, bet ne seksualiniai, ne – dvasiniai dildo (spiritual dildos)“. Publika droviai kikeno. Kaip visiems reikia to (keiksma)žodžio „dvasinis“!)

Dar vienas Amandos klausimas: koks jūsų santykis su publika? Į tai Albee:

– O kas yra publika?

Amanda linksi, tikėdamasi, kad pats ir atsakys. Albee klausia jos:

– Ne, tai kas yra publika? Jūs man pasakykit, nes aš nežinau, kas yra publika.

– Na, publika… tai… žmonių grupė… kuri atėjo pažiūrėti spektaklio… ir kuri tikisi patirti…

– Tai va, sakote, tai yra grupė. Kas tą grupę sudaro? Atskiri žmonės, individai, kurie yra labai skirtingi. Ir jų visų lūkesčiai skirtingi. Vieni į teatrą ateina pailsėti nuo gyvenimo, kiti ateina pabėgti, pamiršti gyvenimą, treti pageidauja, kad teatras jų nejaudintų, jie nori nieko nejausti teatre, o yra ir tokių, kurie ateina į teatrą tam, kad pamąstytų, sužinotų kažką naujo apie save, pažvelgtų į save iš šono. Yra netgi tokių. Jie visi skirtingi. Neįmanoma kurti teatro vienai publikai, nes jos, kaip tokios, nėra.

Amanda jau bijo ko nors ir klausti. Ji karts nuo karto juokiasi (taip, kad atrodo veidas nuplyš), žiūri į publiką (kurios, „kaip tokios, nėra“), ieško pritarimo, ieško bendraminčių – klausykit, betgi jūs suprantate, kad šitas senelis yra pakvaišęs? Na, neįmanoma su juo pabendrauti, prie visko kabinėjasi!

Publikos nėra, ir niekas tau, Amanda, nepadės. Mes, sėdintys ir stebintys tą spontanišką vieno veiksmo dramą, atskiri individai galvojame apie tai skirtingai.

Esu įsitikinusi, kad dalis žmonių juokėsi, girdėdami Albee, tačiau nepatikėjo potekste, kuri gulė po kiekvienu jo sakiniu: kūryboje viskas yra paprasta – būk savimi, būk atviras sau ir kitiems, jokios vaidybos, jokio „aš esu dramaturgas“ ar „esu Amerikos teatro žvaigždė“. Pasiseka taip „per plauką“, kad negali iš sėkmės daug tikėtis. Juk išties einame į susitikimą su „sėkmės istorija“, neskaičiuojame, kiek dramaturgų visą gyvenimą rašė ir metė į stalčių, ir niekada neišsikapstė į prožektorių šviesą…

Kas tau lengvai patikės, kad prie 3% talento reikia 97% darbo! Man patinka dar sykį išgirsti, kad kiekviena menų profesija turi meistrystės pakopą (craft). Turbūt auditorijoje buvo galvojančių: lengva tau sakyti, kai tau aštuoniasdešimt dveji ir tu žvaigždė. Lengva mokyti mus, kad „viskas daug paprasčiau“.

Manęs nereikia įtikinėti. Tai kodėl aš einu į susitikimus su žmonėmis, kurie man sako tai, ką ir šiaip žinau?

Einu tam, kad pažiūrėčiau į juos – man jie tiesiog gražūs. O antra – noriu dar ir dar išgirsti tą „viskas daug paprasčiau“ potekstę, ji mane gydo. Apsaugo nuo margos publikos, kuri dažniausiai, vienokiu ar kitokiu būtų, anksčiau ar vėliau, pabandys mane įtikinti, kad ne ne, ne viskas taip paprasta kūryboje, tu viską ne taip supranti. Jeigu viskas atrodo taip paprasta, tai greičiausiai tau KAŽKO trūksta. Deja, negalime pasakyti, KO BŪTENT, bet to, ko tau trūksta, tau tiesiog neduota, taigi… Ir anksčiau ar vėliau aš pradedu jaustis stokojanti, nuskriausta, beprotė.

Ne ne. Esu sveika. Nieko nestokoju. Edwardas Albee žino. Jis žino daug gerų dalykų, ir gaila, kad išsigandusi renginio vedėja neįvedė į gilesnes temas.

„Writing should be useful. If it can’t instruct people a little bit more about the responsibilities of consciousness there’s no point in doing it.“

„Rašymas turi būti naudingas. Nėra prasmės rašyti, jei tekstai nesuteikia žmonėms daugiau žinių apie sąmonės atsakomybę.“

(Edward Albee citata iš Wikipedia)

Murakamis džiazuoja

(…) Kai man sukako 29-eri, staiga lyg iš niekur atsirado toks jausmas, kad noriu rašyti romaną – kad galiu. Žinoma, negalėjau rašyti taip gerai, kaip Dostojevskis ar Balzakas, bet tariau sau, kad tai nesvarbu. Neprivalau tapti literatūros milžinu. Visgi neįsivaizdavau, kaip reikia rašyti romaną ir apie ką rašyti. Pagaliau visiškai neturėjau patirties, nebuvau įvaldęs jokio išbaigto stiliaus. Nežinojau, kas galėtų išmokyti mane, kaip tai padaryti, neturėjau netgi draugų, su kuriais būčiau galėjęs pasikalbėti apie literatūrą. Tuo metu galvojau tik viena: kaip būtų puiku, jei galėčiau rašyti taip, kaip grojama instrumentu.

Vaikystėje mokiausi skambinti pianinu ir galėjau skaityti natas tik tiek, kad atsirinkčiau nesudėtingą melodiją, tačiau neįvaldžiau tokios technikos, kuri būtina profesionaliam muzikui. Nors mintyse dažnai jausdavau besisukant stiprų, turtingą mano paties muzikos srautą. Svarsčiau, ar neįmanyčiau tos muzikos perkelti į rašymą. Taip pradėjau kurti savo stilių.

Pagrindinis dalykas tiek muzikoje, tiek grožinėje literatūroje, yra ritmas. Stilius turi turėti gerą, natūralų, pastovų ritmą, antraip žmonės neskaitys. Apie ritmo svarbą sužinojau iš muzikos – ir labiausiai iš džiazo. Toliau svarbi melodija, kuri literatūroje – ritmingas tinkamų žodžių išdėstymas. Jeigu kalbos ritmas tolygus ir gražus, negali norėti daugiau. Toliau dermė – žodžius praturtinantis vidinis melodingumas. Po to mano mėgstamiausia dalis: laisvoji improvizacija. Viduje atsiveria šaltinis, iš kurio liejasi pasakojimas. Reikia tik užčiuopti tą srovę. Galiausiai galbūt svarbiausias dalykas: tas pakylėjimas, kurį patiri įvykdęs darbą – baigęs „pasirodymą“ ir jausdamasis sėkmingai palietęs naują, reikšmingą dalyką. Ir jei viskas gerai, gauni pasidalinti tuo pakylėjimo jausmu su savo skaitytojais (auditorija). Tai yra nuostabi, jokiu kitu būdu nepasiekiama viršūnė.

Taigi viską, ką žinau apie rašymą, išmokau per muziką. (…)

visas “The New York Times“ straipsnis “Jazz Messanger“

o čia kažkas Japonijoje ieškojo džiazo klubo, kuriame dirbo Murakamis

Dalai Lama ir Kelias

Netyčia (bet ištroškusi) susirengiau stichišką kultūros savaitgalį, kuris prasidėjo taip:

KETVIRTADIENIS: Susitikimas Dalai Lama

Jo pasisakymo tema buvo: „Taika pasaulyje: kas atsakingas?“

Atsakymas man buvo aiškus: atsakinga (ir tu, ir kiekvienas). Bet juk ne atsakymo, o idėjų, minčių ar net pamokymo, kaip gyventi, kaip būti laimingam, Melburno konferencijų salėje susirinko koks tūkstantis žmonių.

Laimės pagrindas – vidinė ramybė… Agresija gimdo daugiau agresijos… Kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, ir tai yra jo valioje… Pasaulyje gimsta per daug žmonių… (Tik pamanykit – bevaikystė tampa madinga dorybe!) Karai yra atgyvenusi konfliktų sprendimo priemonė… Naujas kelias – dialogas… Ir taip toliau.

Senelis buvo žvėriškai pavargęs (net išsigandau, jog nustos kovoti už Tibeto laisvę ir taiką pasaulyje, bet ne – tiesiog tai buvo paskutinis „pasirodymas“ aštuonių dienų ture po Australiją…), bet nepalaužiamai žmogiškas. Pvz. finale kažkoks kilmingas buhalteris išlindo į sceną ir ėmė skaityti viso turo finansinę ataskaitą, o Dalai Lama tuo tarpu apsiavė batus, kuriuos buvo nuspyręs, smagiai išsišnirpštė nosį…

Beje, renginį vedė žymus australų TV humoro laidos vedėjas Rove. Aišku, jam labai patiko perskaityti žiūrovo klausimą: „Mano namie užsiveisė tarakonai. Neturėčiau jų žudyti, nes užsitrauksiu blogą karmą. Tai kaip jais nusikratyti?“

Dalai Lamos atsakymas:

– Tikrai, žudymas nėra išeitis. Kaip jais nusikratyti? Surinkti visus į kokį indą ir tada… ate-ate! – išmesti iš namų…

Ir juokiasi, iškišęs liežuvį, maždaug taip:

PENKTADIENIS: Gandža iš Hašištano ir „More“

Eidama į ACMI (Australian Centre of Moving Image – toks ŠMC atitikmuo) žiūrėti 1969 m. sukurto filmo „More“ (apie hipių laikus), turėjau laiko ir prisėdau Flinders aikštėje pasižiūrėti gatvės artisto pasirodymo. Apsirengęs juodais sikho drabužiais lakstė Briusas-Gandža iš Hašištano.

Jau seniai juokiausi iki ašarų.

Ir nėra taip buvę, kad artistas pasiektų mano kišenę… tfu, sąžinę – priverstų sumokėti už pasirodymą!

– Šią naktį sapnavau, – kalbėjo jis prieš savo pasirodymo vinį, jau gulėdamas ant jogo-mazochistinių vinių trys metrai virš grindinio (neklauskit, kaip jis ten pateko – tai buvo ilgas ir žiauriai juokingas procesas…) – Sapnavau, kad kažkas iš žiūrovų man įmetė dvidešimt dolerių…

Jūsų žiniai, dvidešimt dolerių gatvės artistui niekas nemeta – per daug. Ar įmetė šįkart?

Aš susilaikiau ir neišpildžiau jo sapno – nors grynais turėjau tik metalinių monetų ir BŪTENT dvidešimties popierinį banknotą… Matote – iki šiol apie tai galvoju! (Daviau jam keturis dolerius.)

O Barbet Schroeder filmas „More“, paaiškėjo, matytas. Bet po Dalai Lamos pasisakymo sukėlė naujų minčių. Štai jums dar vienas žmogaus pasirinktas kelias: vidinė ramybė – narkotikuose. Veikėjas atranda ramybę – praranda gyvybę. Akimirka:

ŠEŠTADIENIS: Klimato atšilimas ir „9-asis rajonas“

Apie vidudienį atsidūrėme Melburno centre ir mus įtraukė į demonstraciją prieš klimato kaitą. Nes reikėjo pereiti gatvę, o gatvėje stovėjo demonstrantai. Tai mes šiek tiek prisidėjome.

Jei (kai) klimatas atšils, bus nebeaišku, kur geriau – Australijoje ar Lietuvoje. (Nebent Lietuva iš Šiaurės Atėnų virs Naująja Atlantida…)

Va. Melburne yra vienas senovinis, jaukus kino teatras – ASTOR – dėl kurio likimo prieš išvažiuojant į Niujorką teko pasijaudinti. Žinia, nekomerciniai kino teatrai visur laikosi sunkiau. Tačiau – tačiau! – jis sugebėjo išlikti ir netgi demonstruoja kai ką iš mainstream programos.

Atėjo ta naktis, kai man buvo lemta pamatyti „District 9“ („9-asis rajonas“).

Buvo tiek juokingų momentų, kad būčiau kvatojusi garsiai, bet kažkodėl kiti žiūrovai (o pilna salė) neprisijungė. Nes buvo ne tik juokinga, bet ir šlykštu, ir įtempta, ir baisu.

Meditacija apie karą. Meditacija apie „kitą“. Jei nebūtų pripiešta (beje, tobulai) ateiviškų ginklų, nebūtų tiek smurto scenų, Dalai Lamai patiktų.

SEKMADIENIS: Žuvis ir 50 kg obuolių

Ėjome aplink Yarra upę (2 val. ratukas), kai iš kakavos spalvos vandens (jis visuomet toks drumzlinas) iššoko žuvis – upėtakis.

Iššoko į orą kokį pusmetrį, vis dar vinguriuodamas uodegą, vis dar plaukdamas, tik – oru. Pagavo musę. (Pagavo?) Ir įkrito atgal į tą kakavą…

Vakarop – australų jaunimo spektaklis (Platform Youth Theater) tokiu mįslingu pavadinimu, kad susigundžiau (ir juo, ir teatru): „One is warm in the winter, the Other has a better view“.

Pamačiau kaip scenoje neturi ką veikti 20 jaunuolių ir 50 kg obuolių.

Išėjau iš jo… drebėdama, nes fiziškai negaliu pakelti prastos vaidybos. Jauni neprofesionalai neprivalo vaidinti – jie privalo veikti, būti gyvi, gražūs, laisvi, žaismingi…

Jeigu buvo kokia nauda iš tokio spektaklio, tai nebent tokia: prisiminiau, kad aš galiu geriau!

PIRMADIENIS: „Knygų vagilė“ ir Li Po

Sidnėjuje gyvenantis jaunas rašytojas Markus Zusakas (Markus Zusak), berašydamas savo malonumui… parašė bestselerį. Jo knyga „The Book Thief“ taip ilgai nenulipa nuo pirmųjų lentynų, kad šeštadienį senų knygų mugėje radau ir nusipirkau ją pigiau (ačiū tiems geriesiems žmonėms, kurie perpardavinėja…).

Kol kas dar neperskaičiau nė pusės, tai tik pasakysiu, kad istoriją apie mergaitę Antrojo Pasaulinio karo metu pasakoja pati Mirtis.

Ir užbaigsiu kultūrinio savaitgalio aprašymą taikiu ir išmintingu kinų poeto Li Bo eilėraščiu:

Pasaulis Kelią pametė, o Kelias mus –
Jau išganingoji pradžia senokai užmiršta.
Žmonėms dūlėsiai mielesni karste,
Nei gojaus pakrašty žiedelis nežymus.
Slyvaičių, persikų žydėjimas puikus –*
Žiedai nelyg iš skliauto atnešti.
Kam kristi, kam iškilt nulems Dangus,
Tad priekaištai minios visad tušti.
Pajusk – Guančenczy** erdvė tauri
Ir Begalybės Vartai atviri.

753 m.

* Pasaulis Kelią pametė – sakinys imtas iš Čžuanczy traktato, vertinančio vertybių nykimą pasaulyje. Persikai ir slyvos – daiktavardžiai, turintys perkeltinę prasmę – išminčiai ir jų mokiniai.

** Guančenczy – vienas pirmųjų aštuonių Dao šventųjų, aiškinusių, kad Dao – nejaučiamas procesas išsilaisvinant iš formų, pasiekiant Begalybės Vartus ir ištirpstant begalybėje.

Vertė Robertas Keturakis

(pavogta iš „Nemuno“)

Dao – kelias. (S.)