Dalai Lama ir Kelias

Netyčia (bet ištroškusi) susirengiau stichišką kultūros savaitgalį, kuris prasidėjo taip:

KETVIRTADIENIS: Susitikimas Dalai Lama

Jo pasisakymo tema buvo: „Taika pasaulyje: kas atsakingas?“

Atsakymas man buvo aiškus: atsakinga (ir tu, ir kiekvienas). Bet juk ne atsakymo, o idėjų, minčių ar net pamokymo, kaip gyventi, kaip būti laimingam, Melburno konferencijų salėje susirinko koks tūkstantis žmonių.

Laimės pagrindas – vidinė ramybė… Agresija gimdo daugiau agresijos… Kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, ir tai yra jo valioje… Pasaulyje gimsta per daug žmonių… (Tik pamanykit – bevaikystė tampa madinga dorybe!) Karai yra atgyvenusi konfliktų sprendimo priemonė… Naujas kelias – dialogas… Ir taip toliau.

Senelis buvo žvėriškai pavargęs (net išsigandau, jog nustos kovoti už Tibeto laisvę ir taiką pasaulyje, bet ne – tiesiog tai buvo paskutinis „pasirodymas“ aštuonių dienų ture po Australiją…), bet nepalaužiamai žmogiškas. Pvz. finale kažkoks kilmingas buhalteris išlindo į sceną ir ėmė skaityti viso turo finansinę ataskaitą, o Dalai Lama tuo tarpu apsiavė batus, kuriuos buvo nuspyręs, smagiai išsišnirpštė nosį…

Beje, renginį vedė žymus australų TV humoro laidos vedėjas Rove. Aišku, jam labai patiko perskaityti žiūrovo klausimą: „Mano namie užsiveisė tarakonai. Neturėčiau jų žudyti, nes užsitrauksiu blogą karmą. Tai kaip jais nusikratyti?“

Dalai Lamos atsakymas:

– Tikrai, žudymas nėra išeitis. Kaip jais nusikratyti? Surinkti visus į kokį indą ir tada… ate-ate! – išmesti iš namų…

Ir juokiasi, iškišęs liežuvį, maždaug taip:

PENKTADIENIS: Gandža iš Hašištano ir „More“

Eidama į ACMI (Australian Centre of Moving Image – toks ŠMC atitikmuo) žiūrėti 1969 m. sukurto filmo „More“ (apie hipių laikus), turėjau laiko ir prisėdau Flinders aikštėje pasižiūrėti gatvės artisto pasirodymo. Apsirengęs juodais sikho drabužiais lakstė Briusas-Gandža iš Hašištano.

Jau seniai juokiausi iki ašarų.

Ir nėra taip buvę, kad artistas pasiektų mano kišenę… tfu, sąžinę – priverstų sumokėti už pasirodymą!

– Šią naktį sapnavau, – kalbėjo jis prieš savo pasirodymo vinį, jau gulėdamas ant jogo-mazochistinių vinių trys metrai virš grindinio (neklauskit, kaip jis ten pateko – tai buvo ilgas ir žiauriai juokingas procesas…) – Sapnavau, kad kažkas iš žiūrovų man įmetė dvidešimt dolerių…

Jūsų žiniai, dvidešimt dolerių gatvės artistui niekas nemeta – per daug. Ar įmetė šįkart?

Aš susilaikiau ir neišpildžiau jo sapno – nors grynais turėjau tik metalinių monetų ir BŪTENT dvidešimties popierinį banknotą… Matote – iki šiol apie tai galvoju! (Daviau jam keturis dolerius.)

O Barbet Schroeder filmas „More“, paaiškėjo, matytas. Bet po Dalai Lamos pasisakymo sukėlė naujų minčių. Štai jums dar vienas žmogaus pasirinktas kelias: vidinė ramybė – narkotikuose. Veikėjas atranda ramybę – praranda gyvybę. Akimirka:

ŠEŠTADIENIS: Klimato atšilimas ir „9-asis rajonas“

Apie vidudienį atsidūrėme Melburno centre ir mus įtraukė į demonstraciją prieš klimato kaitą. Nes reikėjo pereiti gatvę, o gatvėje stovėjo demonstrantai. Tai mes šiek tiek prisidėjome.

Jei (kai) klimatas atšils, bus nebeaišku, kur geriau – Australijoje ar Lietuvoje. (Nebent Lietuva iš Šiaurės Atėnų virs Naująja Atlantida…)

Va. Melburne yra vienas senovinis, jaukus kino teatras – ASTOR – dėl kurio likimo prieš išvažiuojant į Niujorką teko pasijaudinti. Žinia, nekomerciniai kino teatrai visur laikosi sunkiau. Tačiau – tačiau! – jis sugebėjo išlikti ir netgi demonstruoja kai ką iš mainstream programos.

Atėjo ta naktis, kai man buvo lemta pamatyti „District 9“ („9-asis rajonas“).

Buvo tiek juokingų momentų, kad būčiau kvatojusi garsiai, bet kažkodėl kiti žiūrovai (o pilna salė) neprisijungė. Nes buvo ne tik juokinga, bet ir šlykštu, ir įtempta, ir baisu.

Meditacija apie karą. Meditacija apie „kitą“. Jei nebūtų pripiešta (beje, tobulai) ateiviškų ginklų, nebūtų tiek smurto scenų, Dalai Lamai patiktų.

SEKMADIENIS: Žuvis ir 50 kg obuolių

Ėjome aplink Yarra upę (2 val. ratukas), kai iš kakavos spalvos vandens (jis visuomet toks drumzlinas) iššoko žuvis – upėtakis.

Iššoko į orą kokį pusmetrį, vis dar vinguriuodamas uodegą, vis dar plaukdamas, tik – oru. Pagavo musę. (Pagavo?) Ir įkrito atgal į tą kakavą…

Vakarop – australų jaunimo spektaklis (Platform Youth Theater) tokiu mįslingu pavadinimu, kad susigundžiau (ir juo, ir teatru): „One is warm in the winter, the Other has a better view“.

Pamačiau kaip scenoje neturi ką veikti 20 jaunuolių ir 50 kg obuolių.

Išėjau iš jo… drebėdama, nes fiziškai negaliu pakelti prastos vaidybos. Jauni neprofesionalai neprivalo vaidinti – jie privalo veikti, būti gyvi, gražūs, laisvi, žaismingi…

Jeigu buvo kokia nauda iš tokio spektaklio, tai nebent tokia: prisiminiau, kad aš galiu geriau!

PIRMADIENIS: „Knygų vagilė“ ir Li Po

Sidnėjuje gyvenantis jaunas rašytojas Markus Zusakas (Markus Zusak), berašydamas savo malonumui… parašė bestselerį. Jo knyga „The Book Thief“ taip ilgai nenulipa nuo pirmųjų lentynų, kad šeštadienį senų knygų mugėje radau ir nusipirkau ją pigiau (ačiū tiems geriesiems žmonėms, kurie perpardavinėja…).

Kol kas dar neperskaičiau nė pusės, tai tik pasakysiu, kad istoriją apie mergaitę Antrojo Pasaulinio karo metu pasakoja pati Mirtis.

Ir užbaigsiu kultūrinio savaitgalio aprašymą taikiu ir išmintingu kinų poeto Li Bo eilėraščiu:

Pasaulis Kelią pametė, o Kelias mus –
Jau išganingoji pradžia senokai užmiršta.
Žmonėms dūlėsiai mielesni karste,
Nei gojaus pakrašty žiedelis nežymus.
Slyvaičių, persikų žydėjimas puikus –*
Žiedai nelyg iš skliauto atnešti.
Kam kristi, kam iškilt nulems Dangus,
Tad priekaištai minios visad tušti.
Pajusk – Guančenczy** erdvė tauri
Ir Begalybės Vartai atviri.

753 m.

* Pasaulis Kelią pametė – sakinys imtas iš Čžuanczy traktato, vertinančio vertybių nykimą pasaulyje. Persikai ir slyvos – daiktavardžiai, turintys perkeltinę prasmę – išminčiai ir jų mokiniai.

** Guančenczy – vienas pirmųjų aštuonių Dao šventųjų, aiškinusių, kad Dao – nejaučiamas procesas išsilaisvinant iš formų, pasiekiant Begalybės Vartus ir ištirpstant begalybėje.

Vertė Robertas Keturakis

(pavogta iš „Nemuno“)

Dao – kelias. (S.)

Opalo gysla eilėse ir prozoje

Jau užsiminiau apie Eriką Rolsą (Eric Rolls) – australų rašytoją, kuris varo mane iš proto savo atvirumu. Vėliau apie jį parašysiu išsamiau, nes kol kas dar nebaigiau skaityti jo knygos “Pojūčių šventė“ (“Celebration of the Senses“). Šiandien tik ištrauka, tinkanti šio mėnesio žaidimui su eilėmis:

“Grįžau prie ūkininkavimo todėl, kad man patiko. Rašiau poeziją todėl, kad man patiko ir todėl, kad daugiau patiri rašydamas savo eiles nei skaitydamas kitų. Padedant vaizduotei, tyrinėji. Sutelki visus penkis pojūčius, kol aiškiai pamatai, ko niekas niekada nepastebėjo. Tuomet parenki žodžius, kuriuose tai gyvens. Apdainuoji kažką naujo.

Sąmonės blyksnis, iš kurio gimsta eilėraštis, yra nepastovus dalykas. Jo nepriviliosi ir jo nesulaikysi, kai aplankys. Jis apsilanko nelaiku, kartais netgi nerūpestingai prasibraudamas pro kitus rašymo darbus, o nepasitiktas ir tučtuojau neužrašytas – dingsta. Aš nenorėjau rašyti priešokiais. Aš norėjau darbo, kuris įkinkytų mano galvą metams. Mąsčiau apie romanus. Išbandžiau apsakymus. Dvidešimt metų užtrukau, kol radau, ką galėčiau daryti: rašyti negrožinę literatūrą [non-fiction] su tokiu pat įkarščiu, kaip ir poeziją. Kiekvienas paveikslas turi būti gyvas, kiekvienas žodis turi turėti išteisinimą. Anglų kalba yra tiksli. Dažniausiai tik vienas žodis tinka tobulai. Tai kuria prasmę. Struktūra, tikslių žodžių komponavimas kuria įsimintiną prasmę. Kiekvienas puslapis turi būti opalo gysla, o ne lajaus pudingo riekė.“  

 

vertė insaideris