(Ne)atrastas šrifto pojūtis

Nežinau, kas labiau pastebi ir susimąsto apie šriftą – rašytojai ar skaitytojai? O gal tai tiesiog tam tikra grupė žmonių, kurie apie spausdintą tekstą kartais prabyla taip, tarsi tai būtų pyragaitis: o, kaip jis atrodo, o, kaip kvepia, o, kaip norisi jį liesti! (Pyragaičio atveju būtų – laižyti…)

Aš pati jaučiu tokią silpnybę dar nuo tų laikų, kai prisiprašiusi kaimynės, kad leistų atsispausdinti savo eiles jos darbovietėje (ji dirbo muzikos mokykloje sekretore), daužiau spausdinimo mašinėlės klavišus keletą popiečių, o paskui ilgai glosčiau surištą rinkinėlį. Parašyti kūrinį ranka – tai viena. Pamatyti jį atspausdintą – tai jau visai kas kita…

Be terapinės ar estetinės pusės, šriftas turi ir grynai praktinę. Tekstų surinkėjai (tipografai) žino, kad į puslapį bus ne tik žiūrima ir gėrimasi (nors kartais reikia ir taip) – jis dar turi būti ir perskaitomas, todėl – įskaitomas. Trumpas tekstas kartais tyčia gali pareikalauti akies pastangų – jei prie jo bus sugaišta daugiau laiko, pati idėja bus geriau įsiminta ir suprasta.

Mūsų akys žodžių eilutėje lengviau atpažįsta viršutinę raidžių dalį. Jeigu baltu popieriaus lapu uždengsime apatinę pusę eilutės, vis tiek lengvai skaitysime. Jei uždengsime apatinę – irgi skaitysime, bet raidžių apačios per daug panašios, tad bus sunkiau.

Serif’ą turinčio šrifto raidžių viršutinės dalys skirtingesnės negu sans-serif – o skaitant mūsų žvilgsnis sklendžia būtent viršutine eilutės dalimi. Be to, atsikišimai vizualiai suartina raides žodžiuose ir prisimerkus jie susilieja į eilutę. Sans-serif žodžiai šiek tiek paskiresni. (Milimetrai čia turi didelę reikšmę.) Skaityti lengviau, kai žvilgsnis sklendžia nenutrūkstama, kuo tolygiau išdėstyta eilute.

Pageidautina, kad didelės apimties, sunkiasvoriai tekstai būtų perskaitomi kuo lengviau ir greičiau. Romanui beveik visada pasirenkamas šriftas, turintis serif’us – raidžių kampukų atsikišimus (Grafomanijos šriftas, beje, yra sans-serif*).

Dažniausi angliškų prozos knygų šriftai yra: Garamond, Bembo, Baskerville, Palatino, Jenson, Sabon. Visi jie su serif’ais. (Kokie populiariausi lietuviškų knygų šriftai? Niekada nemačiau pastabų apie juos.)

Sans-serif šriftai atrodo lyg ir moderniau, dažniau naudojami interneto tekstams, man jie asocijuojasi su kompiuteriais ir jaunąja karta. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sans-serif’ai tinka reklamai, internetui, antraštėms ir panašiems tekstams, o skaitant ilgą tekstą gali tiesiog fiziškai trukdyti, dirginti. (Čia galima prisiminti, kaip susierzina rašyk.lt puslapio skaitytojai, kai kuris nors rašytojas įkrauna ilgą, nesuskirstytą pastraipomis sans-serif teksto plytą…)

Kartais autorius tyčia prašo tam tikro šrifto, norėdamas pabrėžti tam tikrą idėją. Pvz. Marko Haddono knygos „The Curious Incident of the Dog in the Night-Time“ originalas anglų kalba suformatuotas sans-serif šriftu. Kadangi serif’ai padeda smegenų vaizdo priėmimo centrams suvokti informaciją, šiuo atveju tos pagalbos atsisakoma. Diskomfortą keliantis šrifto supaprastinimas padeda įsigilinti pasakotojo, autisto Christopherio, jauseną. Grafikos pagalba skaitytojas jau nuo pirmos romano eilutės įtraukiamas į supaprastintą, išlaisvintą nuo emocijų ir metaforų pasaulį. Kai kuriose vietose šriftas pasikeičia, atsiranda serif’ai – tik tose vietose, kur formulių aprašymai, mat Christopheriui labai patinka matematika, šioje srityje jis jaučiasi saugus ir pasitikintis savimi. Skaitytojas, perskaitęs tokį sakinį, taip pat pajunta palengvėjimą… Arba ne.

Šią knygą skaičiau angliškai, bet šrifto pasikeitimo nepastebėjau ir bent jau sąmonės lygmenyje nieko nepajutau. (Ar lietuviškame vertime išvis yra skirtumas?) Šriftus knygose ėmiau matyti kai kurių knygų gale radusi pastabas apie tai. Pvz. Nam Lee novelių rinkinio „The Boat“ (išleistas 2008 m. Niujorke) gale yra priedas (išverčiau į lietuvių):

Šios knygos šriftas yra Old Style No. 7. Šio šrifto kilmė yra 1870-ųjų pradžioje pagamintas Bruce’as Foundry originalas (…) Old Style No. 7 šriftas puslapiui suteikia prislopintą spalvą ir nevienodą tekstūrą, kuri yra lengvai ir patogiai skaitoma.

Man patiko, kad šriftui skiriamas toks dėmesys. Iš tiesų juk lygiai taip pat svarbi yra teksto forma, tinkamai atliepianti turinį, sustiprinanti autoriaus intencijas.

Dar vienos knygos šrifto tiesiog negalėjau nepastebėti – jis neįprastai tankus, t.y. raidės atrodo siauros ir aukštos – šrifto x-aukštis (raidžių aukštis iki taškučių ir varnelių – kaip u) yra didesnis nei įprasta akiai. Tai Graywolf Press leidyklos išleista Pero Pettersono knyga „I Curse the River of Time“ (2008 m. Minneapolis). Skaityti man šis šriftas netrukdė, gėrėtis – irgi. Šitą knygą, kuri man nepasirodė tokia jau itin įdomi (kaip pvz., to paties autoriaus „Vogti arklius“), skaičiau, akimis jausdama skandinavišką atšiaurumą, prietemą, melancholiją – visa tai šrifte StonePrint.

Šrifto pasirinkimas gali tapti problema tuomet, kai nesuvokiama, kaip smarkiai tokie menkučiai atsikišimai raidėse gali paveikti teksto skaitomumą. Aleksandros Fominos neseniai išleistą 399 psl. knygą „Mes vakar buvom saloje“ (2011 m. Vilnius, Kitos knygos) atsiverčiau, jau žinodama Marko Haddono knygos triuką. Ir ką gi – Fominos knyga yra suformatuota sans-serif. Originalu? Taip, žinoma. Ir galbūt tikslinga? Bet man tiršto, painaus, šnekamosios kalbos šiukšliukų kupino teksto pasmerkimas sunkiam skaitomumui pasirodė labai rizikingas. (Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nepirkau ir neskaičiau knygos. Ištraukų galima rasti internete, atsiliepimų apie „smulkų“ šriftą – irgi. )

Dar vaikystėje įgyti mechaniniai skaitymo įgūdžiai ir ten pat suvokti didžiausi skaitymo trukdžiai mums padeda atpažinti tekstą, kuris yra „valgomas“, nestringa, nemažina turinio vertės ir neerzina. Bet kokia šrifto naujovė atitraukia dėmesį nuo skaitymo – ypač jeigu tos naujovės skaitydamas nesugebi pamiršti, ji trukdo pasinerti į turinį. Visgi sans-serif’ai (be atsikišimų) irgi turi savo paskirtį – suteikia tekstui solidumo, patikimumo, autoriteto įspūdį.

Kaip ten bebūtų, sakoma, kad labiausiai skaitomas šriftas yra tas, kuris skaitomas lengviausiai, ir jeigu abejoji dėl pasirinkto savotiško šrifto – grįžk prie senoviško, patikrinto. Svarbiausia teksto surinkimo taisyklė: formatas skaitytojui turi būti nuspėjamas, tekstas – vientisas. Nebent tipografas turi kitokį – atvirkštinį – tikslą.

*Grafomanijos šriftas po 2011 m. lapkričio 14 dienos pakeistas į serif.

_________________________

Rašant pasinaudota:

David Jury What Is Typography?

John Mullan How Novels Work

What Are the Best Looking Tapefaces For Books?

Romanas per dvylika dienų

Tai ne receptas, tai – eksperimentas. Sakoma, pirmąjį eskizą geriausia parašyti kuo greičiau. Tačiau dėl didelės apimties neįmanoma parašyti vienu prisėdimu. Taigi kaip susitvarkyti su tokia ilgalaike užduotimi ir koks įmanomas trumpiausias jos atlikimo laikas? Tai labai asmeniška.

Kadangi rugsėjo viduryje parašiau ir išsiunčiau leidykloms romaną „Virgos revoliucija“, pagaliau mano viduje kažkas atitrūko ir nutrūko – net jei dar laukia daug redagavimo, visas meninis išgyvenimas su Virga išvargtas ir išbaigtas, todėl tapau kaip ir laisva.

Su malonumu sukūriau keletą naujų novelių (eskizų). Bet tai ne tas pats, kas rašyti romaną. Diena iš dienos, mėnesių mėnesius. Gyventi paralelinį gyvenimą su išgalvotais žmonėmis ir žodžiais žodžiais žodžiais. Kokį romaną rašysiu toliau? Nes galvoje sukasi ne viena idėja, tik reikia išsirinkti. Reikia, kad kažkas mano viduje išsirinktų.

Vieną niekuo neypatingą pirmadienį sėdau ir per tris valandas parašiau knygos planą. Paaiškėjo, kad bus dvylika dalių, kad maždaug įsivaizduoju kūrinio „žaidimo taisykles“ ir kad galėčiau tuojau pat atsiraitoti rankoves ir parašyti pirmąją dalį. Bet nedariau to. Pradėjau kitą rytą, antradienį.

Žinojau, nuo ko pradėti. Tiesa, pirmą pastraipą du kartus ištryniau. Visgi jutau, kad viso kūrinio idėja nepajudinamai kabo virš mano galvos. Ir – svarbiausia – labai norisi rašyti. Tą dieną (tiksliau, tą ankstyvą rytą, nes prabudau drauge su vyru, kuris antradieniais ir ketvirtadieniais keliasi šeštą, nes eina į treniruotę) parašiau pirmąją dalį, ir paaiškėjo, kad ji maždaug 3000 žodžių (knygoje apie 12 psl.) – tai uždavė tolimesnį darbo tempą.

Trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį – rašiau maždaug po tiek pat. Matote, nėra labai sunku tiek parašyti, jeigu intensyviai rašai penketą metų, tekstą surenki gana greitai, o pati istorija yra paremta asmeniniais išgyvenimais. Tiesą sakant, viena iš pirmojo šio romano eskizo taisyklių buvo: rašyti kaip galima tiksliau iš atminties. Rašyk tik tai, ką žinai.

Teko apsispręsti – ar rašysiu ir savaitgalį? Nes šiaip to nedarau, leidžiu sau patinginiauti, perkrauti smegeninę, kai ką apmąstyti, pasvajoti, įsivaizduoti. Bet ne: nusprendžiau, kad rašysiu be pertraukos. Mat mano tikslas – ne prigalvoti nebūtų dalykų, o laikytis „tiesos“. Taigi perspėjau vyrą, kad dalyvauju pačios susikurtame eksperimente, kuris turėtų baigtis kitos savaitės pabaigoje.

Rašiau kasdien, bet kasdien vis labiau pavargdavau – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Akyse plaukiojo debesėliai. Likusią nuo rašymo dienos dalį sunku susikaupti į kitus dalykus – tegalvojau apie tai, ką parašiau ir ką parašysiu. Visgi bandžiau gyventi taip, kaip visada. Lankiau teatrą, kiną, kalbėjau su žmonėmis, gaminau maistą, gerai išsimiegodavau. Ėmiau geriau suprasti Ernesto Hemingway’aus žodžius: laikas tarp rašymų yra laukimas. Taip, vis laukiau, kol vėl galėsiu rašyti. O nustodavau rašyti, gerai žinodama, ką rašysiu toliau, neleisdama sau „perdegti“.

Norėjosi pavargti. Sakoma, kad pavargus visų pirma nukertama galvoje esanti cenzūra, sąmonė. Atsiveria pasąmonės turtai. (Taip pat ir kakos, manau.) Tikrai, antroji savaitė buvo mein kampf (vok. mano kova, pasipriešinimas), tačiau ir vaizduotė su atmintimi pagerėjo. Atrodė, kad siekiu pati save užhipnotizuoti ir ištraukti kuo daugiau informacijos. Džiaugiausi, kad eksperimento galas artėja, nes fiziškai darėsi vis sunkiau tą kovą ištverti.

Sugebėjau save apgauti (nepasakosiu kaip, bet mano darbas su savimi visuomet įtraukia apgaulės elementų – gerai, kad esu lengvatikė) ir trečiadienį parašiau ne vieną, o dvi dalis. Vadinasi apie 24 psl. per vieną dieną… Žinoma, vakare jaučiausi pusiau pamišusi, o dar reikėjo eiti į kiną – bilietą turėjau iš seniau. Bet tik svetimas naratyvas galėjo mane išgelbėti nuo nuosavo.

Žinojau, kad paskutines dvi eskizo dalis galiu rašyti su palengvėjimu, nes tokia ten ir turi būti nuotaika. Nerimavau, kad nepatrūkčiau ir nemesčiau nebaigusi. Nėra nieko labiau erzinančio, kaip po metų rasti seną savo eskizą, kuris neturi pabaigos, kokia kvaila ji bebūtų!

Dar juokingiau buvo, kai prieš pabaigą (trečiadienį) teko keisti spausdintuvo rašalą, o pakeitus kažkas atsitiko – nutrūko ryšys tarp spausdintuvo ir kompiuterio. Reikėjo matyti, kaip aš kelias valandas niršau, sukau ratus aplink rašomąjį stalą, kol pagaliau sutaisiau, įveikiau problemą! Kodėl tai buvo taip svarbu? Todėl, kad kasdien po rašymo seanso turiu išgirsti, kaip čirkši spausdintuvas, kaip iš jo nasrų lenda prispausdinti popieriaus lapai – mano darbo vaisiai. Antraip – erzulys ir nusivylimas.

Taigi paskutines dvi dienas rašyti buvo lengva ir netgi kiek liūdna. Lengva, nes ant stalo gulėjo geras šūsnis prispausdintų popieriaus lapų. Liūdna, nes ateis diena, kai nebereikės nei rašyti, nei gyventi su personažais, nei rūpintis, kas gi jiems atsitiks toliau… Be to, reikės kažkaip tvarkytis su šalutiniu eksperimento poveikiu – išsekimu.

Penktadienį perpiet – darbas baigtas. Maždaug 38 tūkst. žodžių, apie 150 psl. knygoje (pirmam eskizui pats tas) per dvylika dienų.

Šeštadienį, laimei, buvo saulėta diena, niekur nereikėjo eiti ir visą dieną tvarkiau namus. Šlaviau, ploviau, valiau langus. Visą dieną. Buvo gera, nes galvoje tapo tuščia. Kaip pasakytų Hemingway’us – pirmasis eskizas tėra krūvelė ir svarbiausia – reikia ją sukrauti. Be kompromisų. O tada bus matyt. Taigi logiška, kad po tokio proceso jaučiausi palengvėjusi ir tuščia.

Kas toliau? Darbas nebaigtas – bet gerai pradėtas. Malonumas patirtas. Pirmoji malonumų dalis. Stalčiuje – romano eskizas, parašytas per dvylika dienų. Kai Charlesas Bukowskis parašė savo pirmąjį romaną vos per mėnesį, jo redaktorius (kuris iš anksto sumokėjo už tai, kad autorius parašytų), nustebęs sušuko: Kaip tau tai pavyko? Bukowskis atsakė: Baimė.

Manęs baimė to nevertė daryti. Nors iš dalies bijau, kad nepamirščiau kai ko, ką pagaliau užrašiau. Bet labiausiai vertė skubėti smalsumas. Na, ir taip daryti, ko gera, įmanoma tik turint rašymo patirties, pažįstant save. Tikiuosi, savęs tuo nesužeidžiau. Juk dvi baisiausios rašytojo profesinės ligos (ar pasekmės) yra beprotystė ir savižudybė.

Dabar teks palaukti. Rasti naują lygiai taip pat iki ausų įtraukiantį užsiėmimą. Mano stalčiuje apsigyvenęs romano eskizas turi būti pamirštas.

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Amerikietis rašytojas Trumanas Capote save vadino horizontaliuoju. Kurdavo prigulęs ant sofos su cigarete rankoje ir kavos puodeliu po ranka. Į popietę kavą keisdavo mėtų arbata su cherry arba martini. Pirmąjį eskizą rašydavo ranka ir dargi pieštuku. Antrąjį eskizą – irgi ranka. Lygiai taip pat pusiaugulomis užsikeldavo ant kelių rašomąją mašinėlę ir atspausdindavo trečiąjį eskizą ant ypatingo gelsvo popieriaus. Tuomet atidėdavo kūrinį savaitei, mėnesiui. Grįžęs prie jo, perskaitydavo kiek įmanoma nešališkai, duodavo paskaityti bičiuliams. Išklausęs pastabas apie kūrinį, apsispręsdavo ar rengti jį publikacijai. Jeigu taip, tai galutinis eskizas – ant balto popieriaus. Taip kūrė žymusis stilistas, kuris į gyvenimo pabaigą, beje, smarkiai kentėjo nuo alkoholizmo ir priklausomybės narkotikams…

Mano įpročiai ne tokie stilingi (ir žalingi). Be to, aš dar tik ieškau, kas man labiausiai tinka. Skaitau apie kitų rašytojų įpročius ir bandau. Štai rašydama trečiąjį romano eskizą kambaryje vis uždegdavau smilkalą. Bandžiau rašyti be savaitgalio pertraukų. Beje, abu metodai man patiko ir padėjo.

Prieš keletą metų, kai gyvenau netoli Niujorko, įraše „Kalbantys sodai“ prisipažinau, jog rašydama labai prakaituoju (nuoroda). Į tuščią skrandį įpildavau kavos, šalia kompiuterio pasidėdavau stiklinę vandens, gerdavau ir rašydavau (ar bandydavau rašyti) iki vidudienio, nusiplaudavau prakaitą, persivilkdavau drabužius, užkąsdavau ir likusią dienos dalį skaitydavau, žiūrėdavau filmus, eidavau pasivaikščioti po urbanistinį Stamfordą… Taip buvo gimdomas „Gaisras“ (tik tuomet dar nežinojau, kas gims).

Dabar kai kas pasikeitė. Kasdien stengiuosi sportiškai pasivaikščioti ar pabėgioti. Nebegeriu tiek daug vandens ir nebeprakaituoju. Bet vis dar pilu kavą į (beveik) tuščią skrandį. Neseniai sužinojau (vis pamirštu, vis sužinau), kad kava įrašyta į dalykų, kuriems išsivysto priklausomybė, sąrašą. Cha, taip išeina, kad kol kas neatsisakiau tik kavos, nes narkotikų nevartoju, tabako nerūkau, alkoholio negeriu…

„Panelė Stein kas rytą keliasi apie dešimtą ir prisiverčia išgerti kavos. Ji visada nervinasi dėl to, kad taps nervinga, ir ji mano, kad kava padidins jos nervingumą, bet kavą gerti jai liepė gydytojas.“ Taip 1934 metais rašė The New Yorker, taip su kava draugavo „užsiciklinimų“ meistrė, storoji ir homoseksualioji „panelė“ Gertrude Stein.

Tikėkimės, kad neišgrauš kava man skrandžio. Kai būna visai blogai, geriu arbatą, bet tuomet kraujas į smegenis nesuteka ir rašymui pritrūksta nervo! Bijau, kad visai be priklausomybių rašyti nepajėgčiau.

J. M. Coetzee yra atsisakęs visko, ko tik įmanoma – netgi mėsos, netgi šypsenos, netgi užstalės pokalbių. Kaip koks australas, palaiko fizinę formą mindamas dviratį, rašo be išeiginių, rašo ne trumpiau kaip valandą per dieną. Na, ne tiek jau ir daug. Nes Haruki Murakami, jei jau įsijungia į romano rašymo režimą, tai dūksta kaip manjakas: keliasi ketvirtą ryto, dirba penkias šešias valandas, nubėga 10 km ir/arba nuplaukia 1,5 km. Miegoti eina devintą. Rašo be savaitgalių. Romaną parašyti jam užtrunka pusę metų arba metus…

Išties sutinku su Murakamio pastebėjimu, kad rašytojo darbas yra ne tik protinis, bet ir fizinis, jam reikia ištvermės. Ir valios! Valios ugdymui, kaip pastebėjau, ypatingai padeda kasdieninė rutina.

Vladimiras Nabokovas (dar vienas stilistas) mokėjo susikurti rutiną. Keldavosi šeštą ar septintą ryto, rašydavo, darydavo pusryčių pertrauką aštuntą trisdešimt, paskui vėl rašymas iki pusė vienuoliktos, tada karšta vonia ir kempinė ant galvos (ir nirvana galvoje), tada pasivaikščiojimas su žmona palei ežerėlį (tipiškas vaizdelis iš filmų apie rašytojus), tada pietūs ir dviejų valandų nusnūdimas, tada vėl darbas iki septintos vakaro…

Apie nusnūdimą. Šitą irgi išbandžiau, tiksliau, teko išmokti, nes miegoti pietų nesugebėdavau nuo darželio laikų. Padėjo, kaip visada, savęs apgaudinėjimas: kai guluosi snausti, pažadu sau, kad neprivalau užmigti. Nusistatau žadintuvą penkiolikai ar dvidešimčiai minučių (jei miegu ilgiau, man bloga), o tada užsimerkusi guliu ir leidžiu mintims laisvai lakioti. Į pogulio pabaigą, žiūrėk, ir atsipalaiduoja raumenys, išteka (atsiprašau) seilė. Valio, tikslas pasiektas! Smegenys „perkrautos“. Tik po to aš retai ką nors itin kūrybingo rašau. Dažniausiai kažką tokio, kaip dabar.

Teisus, manau, Orhanas Pamukas, sakydamas, kad rašymo erdvę būtina atskirti nuo vietos miegojimui ar poilsiui su savo sugyventiniu(-iais) (taip taip, juodas katine, šiuo metu knarkiantis man už nugaros, – tu man trukdai susikaupti!). Buitiniai ritualai, sako jis, kažkodėl žudo vaizduotę. Išvaiko rašytojo demonus. Pamukas rašo netgi ne namuose, o atskirame išnuomotame bute. Sykį jam kurį laiką teko gyventi ir kurti tame pačiame kambaryje, tai jis net sugalvojo išeitį: ryte išeidavo iš namų, pasivaikščiodavo ir grįždavo atgal į namus, įsivaizduodamas, kad „atėjo į darbą“.

Arthuras Milleris prisipažino, kad jo vienintelė rutina yra prirašytų lapų plėšymas, o apie rašymo procesą jis sakė: „Vienintelis vaizdinys, kuris dabar ateina į galvą tai – žaibai ir žmogus, vaikštantis po audrą su geležiniu strypu rankoje.“

Kai kas negali sau leisti „gaudyti žaibus“ ryte, nes turi derinti rašymą su darbu, iš kurio pragyvena. Mano laimė, kad šiuo metu nedirbu nieko kito, tik rašau. Bet štai Franzas Kafka savo laiku kas rytą ėjo į darbą (jis buvo klerkas „Darbininkų draudimo nuo nelaimingų atvejų institute“), iš darbo grįždavo pusė trijų popiet, pavalgęs ir pamiegojęs, pasimankštinęs ir pavakarieniavęs, rašyti jis sėsdavo tik apie vienuoliktą vakaro… Kažkur skaičiau, kad jis labai ant visų (ypač ant žmonos) pyko, kad negali rašyti produktyviau. Buvo nuolat pervargęs. Bet sakė, kad „[t]oks būdas yra vienintelis įmanomas; jei negaliu jo ištverti, tai tuo blogiau; bet aš kaip nors ištversiu.“ Ir, kaip žinia, Kafka prirašė tiek, kad esu jį pavadinus grafomanu (meiliai, žinoma).

Visų mylimasis Fiodoras Dostojevskis kartais rašydavo kaime, svečiuose pas ką nors, kur ramu, tylu, niekas netrukdo. Vienoje sodyboje jam paskyrė atskirą namuką, kur su juo nakvodavo vienas ištikimas tarnas – kad ko neatsitiktų, nes Dostojevskis sirgo nuomariu (epilepsija). Rašydavo tik naktimis. Sykį tarnas griežtai pareiškė, kad daugiau su juo nenakvos. „Jis ruošiasi kažką nužudyti!“ – šaukė žmogus. Mat tuo metu Dostojevskis kaip tik rašė „Nusikaltimą ir bausmę“ ir vaikščiodavo po trobą nejučia kalbėdamas su savimi… Vėliau jis nusisamdė jauną angamtiškos kantrybės stenografistę (būsimą žmoną), ir rašymas persikėlė į kitą paros laiką bei gerokai paspartėjo.

Na, o Ernestas Hemingvėjus rašydavo vos prašvitus, iš pradžių perskaitęs viską, ką parašė iki tol, o sustodavo prieš pietus, žinodamas, kas bus toliau, kad kitą dieną turėtų nuo ko pradėti, ir jausdavosi nuostabiai: „Kai sustoji, esi tuščias ir tuo pačiu metu ne tuščias, pilnėjantis, tarsi ką tik būtum pasimylėjęs su mylimąja. Niekas negali tavęs užgauti, niekas negali nutikti, niekas nieko nereiškia iki kitos dienos, kai vėl darysi tą patį. Sunkiausia yra ištverti tą kitos dienos laukimą.“

Rašyme malonumas kaitaliojasi su kančia, tačiau nuostabiausia yra pojūčių pusiausvyra, visgi leidžianti judėti pirmyn, puslapis po puslapio, o po metų kitų užauganti krūvelė lapų – nesvarbu, ar savoje intymioje erdvėje, ar svetainėje, ar ant virtuvės stalo – suteikia pasitenkinimą dėl kurio verta ir paverkti, ir paprakaituoti. Taigi užsikūriau ir toliau ieškoti savo ypatingų rašymo ritualų.

[citatas naudojau iš straipsnio, kurio neberandu, tai teks viską taip ir… pakabinti]