Debiutuojantis rašytojas

Jei rūpinatės, kaip ir kas galėtų išleisti jūsų pirmąją knygą, ieškote patarimų apie tai, kaip bendradarbiauti su leidėjais – štai straipsnis, kuriame gan padrikai, bet visgi pridėliota (retos) informacijos apie šį bei tą leidybos (ir apskritai literatūros) užkulisiuose. Pusė straipsnio – apie Kristinos Sabaliauskaitės fenomeną. Pasidomėkite, rekomenduoju.

Nors Lietuvoje organizuojami įvairaus masto ir tipo literatūriniai festivaliai ir konkursai, kurie galėtų būti pagalba debiutų atrankos procesui, tačiau prieita prie išvados, jog leidėjai per mažai tam skiria dėmesio ir nepasinaudoja šių renginių teikiamomis galimybės. Tik dvi šalies leidyklos (LRS leidykla ir „Versus aureus“), leidžiančios serijas, rengia nuolatinius konkursus vertingiems ir literatūriškai brandiems debiutams atrinkti. Todėl galima tik patvirtinti „Versus aureus“ leidyklos vyr. redaktorės R. Brastavičienės mintį, jog leidyklos šioje situacijoje kol kas veikia per daug pasyviai ir tik apie 20 proc. pastangų skiriama didinti žinomumui ir informuoti rašytojams, siekiantiems debiutuoti literatūroje, apie leidybos galimybes.

Visas Ilonos Griniūtės straipsnis: nuoroda.

Teksto stūmtraukis

Besibaigiant 2009-iesiems, Lietuvą pasiekė naujiena apie prozos rinkinį „Best European Fiction 2010“, į kurį įtrauktas ir lietuviškas kūrinys – Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauka“ (išversta kaip „The Allure of the Text“). Žinia autorę, kaip ji pati prisipažino knygos gale („autoriaus žodyje“) šiek tiek sutrikdė – ji bandė aiškinti kodėl. O aš susimąsčiau apie jos esė priskyrimą grožinei literatūrai (fiction). Nes Radvilavičiūtei, kaip man pasirodė, tai lyg ir problema…

Prisimenu vieno interviu finalą:

Eseistika leidžia suardyti tą fikcijos iliuziją, parodyti, kad viso labo tai yra tiktai tekstas, tai nevyksta realybėj, bet tai daryti nesumenkinant teksto – tai labai svarbu.

Vėlgi – jei literatūroj ieškosim pavyzdžių – tai puikiai savo romanuose darė Nabokovas. Ir netgi dabar galėčiau porą pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, jis rašo: „Tai buvo labai atšiauri žiema, kokia gali būti tiktai romane.“ Arba atsiverti puslapį – ir staiga prasideda toks klaikus publicistinis, vos ne ekonominis eiliuotas tekstas. Galvoji, kas čia dabar darosi, ir po to Nabokovo pastaba: „Čia aš sueiliavau Karlo Markso „Šventąją šeimą“ tiesiog todėl, kad jums būtų įdomiau.“

Tai yra, sakyčiau, visiškai eseistinis triukas, kuris man yra labai „prie širdies“ todėl, kad man „prie širdies“ yra tai, kad gyvenimas yra daug svarbiau negu kūryba.

Sigitos Inčiūrienės interviu su Giedra Radvilavičiūte „Dar kartą apie esė“

Bla bla bla. Gal man tik pasirodė, kad liet. eseistiką kelia aukščiau fikcijos? Bet jeigu tiesa, tai ir puiku, kad Radvilavičiūtės fiktyvūs esė pakliuvo ten, kur jiems ir vieta – tarp novelių. (O Nabokovas buvo postmodernizmo atstovas, iš ten jo žaidimai su tekstu ir skaitytoju, bet tai jau kita tema.)

Reklaminė žinia apie mūsų rašytojos sėkmę buvo užvadinta „Tarp geriausių Europos rašytojų – ir mūsų rašytoja“:

Rinkinį recenzavęs kritikas Vincentas Czyzas kai kuriems rašytojams pastabų negailėjo. Recenziją jis pradeda žodžiais: „Vertinant šias trumpas istorijas, išleistas „Dalkey“ atrodo, kad dauguma europiečių pamiršo kaip jas reikia rašyti. Arba tiesiog jie prarado susidomėjimą.“ V. Czyzas negaili aštrios kritikos bulgarų, prancūzų rašytojų kūriniams, teigdamas, kad vienas „yra silpnas ir neįtikinantis“, o kitas „per daug smulkmeniškas“, tačiau lietuvių autorės Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauką“ apibūdina kaip idėjiškai elegantišką, užburiantį ir ištobulintą kūrinį. „Rašytoja tekste pateikia penkis gero teksto kriterijus, kuriuos iliustruoja savo pačios sukurtais pasakojimais. Ji kuria pasakojimus pasakojimuose, taip tarsi kurdama fizikos lygtį, ieškodama realybės ir teksto santykio bei tikroviškų personažų. Tai puikiai įgyvendintas tekstas“, – rašo recenzijoje V. Czyzas. Jis lygina lietuvės darbą su kitu rinkinyje publikuojamu norvegų rašytojo Jon Fosse kūriniu „Akmens bangos“ ir įvardina jos „Teksto trauką“, kaip elegantišką fizikinę lygtį.

www.alfa.lt

Po vienintelio straipsnyje minimo kritiko Vincento Czyzo (visas straipsnis „The World“) liaupsių įsiterpia elektrinės viryklės FCCW57034030 reklama, o po jos: „Alfa.lt siūlo jums perskaityti dalį G. Radvilavičiūtės esė, sužavėjusios komisiją.“ (Bet visą esė galima skaityti „Šiaurės Atėnuose“. Be to, jis pradeda rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Baltos lankos, 2010.)

Pastaba: rinkinio autorių neatrinko jokia komisija. Rinkinį sudarė amerikietis rašytojas Aleksandras Hemonas, gavęs finansavimą iš kelių fondų. Tai visai normalus dalykas – visi novelių rinkiniai yra surenkami kokio nors rašytojo ar kritiko. Todėl jie visi, be abejo, atspindi sudarytojo skonį ir įsivaizdavimą. Ir visi vadinami „Best“…

Ir gerai, ir puiku. Visai įdomu skaityti Europos rašytojų novelių rinkinį ir galvoti ne tik apie Europą, bet ir apie Europos įvaizdį Amerikoje. Asmeniškai aš nelabai pasitikiu amerikiečio skoniu ir supratimu. Be to – juk jis neatrinkinėjo ką versti. Tik parinko jam pateiktus vertimus. Kas buvo pateikta iš Lietuvos atrankai? Istorija nutyli (visai tikėčiau, kad ir Radvilavičiūtė to nežino).

Radau dar komentarų apie lietuvės kūrinį. Štai ir įžangoje Zadie Smith mini (vertimas mano):

Sprendžiant iš šio rinkinio, Kafka yra literatūrinės Europos pradžios dvasia ir stipriausias įtakotojas. Jis esti Antonio Fiano (Austrija) konkrečiai išreikštose sapnų istorijose ir Davido Albahario (Serbija) nemalonioje kelionėje per Lioną su begale trukdžių ir nuklydimų. O kai viename autoriuje kafkiškoji pagarba nukrypimui susijungia su ryškiu Laurence’o Sterne’o ir Jorge Luiso Borgeso prieskoniu, gauname tokias barokiškas pasakas be galo*, kaip Juliano Rioso (Ispanija) „Revelation on the Boulevard of Crime“ ir Giedros Radvilavičiūtės (Lietuva) „The Allure of the Text“ – abiejų kūrinių painiose struktūrose skaitytojas gali palaimingai pasiklysti.

Zadie Smith įžangos originalą rasite čia >>>

Būta ir griežtesnių žodžių (vertimas mano):

Okupavusi beveik patį rinkinio centrą, Giedra Radvilavičiūtė iškloja saujelę atsakymų apie savo penkis tekstų vertinimo kriterijus. Tokio pobūdžio rinkinyje šis veiksmas primena pradinės mokyklos pratybų sąsiuvinį: išsiplėšk šią liniuotę ir naudok spręsdamas problemas kituose puslapiuose. Dogmos glaustai: įsimintinumas, ryšys su išgyventa patirtimi, skaitytojo įtraukimas, banalių dalykų atskleidimas naujai ir nesugebėjimas suformuluoti bet kurio teiginio be abejonės – jos kybo virš kitų novelių, versdamos skaitytoją kaip pareigingą mokinuką atsiversti pastabas netgi skaitant kito regiono kūrinius. Sąsajos su išgyventa patirtim? Yra. Banalybė kitoje šviesoje? Pusiau. Įtraukimas? Turbūt ne. Štai mes ir vartinėjame lygindami.

T. M. DE VOS in fiction Writers Review

Kaip ten bebūtų, smagu, kad Radvilavičiūtę mini, kad ji išsišoko (čia – gerąja prasme), lietuvių prozą rinkinyje skaito amerikiečiai ir britai, ir australai, ir visi kiti angliškai suprantantys. Gal jau ir Lietuvoje parduodamas? Aš įsigijau Melburno knygyne. Ir man patiko skaityti lietuvišką prozą tarsi nebe savo – svetimšalio akimis. Iš toliau. Kitaip.

___________________________

* originale buvo „shaggydog tales“, paaiškinimas >>>

Literatjūrininkai

Kartais mane apima panika: kada perskaitysiu tai, ką parsitempiau į namus? Knygos kaip gyvos – įsisiūlo pačios, apsigyvena, vaikšto iš vietos į vietą, išsirenka jaukų kampą ir ilgam užmiega, kartais pasislepia, kai kada išeina iš namų arba kas nors jas pagrobia ir negrąžina.

Prisimenu tą jausmą, kai prieš tris metus pirmą kartą įžengiau į Melburno knygyną „Readings“. Nedidelis knygynas, bet pašiurpau nuo to, kad neatpažįstu nė vieno autoriaus šiuolaikinės literatūros lentynose. Tik klasikus žinau. Prisimenu, kad pirmą kartą tik pavaikščiojau ir susikrimtusi išėjau, nieko nepirkau. Susikaupiau žygiui ir atėjau kitą kartą. Atėjau ir nėriau į nepažintą literatjūrą.

Dabar skaitinėju amerikiečio sudėtą novelių rinkinį „Best European Fiction 2010“, kuriame, kaip jau turbūt žinote iš lietuvių spaudos, puikuojasi ir Giedros Radvilavičiūtės esė „Apie teksto trauką“ (išversta: „The Allure of the Text“). Knygos gale pasisako autoriai. Radvilavičiūtė teigia, kad literatūros negalima skirstyti nei geografiškai, nei kaip kitaip („there aren’t any geographically specific literatures“, „nors does literature fall into categories“), literatūra būna tik gera arba bloga. („Literature is good or bad.“)

Kategoriškumas ar trumparegiškumas?

Pradėjau galvoti apie antrąjį variantą. Prisiminiau gyvenimą Vilniuje, kitokius vardus ant viršelių… Kitokią būseną: kai žiūri pro langą ir manai, jog stovi pasaulio (bent jau Europos) centre… Ir viskas žiūrint pro tą langą atrodo tik balta ir juoda, gera ir bloga…

Tik užsibuvusi kitoje pasaulio pusėje, išgyvenusi kultūrinį šoką knygynuose, senknygių parduotuvėse ir bibliotekose, pajutusi kitos šalies knygų lentynos specifiką, galiu pasakyti, kad pasaulio literatūra visgi skiriasi, gali būti skirstoma ne tik į gerą ir blogą, bet ir dar kitaip. Pasaulis margas, literatūra dar margesnė. Kodėl ji tokia marga? Gi vien dėl to galėtų būti marga, kad šalys nenoriai įsileidžia į savo rinką svetimus. Dėl to amerikiečiams (ir australams) stiprų įspūdį daro europiečių novelių rinkinys: jie tiesiog neįsivaizdavo, ką perskaitys. (Bet apie šį rinkinį bus kitas straipsnis.)

Australų knygų rinkos specifika yra ta, kad anglakalbė literatjūra čia švyti visomis spalvomis. Romanistai ne tik kūrė romanus, bet ir davė išmintingus interviu, rašė publicistiką, kritinius straipsnius, neretai prozininkas kūrė ir eiles, o poetas – prozą, dramaturgiją, daug kas dalinosi meistrystės paslaptimis. Ypač smagu, kad galima rasti daug trumposios prozos – beveik kiekvienas romanistas rašo ir noveles.

„Knygų tiek daug, kad visko perskaityti neįmanoma,“ – lyg tarp kitko sako mano bičiulis, patyręs literatjūrininkas.

Neatpažįstate burtažodžio? Galbūt Lietuvos literatbaloje jis nėra toks svarbus, bet anglų kalba parašytos (ir išverstos į anglų) literatūros gausoje – būtinas. Viso jūros vandens neištyrinėsi. Ką daryti, jeigu vis tiek norisi?

Ramiai tyrinėti ne tik pagrindinius kelius, bet ir užkampius. Brėžti savo plaukimo kryptį, savo punktyrą literatjūros žemėlapyje. Tikėtis, kad gyvensi ilgai ir ligi pat mirties liksi akylas literatjūrininkas.

Rašytoja Zadie Smith prisipažino kolegas atskirianti ne iš akių (akinių), aprangos, gestų ar veido išraiškos (ko tikisi nemaža dalis pradedančiųjų grafomanų), o iš to, kad jie daug skaito.

Neseniai sužvejojau:

“Best European Fiction 2010“ (short stories, edited by Aleksandr Hemon)
Peter Ackroyd “The Collection“ (journalism, reviews, essays, short stories, lectures, edited by Thomas Wrigth)
Algis Budrys “Who?“ (novel)
Angela Carter “Heroes & Villains“ (novel)
F. Scott Fitzgerald “The Curious Case of Benjamin Button and Six Other Stories“ (short stories)
David Foster Wallace “Interviews With Hideous Men“ (short stories)
Eugene Ionesco “The Hermit“ (novel)
Jean Genet “Querelle of Brest“ (novel)
“Asimov’s Science Fiction Magazine“ (short stories)
Milan Kundera “Laughable Loves“ (short stories)
The Stories of Raymond Carver (short stories)
“The Paris Review interviews, vol. III“

(Belaukdama Sigito Parulskio pramoginės knygos, skaitau (antrą kartą gyvenime) Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Skaitosi labai kitaip…)