Rašyk, ką galvoji.
Rašyk taip, kaip kalbi.
Rašyk, paskui suprasi, apie ką.
Rašyk ir nevertink to, ką rašai.
Rašyk, nejusdama(s) malonumo.
Rašyk tingėdama(s).
Rašyk labai blogai, labai negražiai.
Rašyk trumpai, bet kasdien.
Sustok.
Įsiklausyk į save.
Įkvėpimas ateina per pauzę.
Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.
Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų.
Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra.
Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą…
Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams.
Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri Cartier-Bressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį).
Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas.
Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri.
Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi.
Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas — padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą).
Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė.
Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau.
Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.
Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas
Visą ziną rasite čia: jovarotiltai.com
Kavos kartumas burnoje. Prazvimbė musė. Sėdžiu kiemelyje už namo, viena. Katinas miega mano lovoje – jam baigėsi naktinė pamaina, dienos šviesa jo nedomina. Loja kaimynų šunelis. Tolimųjų kaimynų. Artimieji irgi turi šunelį, panašų į murziną grindų skudurą (kadaise buvusį baltą), jis loja tada, kai mūsų katinas užšoka ant tvoros. Kai šeimininkai ruošiasi jį palikti namie, jis ima dainuoti – dejuoja, stūgauja, labai melodingai. Terkši lėkštės iš kitų kaimynų pusės. Pusryčiai arba priešpiečiai, arba kažkas per vidurį. Aš ką tik pavalgiau. Pakeičiau plokštelę, uždėjau Rachmaninovo kūrinį pagal Paganinio variacijas. Girdžiu tik pusę natų. Daug aiškiau girdžiu triukšmą iš gatvės: mašinos šniokščia pravažiuodamos, jų vis daugėja, nes tokiu metu žmonės keliauja valgyti pusryčių į kavines. O kai kas siurbia kilimus. Išjungė, vėl įjungė siurblį, vėl išjungė. Skrenda lėktuvas. Jų daug, tų lėktuvų, nes Melburnas labai gyvas miestas, visur judesys. Mūsų rajonas ramus, bet ir čia daug judesio. Paukščiai vis tiek girdisi. Geriausia jų klausytis švintant. Dabar tik keli cyptelėjimai iš tolybių. Paukščiai gieda busdami, o paskui – į darbus. Jiems nesvarbu, kad šeštadienis. Muzika pagarsėjo – trimitai, tra ta ta taaa. Praburbė motociklas. Ir dar vienas lėktuvas. Gal irgi skraidina žmones į restoraną valgyti pusryčių. Milijonierių pusryčiai. Čempionų pusryčiai. Užuodžiu medžio drožles iš kaimynystės – ten jau pusmetį stato namą. Tiksliau, priestatą. Nugriovė visą namą, išskyrus fasadą – tas yra saugomas valstybės, istorinis paveldas, Viktorijos laikų architektūra. Visa gatvė – vien fasadai, už kurių nugriauti ir perstatyti kambariai moderniam žmogui. Su kondicionieriais, langais iki žemės, lakuotomis grindimis, super duper virtuvės įranga… Atėjo užsimiegojęs katinas. Jam gal Rachmaninovas trukdė miegoti? Eina pro šalį, net nepažiūrėjo mano pusėn. Tupi dabar ant takelio ir žiūri į tvorą. Dairosi. Kasosi ausį užpakaline letena. Paukštis nutūpė ant šakos… Cypsi šiek tiek. Kalba kažką katinui? Tuoj turėtų imti žviegti: katinas, katinas! Visada taip daro, kai pamato katiną – reikia visam kvartalui pranešti. Ne, nežviegia. Dulkių siurblys garsėja… Dzingsi katino varpelis. Tai nepadėtų, tas dzingsėjimas skirtas labiau žmonėms, ne paukščiams. Mes norim girdėti, kur vaikšto katinas. Jei norės sumedžioti paukštį, jam pavyks ne dėl to, kad sugebės nedzingsėti, o todėl, kad paukštis padarys taktinę klaidą. Pernelyg atsipalaiduos. Va, suriko: katinas, katinas! Neatsipalaidavęs, vadinasi. Mano kūne toks apsalimas. Kėliausi apie šeštą, nes katinas žadino – jo pusryčiai ankstyvi. Visą rytą slampinėjau, skaitinėjau internetą… Kas jau ima nebepatikti. Nes ant stalo pasidėjau storą D. F. Wallace’o rinkinį, o taip ir neįsigilinau. Katinas prieina prie manęs, tupi arti. Kažko nori? Paukštis su klyksmais nuskrido į kitą kiemą – gal ten kitas katinas? Gera mums dviese. Mes tik dviese kelias dienas, vyras Tasmanijoje. O, dar vienas lėktuvas dangų rėžia. Būna toks garsas: rėžimo. Kiti skraido tyliau. Iš medžio leidžiasi pilka plunksna. Neaišku, kokio paukščio. Nesimato nieko medyje. Mūsų tas medis toks retas, šviesiais lapeliukais, australiškas – niekada nemeta lapų. O greta manęs ką tik nukrito posumo arba žiurkės spira. Kas čia šika ant galvos? Virš manęs – medinis karkasas su vijokline vynuoge. Graužikai minta jos lapais. O kiemo grindinys – jų tualetas… Rachmaninovas dūksta, smuikai sūkuriuoja… Užsidėjau Rachmaninovą dėl jo energijos – žinojau, kad jo akordai galingi, kaip ir jo rankos – didelės, ilgais pirštais, apimdavo daugiau klavišų negu kitų pianistų rankos. Katinas nulindo už tvoros, į statybų pusę. Ten po karkasus medinius smagu landžioti. Aš irgi taip daryčiau, jei būčiau katinas. Mano raudoname puodelyje liko lašelytis kavos. Juodos. Su kokosų aliejaus šaukšteliu. Fui, koks kartus tas paskutinis lašas. Žmonės kankina save tokiais gėrimais… Vaikai nemėgsta kavos. Arba degtinės. Ko dar nemėgsta vaikai? Vakar man draugė pareiškė, kad su vaikais kalbu nutaisiusi keistą balsą. Taip ir pasakė: keistą balsą. Čia iš serijos: esi savotiška, suprask, nenormali. Kalbi keistu balsu, suprask, taip negalima kalbėti. Tada ji pridūrė: su vaikais nereikia kalbėti jų balsu, reikia kalbėti normaliai, tegul jie pasikelia į mūsų lygį. Šįryt galvojau apie tai. Pasikelia į mano lygį? Vaikai? Gal papasakoti jam apie Arendt knygą, kurią dabar skaitau? Arba pasigirti, kad nusipirkau Wallace rinkinį? Kur ten. Aš tai draugei irgi nesigiriu tokiais dalykais: nesuprastų. Kalbėdama su ja, nusileidžiu į jos lygį. O gal visai geras patarimas: nenusileisti? Tada gal nustotų duoti tokius kvailus patarimus apie bendravimą su vaikais. Mes abi neturim vaikų. Nė viena nemoka su jais bendrauti geriau nei kita. Bet ji sakė „nereikia kalbėti“ taip, tarsi tai būtų perskaičiusi kokiame straipsnyje. Tipo, mokslininkai ištyrė, kad su vaikais nereikia kalbėti „nykštukų balsais“. Einu pakeisti plokštelę. Bet temos dar nepakeisiu. Plokštelė spragsi. Uždėjau Stingą. Patampau katiną už uodegos. Tupi dabar po kėde. Laižosi užpakalį. Kandžioja kailį – gal blusa? Gal nervai. Taigi tai draugei pasakiau, kad kalbu su vaikais taip, kaip man išeina, ir kad svarbiausia yra tai, jog mes suprantam vienas kitą. Nes tai nėra lengva – suprasti vieniems kitus, kai toks amžiaus skirtumas. Be to, vyresni vaikai – jau kitas bendravimo lygis, ir su jais man jau nereikia keisti balso taip smarkiai. Su mažiukais tiesiog tenka kalbėti labai supaprastintai, naudoti trisdešimt žodžių, kalbėti raiškiai, pakartoti, paprašyti, kad pakartotų. Sykį viena mergytė man penkis kartus sakė, ko nori, ir nė velnio nesupratau. Tada paprašiau: ar gali dar kartą pasakyti, bet labai, labai lėtai? Ir ji pasakė labai lėtai: nooooriuuuuu vaaaaandeeeeens. Katinas man ant kelių. Kompas netelpa su katinu. Uf, nulipo nuo kelių. Stingas dainuoja: Set them free (if you love somebody). Už tvoros užvedė mašiną, variklį apšildo. Nors nėra šalta. Gal laukia, kol visi sulips į vidų. Ten daugiabučio kiemas, mažuose butuose gyvena didelės šeimos. Dažniausiai ne baltųjų australų. Gyvena ir keli narkomanai: valstybė juos apgyvendina tarp „normalių“ žmonių, kad integruotųsi. Vienas narkomanas vis pavagia dvidešimt dolerių iš kokio žmogaus, tas žmogus atsiveja jį, šaukia. O gal ne taip viskas, bet aš taip įsivaizduoju. Kai gatvėje kažkas šaukia, norisi užsirakinti namuose. Saulėta diena šiandien. Nesinori būti viduje, kur vis dar kvepia kiaušiniene su bekoniena ir grybais. Su žarnynu susipykom, nesuprantu, kas jam darosi. Jis nesupranta, kodėl taip ilgai jį kankinau. Ir visgi žarnynas yra didžioji mano dalis. Kone viskas manyje yra žarnynas ir jam reikalingi organai. Ir esu tai, ką valgau. Šiandien valgiau kiaušinienę iš kiaušinių, kuriuos padėjo ne šiaip laisvosios vištos, o laimingosios vištos – taip buvo parašyta ant dėklo. Galvoju, nu neblogai: vištos žino tai, ko nežino žmonės. Laimė. Budistinės vištos. Gera įsikūnyti į tokią vištą po mirties: nugyvensi ne tik prasmingą, visuomenei naudingą, bet ir laimingą gyvenimą. Žiūriu į rozmarino krūmelį: kantrus ir ištvermingas. Voratinkliais apėjo, šaknis vanduo pūdo, šakeles saulė degina, o jis laikosi. Greta jo mažas šiltnamis, ant kurio stogelio, po mediniu pagaliu (kad stogelio vėjas neatidarytų) gyvena keli tarakonai. Žinau, nes jie kaskart išsilaksto, kai pakeliu pagalį. Tas pagalys dažytas šviesiai žaliai ir gali būti, jei teisingai pamenu, kad parsivežėm jį iš kelionės po Centrinę Australiją, buvo išluptas iš kažkokios fermos tvoros. Kai tokį pagalį degini, labai įdomiai kvepia. Deginamu plastiku? Kiemo vidury – tokia juoda metalinė statinė, kuri yra grilis ir rūkykla. Aš tą daiktą R2 vadinu, nes panašios formos. Dar kieme padėtas mėlynas plastikinis kibiras su vandeniu – visiems kiemo gyvūnams, o ypač katei, kuri pas mus jau antra savaitė valgo ir netgi miega (naktys ėmė vėsti). Tai pilka trumpakailė katė (arba katinas?). Mūsų katinas ją veja šalin, bet leidžia pavalgyti. Ir miegoti leidžia, tik ne lovoje su manimi. Pavydus. O man atrodo, kad švelnumu galima dalintis su daugiau negu vienu mylimu padaru. Pakaktų mano glamonių ir dviem katinam. Plius vyrui. Kieme tiek daug spirų… Reikia iššluoti. Kambarius užvakar išvaliau. Beje, duklių siurblys jau nebedūzgia. Ir lėkštės nebedzingsi. Katinas naršo po kiemo krūmelius. Man patinka žiūrėti iš kiemo pusės į namų vidų. Neturiu savo namų ir nežinau ar turėsiu, bet čia mano laikini namai, laikini, bet tikri namai, ir kai žiūriu į vidų, matau juose savo gyvenimą. Savo dešimties metų istoriją netgi matau. Medinį didelį stalą ir sunkias kėdes, raudoną toršerą, filmų kolekciją ant židinio, rūpintojėlio skulptūrą, katino formos žvakę, kurią padovanojo draugė, kai mirė buvęs mūsų katinas. Ne, ne buvęs, esamas, tik miręs. Palaidotas miške, bet jo kaukolytę radom po trijų mėnesių iškastą, parsivežėm ir nuplovėm, laikau dabar dėžutėje. Kitas dulkių siurblys. Koks puikus rytas, kai kambariai jau išvalyti. Belieka eiti prie knygų. Kojų pirštai šiek tiek šąla. Gal dėl to, kad nejuda kojos. Gal dėl to, kad dvi kavas išgėriau. Skrandis vis tiek susiraukęs ir nepatenkintas. Gera mintis: dušas.
2017-03-18
GRAFOMANIJA 