Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas“, išleista „Vagoje“, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai“, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota“ (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų“ ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo“!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė“, tai antrame vietoj „katės“ rašai „mažieji tigrų giminaičiai“, pirmame „kiaulė“ – antrame „bekonas“, „srutos“ – „fekalijos“, „egzotiškas paukštis“ – „sparnuotis“. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.“ Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai“. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti“ – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo“) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.“ (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja“)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino“ prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…“ Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai“ – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis“ (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas“. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas“ tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)