Knygų mugės dionisija

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!