Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Nei vilkas, nei Marytė

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jau ne kartą ir ne aš viena pastebiu, kad lietuviški kūriniai publikuojami nebaigti. Tarp (dažnai netgi kietų) viršelių atsiduria eskizai, nuotrupos, pabandymai, metmenys. Ką tik perskaičiau romanu pavadintą ir kietais viršeliais įrištą… nežinau ką. Sakyčiau, tai literatūrinio scenarijaus užuomazga.

Čia aš šiek tiek spekuliuoju, bet skaitydama prisiminiau Aido Marčėno „vienoraščius“ (dienoraščiai iš Vienos), spausdintus šių metų vasario ir kovo mėnesių „Metų“ numeriuose. Kažkodėl pamaniau, kad turimas omenyje Alvydas Šlepikas:

Draugą nelaimėje pažinsi. Štai, man esant Austrijos tremtyje, jau trečią kartą skambina Alvydas. Dabar jam nereikia sužinoti, kokia grupė dainuoja „Venus“, dabar kankinasi prie rašomos knygos, antradienį turi atiduoti. Aš gi kaip tik perskaitęs, ką čia rašinėju. Tad pusvalandį vienas per kitą guodžiamės, kokie puikūs esam rašytojai. „Aš blogesnis!“ Ir argumentai. „Ne, aš blogesnis!“ Ir dar svaresni argumentai. Pakviečiu atskristi į Vieną. Pratęsime… (41)

Ak, žavingai abu su žymiuoju Lietuvos dainiumi koketuoja, kuris iš jų blogesnis! Primena dvi moteris, besiginčijančias, kurios užpakalis storesnis. Kuo ilgiau ginčijasi, tuo abiem aiškiau, kad abi jos labai lieknos. O tai – netiesa.

Pirmiausia, pavadinimas… Kvaila, žinoma, tarsi darželinukei juoktis: Šlepikas suprato, kad jis yra Marytė! Bet, deja, tai pirmiausia atėjo į mano durną galvą. Net draugei, pirkusiai ir siuntusiai lietuviškas knygas, parašiau: jeigu Marytė kartais netilptų į tuos du kilogramus, tai ir nereikia…

Blogai yra tai, kad tokie dalykai išgirdus pavadinimą išvis ateina. Neturėtų. Tema ir istorijos visai ne komiškos ir net nelabai vaikiškos, nors apie vaikus. Kam tos kvailos asociacijos? Aišku, romanas ne apie transvestitą, o apie vilko vaikus – lietuvių užaugintus pokario vokietukus. Vilko vaikais ir tiktų užvadinti. Nežinau, gal buvo išsigąsta neseniai išleistos knygos tuo pačiu pavadinimu (autorius Remigijus Baltrušaitis). Šiaip jau, nieko tokio, jei pavadinimai sutaptų. Kita vertus, tas neišgelbėtų.

Siužeto nesklandumai. Kažkur iki pusės romano (vis norisi rašyti kabutes, bet tiek to) pasakojami kažkokių berniukų – vilko vaikiukų – nuotykiai. Paraleliai punktyriškai – kelių moterų ir mergaičių. Pagal svorį niekaip nesuprastum, kuri yra svarbiausia. O dar kažkoks sulaukėjęs Hanselis, kurio gyvenimas (ir linija) nutrūksta apie vidurį. (Tačiau suprantama, kodėl jis atsidūrė – tikras vilkiuko įkūnijimas! Deja, man pasirodė per tiesmukas, todėl nuobodus.) Paskui berniukai ir mergaitės dingsta – eina ir nueina. Lieka tik Renatė, kuri keliose vietose daug kartų kartoja, kad ji yra Marytė…

Taigi nesilaikoma pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji tiesiog nepasirinkta. Kiekviena kita dalis gali būti iš visai kito personažo perspektyvos. Pasiekęs pusę kūrinio supranti, kad tokia čia taisyklė – jokių taisyklių. Forma išskydusi, nesuvaldyta, nesuveržta. Pasakojimas iš skirtingų ar ne vieno personažo perspektyvų savaime nėra klaida. Tačiau toks jausmas, kad šiame romane tai palikta nesąmonei.

Atrodo, kad skaitai romaną „pasidaryk pats“. Štai randi gražių vaizdinių kratinį. Kai kurie iš jų netgi emociškai paveikūs, galėtų būti įspūdingi ir įtraukiantys. Kaip dabar juos sudėlioti taip, kad tai būtų vientisa istorija? Autorius neturėjo laiko, o aš neturiu noro.

Pavyzdžiui, kaip galima palikti baigtame darbe tokias teksto nuotrupas, kurios atsiranda maždaug nuo vidurio ir jų gausėja? Tarsi Nabokovo užrašai ant kortelių nebaigtame romane „Laura“. Tai tik pastabos, kurias dar reikia parašyti, bet jos jau publikuotos. Nabokovas nebaigė kurti, nes mirė! O kodėl Šlepikas nebaigė? Turbūt atėjo deadline’as…

Gaila, nes kai kuriose nebaigtose dalyse tikrai gražūs vaizdiniai! Kiti skyreliai pasaldinti formos žaidimais ir lyrika – neva taip galima išplaukti nieko apčiuopiamo neparašius. Veikėjas patiria egzistencinį nušvitimą? Gerai, bet kur paskui tas veikėjas su taip išsamiai aprašytu nušvitimu dingsta? Kodėl jam skirta tiek vietos? Kas čia buvo?

Iš poeto tikėtumeisi geresnės kokybės. Sakoma, geras prozininkas turi būti pusiau poetas. Taip, bet poezijos kartelė dėl to nekrenta… Pavyzdžiui, Šlepiko įkyriai naudojamas tas pats įvaizdis: semia kaip vanduo. Neviltis semia kaip vanduo, baimė semia kaip vanduo, tamsa kaip juodas vanduo… Na, ir viskas galiausiai – drumzlinas vanduo, jeigu jau taip.

Staiga iš to vandens iškiša galvą koks nors ryškus šalutinis personažas. Išdavikė Elzė, stribas Mikita, vienarankis Antanas… Ir kur jie dingsta? Kaip juos „įdarbina“ autorius? Kaip jis su autentiška medžiaga dirba? Rezultatų nėra, tai gal ir darbo neįdėta. Kūryba ima rodytis „falšyva“, nors su kaupu išnaudotas perspėjimas „remtasi tikrais įvykiais“ – kaip prastame filme.

Suku galvą, kodėl rašyti tokio pobūdžio kūrinį galėjo būti sunku – gal pernelyg pasitikėta faktų įspūdingumu, tarsi jie vieni viską už jį nudirbs, gal pernelyg įtraukė medžiaga arba autorius labai išgyveno viską, apie ką rašė (tuomet reiktų eskizą padėti į šalį ir metus kitus palaukti, kol subręs – niekam neįdomu, kad jau gimdoma trejus metus!), o gal jam tiesiog neatrodo, kad nebaigė kūrinio? (Gal tai ne jis su Marčėnu koketavo telefonu?)

Rimvydas Stankevičius „Respublikoje“ (nuoroda) irgi spėlioja, ar tik Šlepikas nenorėjo sau pasilengvinti gyvenimo:

Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus…

Jeigu tikrai buvo toks noras, tai man jis atrodo smerktinas. Jeigu skaitytojas vietoj romano randa literatūrinį scenarijų, tai jis neprivalo ieškoti pateisinimų, kodėl autorius nesugebėjo parašyti romano.

Literatūrinis scenarijus (treament) – tai scenarijaus eskizavimo forma, kai laisvu stiliumi išdėstoma istorija. Vadinasi jis rašomas panašiai, kaip ir proza – tiesiog pasakojama. Vieni režisieriai atsisako literatūrinio scenarijaus, o atsispirdami nuo sinopsio šoka tiesiai į scenarijų. Kai kurie režisieriai rašo tik literatūrinį (esu mačiusi Šarūno Barto vieno puslapio šedevrą filmui „Namas“), bet tai greičiau išimtis, negu taisyklė.

Dažnai literatūrinį scenarijų rašo tam, kad išryškėtų istorija, siužeto linija, personažai ir jų santykiai. Berašant gimsta situacijos, galimos mizanscenos. Kalbos ornamentai nebūtini, nors gali būti – viskas laisvai. Visai neblogai, jeigu literatūrinio scenarijaus forma yra paveiki, t.y. skaitant įsivaizduojamo scenos, nuotaika, bendra atmosfera – kuo daugiau gerų dalykėlių rasi pirmuose eskizuose, tuo lengviau bus vėlesniuose, nes daugiau medžiagos. Taip gali būti atrasti net kai kurių kadrų sprendimai. Literatūrinis scenarijus rašomas esamuoju laiku – veiksmas vyksta dabar, prieš mūsų akis.

Visa tai nesunku rasti ir šiame romane. Bandymus, ieškojimus, netgi kadrų sprendimus… Autorius net patingėjo pakeisti pasakojimo laiką – paliko esamąjį.

Tai labai įdomi problema. Romanai esamuoju laiku rašomi itin retai (arba tiksliau – retai esamasis paliekamas paskutiniame eskize). Esu apie laikų naudojimą rašiusi straipsnyje (nuoroda):

Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis. (…) Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

Esamasis palieka neišbaigtumo, veiksmo netikrumo įspūdį. Rašant esamuoju karts nuo karto, galima valdyti skaitytojų nuotaiką: atsidūręs „dabar“, drauge su veikėju skaitytojas eina į nežinią ir pasiruošia patirti viską, ką patirs ir veikėjas.

Tai dažnai naudojama siaubo (ar įtempto siužeto) filmų dalyse, kai žūrovui paliekama žinoti tiek pat, kiek žino veikėjas, žiūrovas mato iš jo pozicijos: štai, jie drauge eina į tamsų sandėliuką, lėtai lipa laiptais, girgžteli lenta, op! Ant galvos užkrenta kažkas pilka! A, tai tik skuduras! Bet visko žinojimas visame filme būtų gili nuobodybė.

Šlepiko romane esamasis laikas trukdo. Be to, neleidžiama pamiršti, kad skaitai scenarijų. Esi atitraukiamas ir keistais priminimais: „Mes matome, kaip tas ar anas eina ten ir ten.“ Arba: „Šitą veikėją mes jau pažįstame.“ Žiūrėkite, kaip tas nutolsta, o anas išnyra… Kodėl turiu galvoti apie tai? Norėčiau, kad mano galvoje „įsijungtų filmas“, kad mano vaizduotė turėtų ką veikti. Tas junginėjimas, vertimas svarstyti apie technines filmavimo galimybes, trukdo įsijausti. Po kurio laiko nebeini su veikėjais, nes pasidaro „dzin“. Tačiau esu įsitikinusi, kad jei autorius būtų naudojęs šią (laiko) priemonę sąmoningai, jei būtų žinojęs, kaip tai veikia skaitytoją, jei būtų galvojęs apie skaitytoją, tai nebūtinai ši priemonė būtų trukdžiusi taip, kaip dabar. (Aš pati ją mielai išnaudoju.)

Skaitydama vis galvojau, kodėl dar skaitau toliau? Galbūt dėl to, kad visi veikėjai balansuoja ant išgyvenimo ribos? Jų padėtis labai sunki. Badas ir badas. Šaltis ir šaltis. Tai geras kabliukas. Aplinkybių autentiškumas ir baisumas turbūt ir išlaiko skaitytojus ar anonsu prikviečia naujus, švelniai į sadomazochizmą linkusius knygos pirkėjus. Tik geram scenarijui to irgi neužtektų.

Ši knyga galėtų nesivadinti romanu ir dėl mažos apimties. Sumaketuota rupiai, tekstas prasideda (tradiciškai) ne nuo pirmo puslapio, o nuo septinto (pastebėjau, kad taip daro visos lietuvių leidyklos, nors pvz. anglai numeruoja visada nuo pirmo puslapio su kūrinio tekstu, ir tai man atrodo logiška). Kiekvienas trumpas skyrelis pradedamas naujame puslapyje (kaip eilėraštis), ir vis tiek viso tik 178 psl. Kaip romanui, kūriniui trūksta mėsos. Mėsa ir būtų užėmusi dar tiek pat vietos…

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas“ interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių“. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats“ požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.