Menininkas, Palėpė ir Turgus

amanda-palmer-art

Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

* * *

Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

Iš esmės tai yra minios investavimas.

Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

(Vertė Sandra Bernotaitė)

amandapalmer.net

Jovarai #9: Katė ant šuns kilimėlio

louise-de-hem-de-zwarte-kat

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.

* * *

Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet… sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip.

Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną… Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.)

Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus… Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje.

Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva.

Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą.

Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio – šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“.

Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai.

Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“

Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą.

Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė.

Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“

Smagaus skaitymo!

Kito numerio tema – literatūra ir fotografija.

Jovarai 2017 žiema #9 : nuoroda.