Jovarai #9: Katė ant šuns kilimėlio

louise-de-hem-de-zwarte-kat

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.

* * *

Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet… sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip.

Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną… Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.)

Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus… Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje.

Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva.

Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą.

Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio – šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“.

Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai.

Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“

Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą.

Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė.

Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“

Smagaus skaitymo!

Kito numerio tema – literatūra ir fotografija.

Jovarai 2017 žiema #9 : nuoroda.

Anyžinė moteris

anais

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)